Mečetė Vilniuje – taikai, sąjungai ir ramybei

Tiesiog gera žiūrėti į mečetę. Ir ne tik kaip į pastatą – gera į ją žiūrėti dvasiniu žvilgsniu. Mečetė skirta tikintiesiems, švariems žmonėms, kurie tikrai nori čia melstis – tvarkingai ir nekeldami aplinkiniams problemų“, – džiaugdamasis jam asmeniškai labai reikšmingu sostinės savivaldybės sprendimu Vilniaus musulmonų sunitų religinei bendruomenei suteikti žemės sklypą mečetės statybai kalba libanietis ABU ADAMAS DAYEKHAS.

Baltijos šalių musulmonų šiitų centro pirmininkas iškart priduria, kad dėl to, jog sklypą gavo Lietuvos sunitai, šiitai tikrai nesupyks. Abu Adamas labai tvirtai laikosi islamo ir Dievo įsakymus vykdo nuo mažens, meldžiasi kas dieną penkis kartus, laikosi ramadano pasninko ir kartą per metus atlieka hadžą – piligriminę kelionę į Meką. Ir šiemet ne per seniausiai grįžo iš ten.

„Visi mes broliai ir meldžiamės tuose pačiuose Dievo namuose. Jis kiekvieno maldą pasiruošęs priimti“, – sako Lietuvoje, Vilniuje, su šeima jau kone tris dešimtmečius gyvenantis libanietis. Pamena, kad po pirmo apsilankymo mūsų šalyje čia jį paskatino apsigyventi neužtikrintumas, nesaugumas ir trapios paliaubos Libane po 1990-aisiais ten vykusių karinių konfliktų.

A. A. Dayekhas mečetės Vilniuje klausimą vadina labai jautriu. Apie žemės sklypo sostinėje, kuriame galėtų iškilti musulmonų maldos namai, kalbama labai seniai, pasak jo – dar nuo tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Būta mėginimų atkurti mečetės nuosavybę ir Lukiškėse, Antakalnyje, Karoliniškėse, bet šis klausimas dėl politinės situacijos, vidinių konfliktų vis buvo vilkinamas išspręsti.

Vilniaus centre, Lukiškėse, stovėjusi totorių mečetė buvo nugriauta sovietų valdžios įsakymu 1968 metais. Lukiškėse ji stovėjo šimtmečius, ir apie tai mena tebesantis sostinėje Mečetės gatvės pavadinimas. Lietuvoje šiuo metu yra keturios mečetės: baigiama restauruoti mūrinė Kaune, dvi mečetės Vilniaus rajone – Nemėžyje ir Keturiasdešimt Totorių kaime, dar viena – Raižiuose, Alytaus rajone.

Priartins vienų žmonių nuomonę prie kitų

„Visų pirma ačiū merui, kad skyrė dėmesio šiam reikalui, nes jis labai ilgai tęsėsi, ir seniausiai sprendimas turėjo būti priimtas. Daug vyko pokalbių, daug buvo visokių niuansų. Musulmonų Lietuvoje tikrai nemažai, tikslaus skaičiaus net negalima pasakyti. Ir mečetė Vilniuje labai reikalinga, poreikis tikrai yra. Šis žingsnis iš tikrųjų rodo pastangą atsižvelgti į tai ir daryti gera. Tuo, kad Vilniuje iškils mečetė, bus patenkinti ne tik musulmonai, gyvenantys Lietuvoje, bet ir viso pasaulio musulmonai. Ir ne tik pasaulio musulmonai, bet ir pasaulio krikščionys, kitų religijų žmonės“, – svarsto Baltijos šalių musulmonų šiitų centro pirmininkas.

Apie kokias mūsų visuomenės vertybes kalba toks Vilniaus miesto savivaldybės žingsnis? Pirmiausia, pasak A. A. Dayekho – apie taikos sklaidą, meilę, pagalbą kitam. Dabar apie tai galvoti kaip niekad svarbu, įsitikinęs Lietuvoje gyvenantis libanietis.

„Mečetė ne tam, kad žmonės tarpusavyje peštųsi. Ji tam, kad čia jie susitiktų. Kad čia susijungtų skirtingos tautos, mentalitetai, kultūros, kad vienų žmonių nuomonė priartėtų prie kitų. Kaip ir kituose maldos namuose – bažnyčiose, cerkvėse, – kalba jis. – Nereikia žiūrėti, kokios tautybės žmogus ateina į mečetę – ar arabas, ar afganas, ar somalietis, ar indonezietis. Nesvarbu. Mečetė sukurta ne peštynėms – mečetė sukurta tam, kad būtų taika. Kad būtų šiuolaikiška civilizacija. Man neįdomu, kas ką istorijoje nužudė ar susprogdino, man įdomu, kas man paduoda ranką, su kuo bendrauju, su kuo būnu. Tai man svarbiausia. Mečetė skirta visiems, ir nereikia iš anksto bijoti, gąsdintis, galvoti apie neigiamus dalykus, kas čia bus, kai ji atsiras – kodėl negalima galvoti apie teigiamus?“

Baltijos šalių musulmonų šiitų centro pirmininkas, Lietuvoje gyvenantis libanietis Abu Adamas Dayekhas. Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Kiekvienas musulmonas žino savo maldos laiką. Šaukimai iš minareto į maldą rytais atsirado tada, kai žmonės neturėjo galimybių fiksuoti tikslų laiką. O dabar jokių problemų atvykti nustatytu metu: ar rytą, ar dieną, ar vakare, ar naktį.

Ne mečetė eina pas žmogų, o žmogus eina į mečetę

Vilniaus miesto savivaldybė žemės sklypą (apie 8,4 tūkst. kvadratinių metrų ploto) maldos namų statyboms musulmonams suteikė Naujininkų rajone, Liepkalnyje, Ilgalaukio g. 29. Čia ji galėtų iškilti po ketverių metų.

Tačiau kalbinamas Abu Adamas ir vėl šiuo atveju akcentuoja vertybes – sako, kad visai nesvarbu, kurioje vietoje mečetė iškils, ar ji stovės ant kalno, ar jo papėdėje, ar Antakalnyje, Lukiškėse, ar Liepkalnyje.

„Jokio skirtumo. Malda nuo to nepasikeičia. Mes galime pasimelsti ir namuose, ir automobilių stovėjimo aikštelėje, ir mečetėje. Aš, pavyzdžiui, daug kartų esu pasimeldęs bažnyčioje – ne musulmoniškoje vietoje. Kodėl gi ne? Ką noriu pasakyti – ne esmė, kur stovės mečetė, esmė, ar į ją ateis žmonių. Ne mečetė eina pas žmogų, o žmogus eina į mečetę. Vilniuje yra daug šventų pastatų, Dievo namų – ir bažnyčių, ir cerkvių, kurie tušti, kurių niekas nelanko. Tada kam jie reikalingi – koks skirtumas, centre jie ar už miesto?“ – retoriškai teiraujasi A. A. Dayekhas.

Jo nuomone, mečetė ne tam turi iškilti, kad prie gražaus pastato galėtų pasifotografuoti vietiniai ar turistai. Žinoma, ji savaime tampa traukos objektu. Tačiau visų pirma statoma, kad čia rinktųsi melstis islamo tradicijos žmonės, kad čia jie susitiktų maldoje su Dievu ir su kitais tikinčiaisiais. Ir tai darytų kultūringai, netrukdydami kitiems šaukimais. Libanietis teigia, kad naujoji mečetė tikrai nekels triukšmo, ir nereikia dėl to gąsdintis.

„Kiekvienas musulmonas žino savo maldos laiką. Man pakvietimo į mečetę nereikia – aš žinau savo maldos laiką ir nešaukiamas pats einu melstis“, – sako jis ir pasakoja, kad šaukimai iš minareto į maldą rytais, vadinamieji azanai, atsirado tada, kai žmonės neturėjo galimybių fiksuoti tikslų laiką. O dabar jokių problemų atvykti nustatytu metu: ar rytą, ar dieną, ar vakare, ar naktį.

„Juk jeigu aš skaitau Koraną ir tai trukdo mano šeimai, vadinasi, darau nuodėmę. Nors iš tiesų azanas turi gražų ritmą – švelnų. Ir daugeliui lietuvių, kurie lankosi islamo šalyse, patinka jo klausytis“, – tvirtina A. A. Dayekhas.

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Jeigu Lietuvos valstybė skyrė šiam projektui žemę, vadinasi, ji turi dalyvauti šitame projekte. Aš už, kad ji teiktų savo reikalavimus, kad kartu derintų ir projektą, ir kitus klausimus.

Lietuva turi dalyvauti mečetės statybose

Pasak A. A. Dayekho, Vilniaus musulmonams trūksta specialiai pamaldoms pritaikytos vietos, ir jie visi jau nebesutelpa į esamas patalpas. Dabar melstis renkamasi Islamo kultūros ir švietimo centro patalpose Smolensko gatvėje, anksčiau būdavo buriamasi A. Vivulskio gatvėje. Ir dar viena vieta musulmonų maldai yra prie Savanorių prospekto.

Dėl gauto sklypo prie Žirnių gatvės jau pasirašytos sutartys dėl panaudos, sklypas įregistruotas Registrų centre, musulmonų bendruomenė pritarė preliminariems pastato matmenims. Tereikia parengti detalųjį planą, projektuoti ir statyti. Skaičiuojama, kad mečetės statybos gali atsieiti apie 7–8 mln. eurų. Iš mūsų valstybės institucijų vietos musulmonai finansinės paramos nesitiki, svarstoma, kad padėti galėtų Turkija, galbūt – Saudo Arabija, Kataras ar kitos šalys.

Mečetės finansavimo klausimas, Abu Adamo teigimu, iš tiesų labai jautrus. Ir šiuo atveju reikia atskirti du dalykus – aukojimą ir finansavimą, aukotojų ir finansuotojų interesus. Pirmiesiems nesvarbu, kas mečetei vadovaus ir kas ją prižiūrės, antrieji suinteresuoti įsitraukti į šiuos procesus.

Baltijos šalių musulmonų šiitų centro pirmininkas mano, kad būtų gražu iš Lietuvos pusės ir padėti savo musulmonų bendruomenei spręsti šį reikalą, ir skirti dalį pinigų iš biudžeto: „Būtų graži mintis mečetės statyboms rinkti pinigus į bendrą kasą – ar iš Saudo Arabijos, ar iš Turkijos, ar kitų islamo šalių, ar vietinių žmonių. Būtų gražu mečetę pastatyti bendromis jėgomis. Jeigu Lietuvos valstybė skyrė šiam projektui žemę, vadinasi, ji turi dalyvauti šitame projekte. Aš už, kad ji teiktų savo reikalavimus, kad kartu derintų ir projektą, ir kitus klausimus. Kad nebūtų paskui tokių kalbų: davė žemę, leido statyti, ieškoti finansų patiems, o paskui po dešimt metų koks konfliktas ar apgailestavimas dėl tokio žingsnio, ar dar blogiau – noras nugriauti mečetę. Tam, kad projektas būtų teisingas, viską reikia daryti žingsnis po žingsnio. Mano nuomone, kiekvieną detalę reikia apgalvoti, kas bus daroma. Čia Lietuvos Respublikos teritorija – manau, 99 procentais Lietuva turi dalyvauti šitame projekte visais būdais.