Istorikė T. Bairašauskaitė: Vilniuje gali būti dvi mečetės, bet viena turi priklausyti totoriams

„Lietuvoje gyvenantys naujai atvykę musulmonai gali prašyti sau žemės sklypo pasistatyti maldos namus, tačiau tai neturi būti painiojama su senąja Lietuvos totorių musulmonų bendruomene ir veikiama jos vardu“, – teigia totorių bendruomenė.

Ši situacija sudėtinga ir nurodo į po truputį besivystantį ginčą tarp Lietuvos totorių bendruomenės ir Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos. Kodėl Lietuvos totoriai nusprendė atsiriboti nuo galimo mečetės statymo Vilniuje? Ar tai susiję su unikalia Lietuvos totorių istorija, o gal su šiuolaikinio pasaulio aktualijomis? Kodėl atsirado pleištas tarp Lietuvos totorių bendruomenės ir atvykusiems musulmonams atstovaujančio muftijaus? Į šiuos klausimus bandome atsakyti kartu su istorike, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja, Lietuvos istorijos instituto tyrėja prof. habil. dr. TAMARA BAIRAŠAUSKAITE.

Lietuvos totoriai – integrali Lietuvos visuomenės dalis jau daugybę metų

Lietuvos totoriai – gilias šaknis Lietuvoje turinti bendruomenė. Profesorė Tamara Bairašauskaitė pasakoja, kad galima rasti šaltinių, kuriuose teigiama, jog tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje totoriai pasirodė kone prieš 700 metų. Totoriai visuomet buvo musulmonai ir savo tikėjimą išsaugojo per daugelį metų, nors yra bene geriausiai integruota ir asimiliuota Lietuvos tautinė mažuma: „Ši diaspora visuomet savo tapatybę suvokė kaip atskirą, tačiau puikiai integravosi ir asimiliavosi į LDK ir dabartinės Lietuvos visuomenę. Nepaisant asimiliacijos ir integracijos, Lietuvos arba buvusios LDK teritorijos totoriai išlaikė savo tikėjimą – jie yra musulmonai. Pabrėžtina, kad jie yra musulmonai sunitai, o ne šiitai“, – kalba profesorė.

Visoje buvusios LDK teritorijoje mečečių būta nemažai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje išlikusios tik keturios. Profesorė T. Bairašauskaitė sako, kad „ten, kur gyveno daugiau totorių, buvo pradedama statyti mečetė, tada aplink ją formuodavosi gyvenvietė, bendruomenė. Dažniausiai buvo statomos medinės mečetės – totorių bendruomenės nebuvo turtingos, todėl neišgalėdavo statyti ištaigingesnių“.

Vilniuje totorių bendruomenė gyveno seniai: „Totoriai nuo seno, maždaug XVI a. antrosios pusės, gyveno Lukiškėse. Jie pastatė ten ir mečetę, kuri vėliau daug kartų buvo perstatyta, aplink buvo kapinės, gyvenamosios gatvės“, – pasakoja istorikė T. Bairašauskaitė.

XIX a. viduryje Lukiškių mečetė perstatyta totorių bendruomenės lėšomis, vėliau dar kartą perstatyta. Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, mečetėje buvo įkurtas sandėlis. Pamaldos čia nevyko. 1968 m. mečetė nugriauta. 1969 m. vietoje mečetės ir su žeme sulygintų senųjų totorių kapinių iškilo Puslaidininkių fizikos institutas (A. Goštauto g. 11).

Józefas Oziębłowskis, totorių mečetė 1841 m. Lietuvos dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

„Prasidėjus atgimimui, totoriams buvo grąžintos išlikusios ir sovietmečiu nacionalizuotos mečetės. Mečetės atkuriamos, atnaujinamos, prižiūrimos – visa tai daroma totorių bendruomenės turimomis ir surenkamomis lėšomis. Lietuvoje esančios mečetės yra totorių bendruomenės paveldas, kultūros dalis“, – pasakoja profesorė Tamara Bairašauskaitė.

Savaime suprantama, kad Lukiškėse buvusi senoji mečetė nebuvo grąžinta Lietuvos totoriams – ji buvo sunaikinta sovietmečiu, todėl nebuvo ką grąžinti fiziškai, tačiau vis dar išlieka istorinio teisingumo ir nuosavybės atkūrimo klausimas – apie tai, anot istorikės T. Bairašauskaitės, Lietuvos totorių bendruomenė nuolat kalbėjosi su Vilniaus savivaldybe.

„Po atgimimo vyksta migracija į miestus, todėl daugėja ir Vilniuje gyvenančių musulmonų. Vilniečiai, neturintys mečetės sostinėje, gali važiuoti į Keturiasdešimties totorių kaimą arba į Nemėžį, tą ir daro, tačiau maldos namai Vilniuje taip pat reikalingi. Lietuvos totorių bendruomenė turėjo tokius bendruomenės namus Vivulskio gatvėje, tačiau maldai skirta patalpa buvo labai maža. Bendruomenės tokia padėtis netenkinta, todėl nuo pat Nepriklausomybės pradžios buvo prašoma Lietuvos valdžios, kad būtų leista pasistatyti mečetę. Šioje vietoje kalbama apie restitucijos veiksmą – grąžinimą bendruomenei to, ką jie turėjo. Kitaip tariant, mečetė Vilniuje priklausė Lietuvos totorių bendruomenei – niekam kitam. Vilniuje buvusi mečetė – bendruomenės nuosavybė, kurią jie patys pasistatė“, – kalba istorikė T. Bairašauskaitė.

2015 m. Vilniaus meras Remigijus Šimašius LNK žinioms sakė, kad „mečetės statyba tikrai nėra tas klausimas, kur reikia šiandien proveržio“. Anot prof. T. Bairašauskaitės Lietuvos totorių bendruomenė supranta, jog prašyti valstybės paramos mečetei statyti nėra realu: „Totoriai kaip ir su tuo susitaikė ir pradėjo kalbėti, kad vietoje jų prarastos Vilniaus mečetės nuosavybės atkūrimo aktas vis dėlto turėtų įvykti – gal būtų galima gauti sklypą platesnės paskirties pastatui. Jame būtų galima steigti muziejų, kultūros renginiams skirtą vietą. Toje pačioje vietoje būtų ir maldos erdvės, kurios būtų gana didelės, kad į jas tilptų visi norintys ir Lietuvoje gyvenantys musulmonai“, – Lietuvos totorių bendruomenės norus nusakė istorikė T. Bairašauskaitė.

Vilniaus totorių mečetė XX a. I pusėje. J. Kaczyńskio nuotrauka

Dvi Lietuvos musulmonų bendruomenės

Sovietmečiu daugelis totorių bendruomenių nebuvo aktyvios dėl savaime suprantamų priežasčių – religinius veiksmus reikėjo slėpti, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo bendruomenė pradėjo veikti iš naujo: „Totorių bendruomenės organizacijas galima skirstyti į pasaulietines ir dvasines. Maždaug 1998 m. įsikūrė Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras – dvasinė organizacija. Vėliau buvo išrinktas muftijus, taip buvo tęsiama tarpukario tradicija. Muftiatas yra aukščiausia dvasinė valdyba ten, kur musulmonų konfesinė bendruomenė turi autokefaliją. Muftiatas yra autokefalinės konfesijos vyriausiasis organas. Muftijus paprastai yra renkamas bendruomenės, t. y. iš savų tarpo. Šiuo metu Lietuvos totorių Muftiato muftijus yra Romas Jakubauskas. Muftijus atstovauja religinės bendruomenės interesams, rūpinasi ja. Mečečių klausimas priklauso šiai bendruomenei – visos iki šiol Lietuvoje stovėjusios mečetės pastatytos pačių totorių. Jos priklauso jiems“, – apie totorių tradicijas pasakoja istorikė T. Bairašauskaitė.

Totoriai yra seniausia Lietuvoje gyvenanti musulmonų bendruomenė, tačiau ji nėra vienintelė. Anot pašnekovės, į Lietuvą dar sovietmečiu atvažiuodavo įvairiausių specialistų iš musulmoniškų tuometinės Sovietų Sąjungos kraštų, pavyzdžiui, Kazanės, Baškirijos, Čečėnijos. Atkūrus Nepriklausomybę atėjo dar viena banga, kai Lietuvoje ėmė laikinai apsigyventi įmonių ar ambasadų darbuotojai, kuriems taip pat buvo reikalingi maldos namai: „Laikui bėgant Lietuvoje atsiranda ir atsiras vis daugiau musulmonų – ir jie nėra Lietuvos totoriai. Šie musulmonai laisvai gali naudotis Lietuvoje esančiomis mečetėmis, nes totoriai niekada nėra paprašę išeiti iš mečetės – juolab to paties tikėjimo žmogaus“, – kalba profesorė.

Nuolat vykstant deryboms dėl Vilniaus miesto mečetės įvyko įdomus dalykas. 2018 m. atsirado kitas, anot T. Bairašauskaitės, alternatyvus Muftiatas: „Aleksandras Beganskas, kuris taip pat yra totorių kilmės, įsteigė „Islamo kultūros ir švietimo centrą“. Šis centras žiūri globaliau ir atstovauja ne Lietuvos totoriams, o visiems Lietuvoje gyvenantiems musulmonams. Normalus dalykas – bendruomenėse lyderių visuomet atsiranda. 2018 m. pabaigoje A. Beganskas įsteigia Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybą, pavadina ją  Muftiatu ir pasiskelbia muftijumi. Atsiranda du muftijai ir muftiatai – vienas jų atstovauja senajai Lietuvos totorių diasporai, o kitas – naujajai Lietuvos musulmonų bendruomenei. Lietuvos totorių bendruomenėms šis alternatyvus Muftiatas neatstovauja“, – apie susiklosčiusią situaciją pasakoja istorikė.

Vaikų biblioteka (dabar – Kauno mečetė) miesto sode 1973 m. Stanislovo Lukošiaus / Kauno miesto muziejaus nuotrauka

Kodėl Lietuvos totoriai nenori mečetės kartu su Lietuvos musulmonų bendruomene?

Rugpjūčio pabaigoje buvo paskelbta, kad Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybai jų prašymu bus suteiktas sklypas Liepkalnyje tam, kad jame būtų pastatyta mečetė. Mąstant apie susiklosčiusią situaciją, kyla klausimas: kodėl Lietuvos totoriai vis dėlto atsiribojo nuo šios mečetės statymo. Ar tai religinis klausimas? Juk Lietuvos totorių apeigos skiriasi nuo kitų musulmonų apeigų, bendruomenė ilgą laiką buvo atsieta nuo likusio musulmoniško pasaulio.

Anot prof. T. Bairašauskaitės, situacija yra kiek kitokia, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: „Pagrindinė problema – sklypas gautas vietoje Lukiškių mečetės sklypo. Visuomenė nelabai supranta, kodėl atsiranda nesutarimas, bet nuosavybės atkūrimo aktu buvo sumanipuliuota. Naujajame sklype Liepkalnyje pastatyta mečetė nepriklausys Lietuvos totoriams. Iš šalies atrodo, kad Lietuvos Respublika grąžino Lietuvos musulmonų bendruomenei mečetei skirtą sklypą – teisingumo aktas įvyko. Bet jis įvyko neteisingai: dėl to kilo bendruomenės protestas, atsiribojimas – iš jų atėmė nuosavybę ir atidavė kitiems. Manau, kad bet kuri bendruomenė būtų pasipiktinusi“, – kalba istorikė.

Kitaip tariant, Lietuvos totorių bendruomenė mielai sutiktų, jeigu Vilniuje būtų kokia nors ne jiems priklausanti mečetė, tačiau totorių bendruomenei taip pat turi būti suteiktas sklypas, kuriame jie galėtų statytis savo maldos namus. To reikalauja istorinis teisingumas – Vilniuje totoriams priklausiusi mečetė stovėjo, tačiau buvo iš jų atimta ir negrąžinta.

Derėtų pažymėti, kad lygiai toks pat sklypas, kuris  skirtas Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybai, buvo siūlytas ir Lietuvos totorių bendruomenei, bet šie jo atsisakė, savo sprendimą grįsdami tuo, kad į sklypo ribas įeina buvusios marijavitų kapinės, o šalia yra degalinė, todėl mečetės statybai sklypas netinkamas. Lietuvos totorių bendruomenė norėtų sklypo Sietyno gatvėje. Pasak Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro pirmininko Romo Jakubausko, jie investavo į mečetės komplekso vizijos ir architektūrinių skaičiavimų atlikimą.

Lietuvos totorių bendruomenė jau šimtus metų yra Lietuvos visuomenės integrali dalis. Per šimtmečius jie priėmė LDK ir Lietuvos kultūrą, į savo dvasinį gyvenimą įterpė lietuviškosios kultūros ženklų ir istorinių simbolių: „Lietuvos totorių musulmonų religinės apeigos skiriasi nuo kito islamo pasaulio, tačiau tai yra visiškai normalu – ši bendruomenė seniai įsikūrė LDK žemėse, atsinešė tuo metu jiems naują ir savitą tikėjimą, tačiau ilgą laiką buvo izoliuota nuo kitų islamą išpažįstančių valstybių įtakų. Vienas unikalių dalykų, kuriuos turi Lietuvos totoriai – niekas nesimeldžia už didįjį kunigaikštį Vytautą, o totoriai – iki šiol meldžiasi“, – pasakojimą apie unikalią Lietuvos totorių bendruomenę užbaigia istorikė prof. T. Bairašauskaitė.