Savanoriai Nepriklausomybės kovose. Antanas Triabas

Šie žmonės, savanoriai, dažnu atveju neturėjo jokių karinei tarnybai, atrodytų, būtinų įgūdžių ir net elementariausių karui reikalingų daiktų: batų, uniformų, ginklų. Būtent todėl jų liudijimai geriau nei kas kitas mums rodo, jog tokios plačios ir iš pažiūros sunkiai apčiuopiamos sąvokos kaip laisvė ir meilė dažnai pasireiškia labai konkrečiais asmeniniais apsisprendimais. Savanorių istorijos mums taip pat primena, jog tikro noro padėti – savo artimui ar tėvynei – negali numalšinti net ir pačios nepalankiausios sąlygos.

Šįsyk – skaitykite ir žiūrėkite apie šias tiesas savo gyvenimu įrodžiusį savanorį Antaną Triabą, kuris kariauti 1919 m. išėjo iš darbo lentpjūvėje, o grįžęs dirbo kalvėje ir už tarnybą gautoje Niurkonių dvaro žemėje pasistatė namus. Ir prieš kovas, ir po jų paprastai gyvenęs žmogus kartu su tūkstančiais kitų savanorių      visgi paliko gilų pėdsaką Lietuvos laisvės istorijos puslapiuose. Vaizdo pasakojime savanorį Antaną Triabą prisimena jo dukra Izabelė Trebaitė-Uždavinienė, o Nepriklausomybės kovų kontekstus suprasti padeda istorikas Norbertas Černiauskas.

Toliau skaitykite visą savanorio A. Triabo dukters Izabelės Trebaitės-Uždavinienės pasakojimą.

„Apylinkių savanoriai Niurkonių kaime gavo po 12 hektarų žemės. Mūsų žemė buvo labai gražioje vietoje, ant Lėve     ns upės kranto. Ten tėtis pasistatė namą, bet daugelis kaimo naujakurių buvo jauni, turėjo daug vaikų, todėl tėčio pradėjo sutartinai prašyti, kad naują namą užleistų mokyklai. Taip ir padarė, o patys toliau gyvenome senoje gryčioje. Tad mūsų name kurį laiką gyveno mokytoja ir veikė pradinė mokykla – visi kaimo vaikai ją baigėme.

Mamytei Marijonai su tėveliu buvo antroji santuoka. Jos pirmasis vyras buvo miręs nuo šiltinės, o brolis Petras iš mamos pirmosios santuokos augo kartu su mumis. Vokiečiams traukiantis jis dingo ir daugiau kaip dešimt metų nežinojome jo likimo. Vėliau sužinojome, kad pasitraukė į Vakarus, o vėliau apsigyveno JAV.

Pumpėnų skrebai manė, kad jis su kitais jaunais vyrais pasitraukė į mišką partizanauti. Atėję tardydavo, gąsdindavo, o mama tada rodydavo sūnaus Stasio nuotrauką sakydama, kad jis yra rusų kariuomenėje. Žinau, kad mamytė vienu metu jau buvo sukrovusi maišus, nes kažkas pasakė, kad mus išveš į Sibirą. Bet, matyt, todėl ir išvengėme, kad brolis buvo fronte. Tiesa, vėliau Stasys grįžo iš kariuomenės, bet be sveikatos, kare buvo kontuzytas – krūtinėje didžiuliai randai, ranka nutrenkta. Namuose mes jį slaugėme, gydėme. Iš karto tai kaip žvėris būdavo, žmonių bijojo. Po to jau atkuto, bet liko neįgalus.

Pamenu, kaip rusai tėtį su arkliu išvarė tvarkyti karo suniokotų kelių. Namuose likome penkios moterys. Netoliese stovėjo rusų kareivių dalinys, o mūsų kieme kariai buvo atsivežę savo katilus maistui ruošti. Kartais pavalgydindavo ir mus. Prasidėjus rugiapjūtei vyresnysis rusų karininkas atsiuntė kareivių mums padėti nupjauti rugius. Tėtis sugrįžo labai pavargęs, apaugęs barzda, o arklys buvo vos gyvas.

Tėvelis buvo labai nagingas, daug dirbdavo savo kalvėje – ir arklius kaustydavo, ir roges, ratus. Laisvalaikiu labai gražiai armonika ir moline dūdele grodavo. Jis grodavo, o mes, vaikai, šokdavome. Kadangi pas mus buvo mokykla, tai ir gegužinės vykdavo mūsų sodyboje – sueidavo visi į kiemą, šokdavo, dainuodavo. Apskritai, kaime buvo daug savanorių, tai nuotaika buvo labai patriotiška, visi buvo tikri lietuvninkai – ir prie Dievo, ir prie Tėvynės. Ir labai nemėgo rusų bei vokiečių.“

Toliau savo surinktais ir išsaugotais atsiminimais dalinasi Izabelės Trebaitės-Uždavinienės dukra, savanorio A. Triabo anūkė Dalia Uždavinytė-Janėnienė.

„Neturėjau galimybės pažinti senelio, nes jis mirė gana jaunas – 58 metų, kai mano mamai buvo 18 metų. Mirė nuo astmos ir yra palaidotas Paįstrio kapinėse.

Iš babytės Marijonos pasakojimų žinau, kad senelis buvo darbštus, rūpinosi ūkiu, ne tik dirbo žemę, prižiūrėjo gyvulius, bet ir turėjo kalvę – aš dar ją prisimenu.

Žinau, kad aprūpinti šeimą įvairiais buities dalykais, ypač drabužiais, apavu senelis važiuodavo į Rygą. Per parą laiko jis su arkliais pasiekdavo Rygos turgų, į kurį veždavo įvairius maisto produktus iš ūkio: sviestą, sūrius, kiaušinius, grūdus. O iš Rygos parveždavo medžiagos, iš kurios vėliau šeimos mergaitėms buvo siuvami drabužiai.

Iki senatvės mano tetos nepamiršo senelio lauktuvių vaikams, o ypač šokoladinių kiaušinių, kurių viduje buvo galima rasti kokį nors mažą daiktelį – žiedelį, sagutę. Nepamiršdavo senelis ir savo žmonos Marytės, jai taip pat parveždavo dovanų, ypač babytė saugojo ir didžiuodavosi parvežtais karoliais iš koralo ir sakydavo, kad tai „tikri karoliai“. Tuos karolius pavyko išsaugoti, jie atiteko man. Aš juos labai saugau, kartais pasipuošiu jais ir labai branginu.“

Tekstas parengtas įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis.