Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai. Savanoris Kazimieras Aleliūnas

Nepriklausomybės kovų savanoriai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Nepriklausomybės kovų savanoris Kazimieras Aleliūnas gimė 1900 m. Velžio kaime, Panevėžio valsčiuje. Į kariuomenę savanoriu įstojo 1919 m., dalyvavo vaduojant Panevėžį, kovojo Vilniaus krašte. 1921 m., grįžęs iš kariuomenės, vedė Konstanciją Radzevičiūtę ir apsigyveno jos tėviškėje Ūtos kaime, susilaukė dviejų dukterų.

1929 m. Kazimierui buvo įteiktas Savanorio medalis, už tarnybą Eimuliškio kaime gavo 19 hektarų žemės. Žemė buvo prasta, apaugusi krūmais, todėl daugelis kitų savanorių jiems tekusią žemę pardavė ir išsikėlė gyventi kitur, tačiau Kazimieras Aleliūnas apsisprendė pasilikti, sunkiai dirbo, mėgino prasigyventi.

Deja, 1944-ieji buvusiam savanoriui buvo lemtingi – kaimyno įskųstas kaip dalyvavęs 1941-ųjų birželio sukilime, už tai buvo sovietų žiauriai kankintas ir nužudytas.

Šiame vaizdo pasakojime savanorio suėmimą prisimena dukra Elena Aleliūnaitė-Žilvytienė, apie jo tragišką likimą svarsto kraštotyrininkas Algimantas Stalilionis, o istorikas Norbertas Černiauskas bendrais bruožais aptaria Nepriklausomybės kovų savanoriams tekusius iššūkius.

Toliau skaitykite daugiau savanorio dukros Elenos Aleliūnaitės-Žilvytienės atsiminimų.

„Tėtis 1941 m. dalyvavo tautos sukilime. Kai prasidėjo sovietų karas su Vokietija ir lietuviai sukilėliai užėmė Pušalotą, tėtis sužinojo, kad iš Panevėžio siauruoju geležinkeliu ruošiasi atvažiuoti rusų kariškiai, todėl sėdo ant dviračio ir nuvažiavo į Pušalotą pranešti draugams. Susirinko nemažai vyrų ir išardė bėgius ties Medikonių kaimu. Laukė rusų kareivių ir manė, kad traukinys nulėks nuo bėgių, bet traukinio mašinistas pastebėjo išardytus bėgius ir sustojo. Rusai pašaudę sugrįžo į Panevėžį.

1944 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje NKVD suėmė kelis Eimuliškių kaimo ūkininkus, buvusius Šaulių sąjungos narius, 1941-ųjų sukilimo dalyvius – tarp jų ir mano tėtį. Juos apskundė komunistas Stasys Kavaliauskas.

Atsimenu, kaip penki kareiviai su durtuvais išsivedė tėvą. Namuose darė kratą, ieškojo šautuvo, bet nerado, tačiau atrado ir pasiėmė medalius, apdovanojimų liudijimus, žemės dokumentus. Suimtuosius uždarė Eimuliškio kaimo ūkininko Černiausko pirtyje.

Po dienos paleido, bet kitą dieną liepė prisistatyti Šedeikonių kaiman į Samušienės sodybą, kur buvo įsikūrę enkavedistai. Po poros dienų suimtuosius, apie 20 žmonių, nuvarė į gretimą kaimą, Juodikių sodybą, kur suimtuosius laikė apie 19 dienų. Ūkininkas Juodikis sakė mamos seseriai, kad labai žiauriai tardo Kazimierą Aleliūną – atskyrė vieną, laiko pirtelėje. Mama nunešdavo maisto, bet kai nuėjo paskutinį kartą maisto nepriėmė ir pasakė: „Mes jį paleidome, jo čia nėra, gal išėjo į mišką ar pas gimines, lauk, kol pareis.“ Tik sodybos šeimininkas pro šalį praeidamas tyliai pasakė, kad tėtis nužudytas.

Viena iš nedaugelio išlikusių Kazimiero Aleliūno nuotraukų Panevėžio krašto laikraštyje. Gedimino Šulco videomedžiagos kadras

Nepriklausomybės kovų savanoriai. Romo Kauniečio asmeninio archyvo nuotrauka

Tai buvo 1944 m. rugsėjo 21 d. – ir grįžusi namo mama mums pasakė, kad tėčio nebėra. Kitą dieną, pasikvietusi savo brolį, buvusį caro kariuomenės kariškį, nuvažiavo į tą sodybą ir neberado nei kareivių, nei kalinių. Sodybos šeimininkai taip pat buvo išvežti. Sodyboje buvo tik rusė, kurią čia per karą atvežė vokiečiai darbams. Paklausta, ar žino, kur yra nužudytojo Aleliūno kūnas, aiškiai išsigando, bet apsimetė, kad nežino.

Bet kūną grietai surado užkastą pievoje. Gulėjo kniubščias, švarkas ant galvos. Apžiūrėjus buvo akivaizdu, kad tėtis buvo žiauriai nukankintas – veidas sudarkytas, krūtinė perdurta, kakle durtuvo palikta žaizda.

Mama nuvažiavo į Panevėžio kalėjimą ir paprašė leidimo palaidoti. Viršininkas puolė tardyti, kas parodė kūną, ir grasino uždaryti į kalėjimą, jei nepasakys. Mama vis tvirtino, kad pati atrado, nes pamatė tėvo švarko skverną, išlindusį iš žemės. Įsiutęs kalėjimo viršininkas liepė rašyti prašymą rusiškai, o tada ir nuspręs – leisti, ar ne.

Prašymą padėjo parašyti viena mokytoja, nors labai bijojo. Nunešė tą prašymą viršininkui, jis perskaitė, išbraukė keletą žodžių, parašė kitaip – kad nušovė bandantį pabėgti. Liepė viską perrašyti savo ranka ir pasakė, kad po dviejų savaičių atsiųs leidimą į Pušaloto NKVD.

Leidimą tikrai gavo, bet palaikų neleido vežti į Pušalotą, tik į artimiausias kapines. Taip pat neleido į laidotuves kviesti giminių, net vaikų, kad būtų tik duobkasiai. Taip ir palaidojo mano tėtį.“

Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Tekstas parengtas įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis.