Kunigas Juozapas Kazlas iš Alantos, dirbęs Latvijoje

Juozapas Kazlas Bėrzgalėje 1927 m. Iš Bėrzgalės A. Rupainio muziejaus archyvo

Lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje buvo labai reikšminga ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir lietuvių mažumos ir visos Latvijos valstybės istorijoje. Lietuvių tautybės kunigai XX a. pradžioje Latvijoje ir ypač Latgaloje, kur istoriškai buvo tvirtos katalikybės pozicijos ir gyveno nemažai lietuvių, nepamiršdami savo lietuviškų šaknų plėtojo ir stiprino šio krašto kultūrą, švietimą ir visuomeninių organizacijų veiklą. Vienas iš jų – lietuvis kunigas, dramaturgas, visuomenininkas, rytų Lietuvos Alantos krašto sūnus, žinomas Latgaloje, bet mažai žinomas Lietuvoje, Juozapas Kazlas.

Gimtinė

Kunigas Juozapas Kazlas gimė 1887 m. kovo 25 d. Kauno gubernijos Vilkmergės apskrities Alantos (Ovantos) valsčiuje, Jaurų kaime.

Jaurų vietovė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1621 m. Tuo metu tai buvo ne kaimas, o užusienis (zascionok), kurio nederlingas žemes ir pievas valdė keli Alantos miestiečiai ir miestelio vaitas Motiejus Pustas. Jie už nuomą Alantos dvarui, tuo metu priklaususiam Biržų Radviloms, mokėjo po 3 auksinius. Keturi hektarai priklausė Laičių kaimo bajorams, o keturis valakus nuo miestelio atskirtos žemės, miško ir šienaujamos pievos valdė Vilniaus miestietis Dovydas Hanusevičius.

Vėliau Jaurai buvo Balninkų valstybinės valdos dalis, o žemės šliejosi prie didelio Kazlų kaimo, kuriame gyveno daugiausia Kazlai. Pirmieji Kazlai iš kaimo atsikraustę nuolat gyventi į Jaurus XVIII a. pabaigoje buvo Mataušas Kazlas ir Ona Pagalytė-Kazlienė, būsimo kunigo proseneliai. Jų anūkas Pranas Kazlas vedė 10 metų jaunesnę žmoną Marijoną Žvynytę-Kazlienę ir susilaukė trijų vaikų: dukros Antaninos bei sūnų Boleslovo ir Juozapo. 1850 m. Valstybinės Balninkų valdos Jaurų kaimo inventoriaus duomenimis, Prano Kazlo šeimai, laisviesiems valstiečiams, priklausė 15 hektarų dirbamos žemės ir 63 hektarai pievų ir balų.

Būsimas kunigas Juozapas Kazlas 1897–1890 m. lankė dvimetę Alantos pradžios mokyklą, kuri 1864 m. buvo pastatyta Alantos dvaro savininko Vladislavo Pamarnackio lėšomis, mokykloje mokėsi virš 100 mokinių. Vyresnysis Prano Kazlo sūnus Boleslovas perėmė tėvų ūkį, o jaunesnį brolį Juozapą tėvai nutarė išleisti į mokslus, kad jis taptų kunigu.

Mogiliovo dvasinė seminarija Sankt Peterburge

Juozapas Kazlas 1913 m. Sankt Peterburge. Iš Aleksandro Šikerio asmeninio archyvo

1904–1907(8) m. Juozapas Kazlas mokėsi Vilniaus gimnazijoje, o 1908 m. ją baigęs ir gavęs Kauno gubernatoriaus leidimą ir sėkmingai išlaikęs rusų kalbos, Rusijos geografijos ir istorijos egzaminus įstojo į Mogiliovo dvasinę seminariją, kuri nuo 1879 m. veikė Sankt Peterburge. Pagrindinis seminarijos vadovas ir kuratorius buvo Mogiliovo arkivyskupas, kuris skirdavo seminarijos rektorių ir kitus darbuotojus. Mokslas seminarijoje truko 5 metus. Pirmus dvejus metus seminaristai mokydavosi bendrų dalykų, o vėliau pagrindinį dėmesį skirdavo sielovados dalykams. Seminarijoje didelis dėmesys buvo skiriamas kalboms, buvo mokama rusų, vokiečių, lotynų, senovės graikų kalbų. Seminarijoje studijavo seminaristai iš įvairių Rusijos gubernijų, tačiau daugiausia iš Kauno, Vilniaus ir Vitebsko gubernijų, mažiau iš Minsko ir Mogiliovo. Tai buvo lietuvių, latvių, lenkų, baltarusių ir rusų tautybės studentai.

Sulaukęs atitinkamo amžiaus Juozapas pagal to meto carinės Rusijos įstatymus turėjo atlikti karinę tarnybą, tačiau kaip būsimam dvasininkui šaukimas buvo atidėtas iki 1911 m., o vėliau pratęstas iki 1914 m. sausio 1 d.

Livaniai ir Rudzetai. Latgalos istorinių įvykių verpetuose

1913 m. kovo 30 d. Rygos vyskupas Janis Ceplakas Juozapą Kazlą (Jazups Kazlass) įšventino į kunigus ir nuo 1913 m. gegužės 22 d. paskyrė Livanmuižos (Livanių) bažnyčios vikaru Latgaloje.

J. Kazlas 1913 m. birželio 24 d. atvyko į Livanius ir pradėjo tarnystę, tačiau 1914 m. kovo 3 d. vyskupas Ceimanas Juozapui Kazlui nurodė vykti tarnauti į Biržus. J. Kazlui nenuvykus, vyskupas 1914 m. spalio 10 d. raštu papildomai reikalavo atvykti į Biržus. Tačiau vėliau, tų pačių metų lapkričio 12 d., vyskupas pakeitė savo reikalavimus ir paliko J. Kazlą Livaniuose.

1916 m. pabaigoje vikaras J. Kazlas išvyksta į Peterburgą ir laiko egzaminus – nori dirbti vaistininko padėjėju. 1917 m. kovo 17 d. išduotame Petrogrado vykdomojo komiteto liudijime Nr. 450 įrašyta, kad jis išduotas valstiečiui Josifui Kazlui, s. Franciškaus, kad pagal jo prašymą vaistininko padėjėjo specialybei įsigyti jis išlaikė rusų, prancūzų, lotynų kalbų, istorijos, geografijos, matematikos egzaminus pagal progimnazijos 4 kurso programą, todėl jam suteikiama teisė pradėti dirbti vaistininko padėjėju. Sunku pasakyti, ar tai buvo jaunuolio siekis tolesnio pažinimo ir mokslo žinių, ar tai buvo jo ketinimas palikti kunigystę ir pradėti pasaulietinį gyvenimą.

Tačiau egzaminų laikyti į revoliucinių permainų krečiamą Peterburgą J. Kazlas taip ir neišvyko ir liko tarnauti Livanių žemėje, kur jau buvo tvirtai įleidęs šaknis. Jaunasis kunigas aktyviai, kaip ir dauguma kitų vietos katalikų kunigų ir inteligentų, įsitraukė į Latgalos politinį ir visuomeninį judėjimą. Pagrindinė Latgalos inteligentų idėja buvo sujungti Latgalos ir Latvijos žemes. Pirmasis tai valstybiniu lygmeniu pradėjo akcentuoti Peterburgo dvasinės seminarijos dėstytojas, švietėjas Francas Trasunas, kai jis buvo išrinktas Rusijos I Valstybės Dūmos deputatu nuo Vitebsko gubernijos, į kurią tuo metu įėjo ir Latgala.

1917 m. balandžio 6–7 d. Rėzeknėje įvyko Latgalos visuomenininkų susirinkimas, kuris padėjo pamatus Latgalos prisijungimui prie Latvijos. Jame labai aktyviai dalyvavo Livanių vikaras Juozapas Kazlas ir kiti katalikų kunigai lietuviai, tuo metu tarnavę įvairiose Latgalos parapijose, visų pirma tai geras J. Kazlo bičiulis, kilimo nuo Anykščių krašto, Debeikių, Vincas Tamošiūnas, J. Jasas, J. Savukaitis, A. Vaitiekaitis.

Susirinkimo dalyviai nusiuntė telegramą Rusijos Valstybės Dūmos nariui Janiui Goldmaniui su pasiūlymu sujungti visas latviškas žemes į vieną autonominį dalinį. Susirinkime nutarta sušaukti Rėzeknėje liaudies kongresą, į kurį nuo kiekvieno valsčiaus būtų išrinkta po 2 delegatus ir po 2–4 nuo kiekvieno latvių šaulių bataliono ir po vieną kompaktiškai nuo Rusijos teritorijoje gyvenančių latgalių.

Balandžio 26–27 d. (pagal naująjį kalendorių gegužės 9–10 d.) įvykęs Latgalos kongresas, kuriame dalyvavo 350 žmonių, iš jų 232 su balso teise, dar kartą patvirtino Latgalos žemių neatsiejamumą nuo Latvijos, įtvirtino tris žvaigždes, tris Latvijos regionus – Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą, nors carinė Rusija ilgai delsė pripažinti latvių žemių sujungimą ir norėjo, kad Latgalos žemės priklausytų Vitebsko gubernijai.

Šiame visuomeniniame judėjime žymų vaidmenį atliko Latgalos katalikų kunigai lietuviai, kurie Latgalos latvių inteligentijos požiūriu laikėsi latvių atžvilgiu daug palankiau, palyginti su lenkų kunigais, ir gynė latgalių tautinius interesus Tai buvo faktiškai pirmoji Latgalos inteligentija ir šviesuomenė, joje buvo ir lietuvių, tarp jų ir Alantos žemės sūnus Juozapas Kazlas.

1917 m. liepos 18 d. Juozapas Kazlas gavo raštišką vyskupo Janio Capliako nurodymą, kad jis perkeliamas iš Livanių parapijos į Petrogrado Vyborgo kapinių bažnyčią vikaru.

J. Kazlas, greičiausiai nenorėdamas palikti Latgalos, parapijiečių ir keltis į revoliucijų draskomą Petrogradą, rašo laiškus lenkų kalba metropolitui E. Ropui, kad negali atvykti į Petrogradą, nes serga Livanių kunigas ir jis likęs vienas parapijoje. Turbūt tai įtikina metropolitą ir jis paliekamas Livanmuižoje, apie ką 1917 m. lapkričio 25 d. patvirtina metropolitas, o vyskupas to paties mėnesio 27 d. rašo apie jo sugrąžinimą tarnystei į senąją vietą – Livanmuižą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Latgaloje dirbo daugiau kaip 30 lietuvių tautybės kunigų ir vikarų. Varaklianų ir Bikavos parapijose prieš Pirmąjį pasaulinį karą darbavosi J. Kazlo žemietis iš Alantos parapijos Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Labai palankiai latgaliai vertino debeikietį kunigą Vincentą Tamošiūną, pabrėždavo, kad „visur gynė latvius, kovojo su jų priešais, jie nėra iš tų, kurie koneveiktų latvius ir latgalius, vertindami tik saviškius lietuvius. „Kai kurie aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą bei į Latgalių pagalbos Pirmojo pasaulinio karo aukos draugijos veiklą“.

1918 m. dar vykstant Pirmajam pasauliniam karui, J. Kazlas paskiriamas į netoliese esančią Rudzatų bažnyčią. Jis pradeda tarnystę 1913 m. pastatytoje bažnyčioje, kurią tais pačiais metais pašventino Varlakanų klebonas V. Tamošiūnas. Jaunasis kunigas Rudzatuose aktyviai įsijungia į pastoralinę ir visuomeninę parapijos veiklą, jo iniciatyva renkamos lėšos ir pastatoma nauja klebonija.

Bėrzgalėje

1920 m. sausio 31 d. jis pradeda darbuotis Bėrzgalėje, kurioje prieš tai kunigavo lietuviai Žigimantas Pipinis (Zigismund Pipinuss), vėliau laikinai iš Sarkanų atvykdavo kunigas Savukaitis. Tai buvo labai sunkus laikotarpis Latgaloje ir Latvijoje, raudonojo teroro metu buvo nužudyta katalikų kunigų gretimoje Rogovkoje, Briguose ir kt. parapijose.

Juozapas Kazlas tarp berzgaliečių Latgaloje

J. Kazlas labai domėjosi teatru, muzika, laisvalaikiu namuose puikiai grojo pianinu. Jam pradėjus dirbti suaktyvėjo visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, buvo suorganizuotas bažnytinis choras, kuriam asmeniškai jis vadovavo. J. Kazlas sakydavo parapijiečiams: „Tas, kuris gieda bažnyčioje, meldžiasi Dievui du kartus.“

Didelis kultūrinis įvykis buvo teatro trupės sukūrimas Bėrzgalėje, jai paaukojo savo asmenines natas, Rėzeknės knygynuose už savo lėšas pirkdavo knygutes. Teatro grupė vaidindavo ne tik Bėrzgalėje, bet ir gretimuose valsčiuose. Teatro grupei vaidinti buvo suremontuotos patalpos Bėrzgalės žemės ūkio bendruomenės salėje, J. Kazlo iniciatyva iš Latvijos kultūros fondo buvo gauta 5000 latų, už kuriuos buvo nupirkta muzikos instrumentų, sukurtas didelis pučiamųjų orkestras, kuris grodavo įvairiose šventėse. J. Kazlas daug prisidėjo, kad būtų įkurtas stiprus kooperacijos Bėrzgalės bankas, vienintelis apskrityje. J. Kazlas buvo pagrindinis naujos bažnyčios statybos iniciatorius.

J. Kazlas Bėrzgalėje ištarnavo aštuonerius metus ir nusipelnė latgalių pagarbos ir meilės, kad visokeriopai palaikė vietos gyventojus dėl latgališkų vietovardžių, kuriuos Latvijos valdžia norėjo pakeisti į latviškus, išsaugojimo. Bėrzgalės valsčių buvo norima pavadinti Labvaržiais. J. Kazlas, pasibaigus sekmadienio mišioms, surinko parapijiečius, kurie pasirašė kreipimąsi į Latvijos ministeriją, kad būtų paliktas latgališkas pavadinimas.

Bėrzgaliečiai prisimena kunigą kaip labai šiltą, nuoširdų, mokantį bendrauti su žmonėmis, ypač jaunimu, kunigą. Jis gindavo savo parapijiečius, aštriai kritikuodavo įvairius prisiplakėlius prie atskirų partijų, bet niekada nesmerkdavo žmonių dėl savo įsitikinimų. Kaip dvasinis lyderis, jis išsiskyrė savo pamokslais, nors turėjo lietuvišką akcentą. Bėrzgaliečiai taip pat prisimena didelį J. Kazlo dosnumą, ką liudija ir tai, kad iš Bėrzgalės į Bukmuižą atvyko su vienu lagaminu. Savo visas natas, partitūras, dalį literatūros paliko bažnyčiai.

J. Kazlas buvo aktyvus spaudos propaguotojas ir platintojas, ne tik katalikiškos, kaip „Katolu dzeive“, „Sauleite“, bet ir pasaulietinės, tokios kaip „Latgales vords“ („Latgalos žodis“) leidiniuose.

Kai kurias religines knygutes jis pats versdavo iš lietuvių kalbos į latgalių kalbą, spausdindavo už savo lėšas. Dažnai jis buvo savo pjesių režisierius, dailininkas, scenografas ir rėmėjas. Amžininkai prisimindavo, kad savo pjeses jis statė su dideliu užsidegimu ir energija: jis „bėgiojo, organizavo, aiškino, kad sutanos skvernai į šonus plasnodavo, skirtingai, negu sakant pamokslus, kur jis buvo pasinėręs į save, kalbėdamas pasverdavo kiekvieną sakinį ir žodį“.

Bukmuižoje

Nuo 1928 m. jis palieka savo mylimus bėrzgaliečius ir paskiriamas tarnauti į Bukmuižos (vėliau pervadinta į Ezerniekų) parapiją. Iš karto atvykęs jis įkūrė Latvijos katalikų jaunimo draugijos skyrių. Be pastoralinio darbo, imasi svarbaus visuomeninio darbo – tampa vienu Bukmuižos tautos namų pastato statybos organizatoriumi. Šie namai buvo pastatyti ir J. Kazlo pašventinti 1929 m. pabaigoje. Latvijos katalikų laikraštis „Sauleite“ 1930 m. rašė: „Bukmuižos skyrius vykdė aktyvią veiklą: pastatyti Tautos namai, surengti 4 iškilmingi minėjimai ir vakarai, sukurtas styginių instrumentų orkestras ir choras. Už tai susirinkimas nuoširdžiai dėkoja vyr. kunigui Juzepui Kazlui už jo pastangas ir nenuilstamą darbą visuomenės labui.“ Praėjus 50 metų laikraštis „Ezernieki“ rašo: „Šiandien, ko gero, kiekvienas savivaldybės gyventojas norėtų nuoširdžiai padėkoti šiam pirmam kultūros klojėjui Ezerniekuose.“

Juozapas Kazlas (sėdi viduryje) su aktyviausiais Bėrzgalės jaunimo organizacijos nariais 1926 m. Iš Bėrzgalės A. Rupainio muziejaus archyvo

Latvijos vyriausybė prieš Antrąjį pasaulinį karą aukštai įvertino kunigo J. Kazlo visuomeninę ir kultūrinę veiklą ir apdovanojo Padėkos kryžiumi.

J. Kazlas nuo 1933 m. buvo ir 17-ojo Rėzeknės aizsargų pulko Nukmuižos skyriaus 6-osios kuopos kapelionas. Pažymėtina, kad nemažai lietuvių kunigų buvo Latvijos aizsargų organizacijos kapelionais. Pavyzdžiui, kunigas J. Tamošiūnas buvo ne tik pastorius, bet ir nuo 1938 m. – visos Latvijos aizsargų kapelionas, apdovanotas Aizsargų nuopelnų kryžiumi. Antrojo Pasaulinio karo metais vokiečiams užėmus Bukmuižos mokyklos pastatą, J. Kazlas atidavė savo du kambarius pamokoms, kai kurias, įskaitant „Dievo žodį“, pats vesdavo.

J. Kazlas Antrojo pasaulinio karo metais buvo organizacijos „Tautos pagalba“ („Tautas palitziba“) steigėjas ir aktyvus jos narys. Ši organizacija rinkdavo lėšas ir skirdavo nuo karo ir kitų nelaimių nukentėjusiems parapijos žmonėms.

Kočėnuose ir Viškuose

Bukmuižoje apie 1944 m. kunigas bandė gelbėti dvi vietinio gyventojo žydų tautybės mergaites, jas pakrikštijo ir norėjo priglausti pas save, tačiau, pradėjus domėtis vokiečiams ir nenorėdamas konfliktuoti su vokiečių valdžia, 1944 m. liepos mėnesį jis paliko Bukmuižą ir išvyko į Kočėnų (Kočeni) parapiją, Cėsių valsčiuje, o nuo gruodžio mėnesio pradėjo tarnauti Viškų parapijoje. Paradoksas – bėgdamas nuo vokiečių valdžios, kaip ir kiti Latvijos katalikų kunigai, sulaukė sovietų valdžios nemalonės ir represijų, buvo sulaikytas ir intensyviai tardomas Rygoje. Pagrindiniai KGB pateikiami kaltinimai buvo dėl jo dalyvavimo karinės latvių šaulių organizacijos, aizsargų, veikloje, pamokslų metu nepagarbus atsiliepimas apie sovietinę santvarką ir pan. 1945 m. vasario 6 d. J. Kazlas iš arešto buvo paleistas ir grįžo tarnauti į Viškų parapiją.

Literatūrinė ir visuomeninė veikla

J. Kazlas Latvijoje ir ypač Latgaloje gerai žinomas dėl savo literatūrinės veiklos. XX a. 3–4 dešimtmečiais J. Kazlas aktyviai bendradarbiavo Latvijos ir Latgalos periodinėje spaudoje, rašė religijos ir kultūros klausimais, spausdindavo savo pjeses („Beatliejaus arklininkas“ (1924), „Genoefa“ (1926), „Bedugnė uoste“ (1936), „Alberta“ (1939). Žurnale „Pavasaris“ publikuojama dviejų veiksmų komedija Neradau – surask“ (1923) ir vieno veiksmo komedija „Tik niekam nesakyk“ (1924), žurnale „Saulite“ – pjesė Biblijos motyvais „Dingęs sūnus (1937). J. Kazlo pjesės parašytos paprasta, lengvai suprantama kalba, jose veiksmas vyksta greitai. Jos nesyk buvo rodomos įvairiose Latgalos vietose, dalį pjesių režisavo pats autorius. Antrojo pasaulinio karo metais J. Kazlas parašė pjesių, jų rinktinę ketino spausdinti Daugpilio spaustuvėje, tačiau nesuspėjo, o rankraštis dingo. Savo kūrinius pasirašinėdavo slapyvardžiais „Birds“, „Beržgalits“, bet daugiausia „Ozeits“ (Oželis, Kazlelis). Dalį religinių ir pasaulietinių kūrinių jis iš lietuvių kalbos išvertė į latgalių kalbą.

Dėl aktyvios kultūrinės ir visuomeninės veiklos latgalių gyvenime vietiniai gyventojai jį net laikė latgaliu. Pastoraliniame ir kultūriniame darbe jis buvo tarsi tiltas tarp latvių ir lietuvių katalikų, kurių tuo metu gyveno nemažai Latgaloje. J. Kazlo bičiulis Vladislavas Bojaras (Vladislavs Bojars) vėliau rašė, kad, gimęs mūsų kaimyninėje Lietuvoje, jis savo gimtosios kalbos ir gimtosios žemės nepamiršo iki paskutinių gyvenimo dienų, tačiau pastoralinė veikla Latgaloje, bendravimas su jos žmonėmis, atvedė į tai, kad jis susiliejo ir su Latgalos tauta ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė šios žemės ir visos Latvijos katalikų gyvenimui.

Leningrade

1946 m. rugsėjo mėn. Rygos metropolitas Springvičius paskyrė kunigą Juozapą Kazlą į vienintelę tuo metu Leningrade veikusią Lurdo Dievo Motinos katalikų bažnyčią. Tai buvo vadinamoji prancūzų katalikų bažnyčia, nes 1909 m. ji buvo pastatyta Prancūzijos vyriausybės lėšomis tuo metu Sankt Peterburge veikusiai nemažai prancūzų diasporai. Po Spalio revoliucijos sovietų valdžia ją uždarė ir ji veikė su didelėmis pertraukomis.

1946 m. parapijos tikintieji, kurių dalį sudarė prancūzų kilmės katalikai, kreipėsi į sovietų Religijos reikalų komitetą ir Prancūzijos ambasadą Sovietų Sąjungoje, kad paskirtų kunigą prancūzą. Aukščiausi Leningrado komunistų partijos vadovai visai nenorėjo girdėti apie katalikų kunigų buvimą mieste. Galų gale Sovietų Sąjungos valdžia kategoriškai būdama prieš, kad būtų paskirtas prancūzas kunigas, nurodė Rygos metropolijai, kuriai priklausė ir Leningrado katalikai, kuo greičiau surasti kunigą, kuris mokėtų rusų kalbą ir būtų Sovietų Sąjungos pilietis. Rygos metropolitas ilgą laiką nesutiko, argumentuodamas tuo, kad Latvijoje labai trūksta katalikų dvasininkų, vėliau po kelių pokalbių sutiko ir pasirinko J. Kazlą. Kitame Religijos reikalų komiteto rašte savo padaliniui Leningrade rašoma, kad galimai J. Kazlas atvykęs gali būti tikinčiųjų sutiktas nevisiškai draugiškai, todėl jam turi būti atsargiai ir taktiškai suteikta pagalba.

Be didelio noro 1946 m. pabaigoje atvykęs į Leningradą J. Kazlas suprato, į kokias intrigas įsivėlė, ir, išvykęs pasiimti į Latviją savo daiktų, Leningrade pasirodė tik po kelių mėnesių, prieš tai apie visą šią situaciją dar kartą pakalbėjęs su Rygos metropolitu grįžo į Leningradą ir pradėjo eiti savo pareigas.

Tai buvo labai sunkus laikotarpis ne tik jam, bet ir Leningrado žmonėms, iškentusiems blokadą, artimųjų netektis, badą, jiems reikėjo dvasinės paramos ir palaikymo. Iš pradžių J. Kazlas darbavosi vienas, nors prieš atvykdamas metropolito prašė paskirti antrą kunigą, tačiau 7 metus teko darbuotis vienam, padedant tikinčiųjų bendruomenei, kurioje greitai įgavo tikinčiųjų pagarbą ir pasitikėjimą. Jis ypač rūpinosi visais latgaliais ir lietuviais, kurių tuo metu Leningrade buvo nemažai.

Kiekvienas kunigo žingsnis buvo akylai stebimas, vietinė valdžia ir KGB kišosi į bažnyčios veiklą, persekiojo tikinčiuosius. Tokiomis sąlygomis kunigas Josifas, kaip jį tada vadino parapijiečiai, sugebėjo išlikti tikruoju dvasiniu vedliu. Pasakojama, kad procesijos metu kai kurie tikintieji eidavo užsidengę veidus, bet pakėlę akis į dangų, nes taip liepęs tėvas Josifas.

Daugelis Latvijos katalikų kunigų buvo suimti, areštuoti, ištremti, įkalinti ir įbauginti. J. Kazlas ir norėdamas negalėjo su kai kuriais artimiau bendrauti ir susitikti. Apie 1949 m. atlikęs bausmę iš lagerio pro Leningradą į Latviją grįžo geras J. Kazlo pažįstamas kunigas A. Pastoras. Leningrade neturėdamas kur pernakvoti kreipėsi į kunigą J. Kazlą, tačiau J. Kazlas mandagiai atsakė. Vėliau A. Pastoras atsiminimuose rašė, kad nereikia smerkti J. Kazlo, nes jo padėtis Leningrade tuo metu „kabojo ant plauko“ ir jis nenorėjo rizikuoti dėl savęs ir dėl visų tikinčiųjų.

Kunigo Juozapo Kazlo kapas Alantoje

1953 m. po J. Stalino mirties J. Kazlas gavo pagalbininką kunigą latvį Janį Butkievičių, J. Kazlo rūpesčiu bažnyčioje buvo sumontuoti dideli vargonai, suremontuota bažnyčia, daugėjo parapijiečių.

Tarnaudamas Leningrade jis ilgėdavosi savo gimtojo Alantos krašto, kiekvieną vasarą atvykdavo pas gimines į Jaurų kaimą. Viešėdamas Lietuvoje aplankydavo savo senus pažįstamus. Ypač didelis dvasinis ryšys siejo su kunigu Juozu Vaičiūnu, poeto Petro Vaičiūno broliu, kuris po karo dirbo Adutiškio, Druskininkų, Švenčionių parapijose.

Didelės iškilmės vyko 1963 m. švenčiant J. Kazlo įšventinimo į kunigus 50-metį, atvyko Latvijos arkivyskupijos vadovai, kunigų iš Lietuvos. Tačiau tuo metu J. Kazlas jau buvo silpnos sveikatos, patyrė du insultus, sunkiai kalbėjo, beveik negirdėjo, tačiau bažnyčia buvo visiems atvira. Tais pačiais metais dėl sveikatos problemų J. Kazlas užleido savo pareigas kunigui Francui Sidrui, o pats tapo altarista.

Po sunkios ligos J. Kazlas mirė 1965 m. rugsėjo 16 d. Vykdant paskutinę jo valią, jis buvo palaidotas tėviškėje Alantoje, kurią be galo mylėjo ir jos ilgėjosi. Į paskutinę kelionę jį palydėjo apie 50 tikinčiųjų iš Leningrado.

Kanadoje gyvenęs J. Kazlo jaunystės draugas V. Bojaras tik daug vėliau sužinojo apie kunigo mirtį, vietinėje spaudoje paskelbė nekrologą, o kitas draugas, latgalių poetas J. Leidumnikis jam paskyrė eiles:

Mano kambarėly vieniša ugnis rusena,
Visiškai viena tamsioj nakty,
Mato ją tik žvaigždės danguje.
Ką tau pasakyt, ugnele,
Kurią ir vėl apgaubia migla,
Kada ateisiu pas Tave,
Tik vienas Dievas žino.

Straipsnio autorius už suteiktą informaciją dėkoja Bėrzgalės Antono Rupainio muziejaus vedėjai Olgai Pekšai, Ezerniekų bibliotekos darbuotojai Dacei Skamanei, Latgalos kultūros centro Rėzeknėje darbuotojai Stelai Elksnei bei Sankt Peterburgo katalikų bažnyčios istorijos tyrinėtojui Aleksandrui Šikeriui.