J. Trimakaitė: „Kalbėdami apie mirtį, kalbame apie gyvenimą, jo vertę“

Kalbamės su spektaklio režisiere, Prancūzijoje ir Lietuvoje kuriančia lėlininke JŪRATE TRIMAKAITE.

Gal pradžioje papasakok apie savo naują spektaklį, apie ką jis bus?

Wolfo Erlbrucho knygos, pagal kurią statome spektaklį, istorija yra labai paprasta: vieną dieną antį pradeda persekioti keista nuojauta, o ji, kaip vėliau paaiškėja, yra Mirtis. Antis su Mirtimi pamažu susidraugauja ir jai (Ančiai) pradeda kilti keistos mintys, kartais kylančios ir mums. Kaip antis gražiai sako „O kai kurios antys sako, kad jeigu būsi gera antis – eisi į dangų, o jeigu bloga – į pragarą…“ Nes kalbant apie mirtį yra tik gandai, nuogirdos ir niekas tiesos nežino. Man šitoj knygutėj patinka tai, kad ji neduoda jokių atsakymų, juk iš tiesų mes galim tik pasvarstyti, padiskutuoti…

O koks tavo pačios santykis su mirtimi?

Būdama aštuoniolikos netekau tėčio. Buvo labai daug ir skirtingų emocijų. Ir dabar mano giminėj yra senyvo amžiaus žmonių, be to, išėję labai brangi teta ir dėdė… Kai žmonės sulaukia tam tikro amžiaus, pradedi jausti, kad reikia branginti akimirkas su jais. Stengiesi daugiau juos pažinti, išgirsti. Pirmas susidūrimas su mirtimi man buvo sunkiausias bei artimiausias, nes tai buvo tėtis. Vėliau pradėjau matyti, kad išėjimas yra gamtos dalis, ir vis natūraliau tai pradėjo atrodyti. Žinoma, būna skaudu, kai netenki sau artimų žmonių, bet dėl mirties gyvenimas įgauna vertės, pradedi jį branginti, nori išnaudoti tą laiką… Man atrodo, kad, kai kalbame apie mirtį, iš tikrųjų kalbame apie gyvenimą, jo vertę.

O kiek, tavo manymu, apie tai reikia pasakoti vaikams?

Manau, kad vaikų reikia negąsdinti, bet kartu šios gyvenimo dalies neslėpti ir nemistifikuoti. Kuo mes labiau reaguosime į tai kaip į natūralų procesą, natūralią kaitą, cikliškumą, tuo mažiau bus baimių ar fobijų. Jeigu patys visko nekomplikuotume, galbūt lengviau išgyventume tam tikrus dalykus. Jei nesi labai religingas, vaikui negali pasakyti, kas bus po mirties, nes ir pats nežinai, bet, man regis, svarbiausia jo neišgąsdinti ir nuraminti, kad tai yra natūralu.

Pasirinkai statyti tradicinį lėlių spektaklį, kodėl?

Man labai norėjosi parodyti gyvybės augimo procesą ir žmonių kartų kaitą. Tai, ką ir vaikai – turėdami močiutę, senelį, mamytę, tėvelį, tetą, sesę, brolį… – savo šeimose gali pamatyti. Dramos aktoriai taip lengvai scenoje nepasentų ir neatjaunėtų, o lėlė yra puiki priemonė tam perteikti. Be to, mane kaip lėlininkę labai domino tai, kaip lėlė galėtų virsti scenografija (veiksmo vieta) kitai lėlei: kaip, žaidžiant su dydžiais, ji galėtų virsti medžiu ar tvenkiniu…

Visuomet dirbi su ta pačia dailininke Cerise Guyon?

Taip, man regis, režisieriui labai svarbu susirasti sau artimus žmones, kurių būtų panašus skonis, vizija… Man patinka, kad Cerise nieko nedaro vien dėl to, kad taip yra gražu ar madinga. Jos idėjos kyla iš dramaturginio veiksmo, ji ieško to, kas padėtų kuo geriau papasakoti istoriją.

Taip pat ir su kompozitoriumi Thomu Demay dirbame nuo pat pirmųjų spektaklių…

Tuo tarpu sodininką, vienintelį draminį veikėją, pasikvietei vaidinti „Lėlės“ teatro aktorių Deivį Sarapiną. Turbūt patraukė jo improvizaciniai sugebėjimai?

Deivis turi natūraliai gerą humoro jausmą ir gali labai šmaikščiai juokauti neperspaudamas, nenuklysdamas į lankas ir, kaip tu sakai, puikiai moka improvizuoti. Be to, jis yra ir labai šiltas žmogus. Spektaklio tema yra mirtis, bet, kaip jau minėjau, man norisi kalbėti apie gyvenimą. Tad norėjosi šią istoriją perteikti kuo šilčiau, jaukiau, lengviau ir skaidriau… Norėjau, kad šis sodininkas natūraliai, organiškai turėtų gerumo. Žinai, jeigu sodininkas būtų piktas žmogus, tai tulpės neaugtų…

Gyvendama Prancūzijoje užsiimi ne tik kūryba, bet ir edukacija?

Taip, dėstau lėlių teatrą Amiense, Jules’io Verne’o universitete. Savo paskaitose daugiausia dėmesio skiriu objektų teatrui, nes mano studentai yra ne lėlininkai, o dramos aktoriai. Norisi, kad šias studijas jie vėliau galėtų kaip nors pritaikyti. Objektų teatras yra kiek arčiau aktorinio nei, pavyzdžiui, „juodas kabinetas“…

Kaip sekėsi pradėjus studijas ir dar gerai nemokant prancūzų kalbos?

Jau pirmam kurse teko dirbti su tekstu ir lankyti scenos kalbą, skirtą prancūzams. Pirmas tekstas prancūziškai, su kuriuo dirbau atvykusi, buvo Sofoklio „Elektra“. O mano kalbos lygmuo tebuvo „bonjour, sava“ („labas, kaip gyveni“)! Kai nuo pat pradžių iškeliama labai aukšta kartelė, būna visai kiti mokymosi tempai…

Arba kaip tik atmetimo reakcija…

Mano specialybė labai praktiška. Nuolatos būni scenoje, kažką repetuoji, darai… Jeigu paskaitos būtų tik teorinės, gal ir būtų kilęs noras mesti viską.

Aišku, negaliu pasakyti, kad buvo labai lengva tą kalbą išmokti. Maždaug per šešis mėnesius pradėjau suprasti, apie ką kalbama, o po metų jau galėjau kalbėti, reikšti nuomonę…

Jūratės Trimakaitės spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“ repeticija. Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotrauka

O tavo kūrybą labai keičia tai, kad gyveni Prancūzijoje?

Turėjau žiauriai gerą galimybę daug visko pamatyti: skirtingų festivalių, artistų. Pavyzdžiui, kai mūsų trupė važiavo į Avinjoną, naudojausi proga ir ėjau į labai daug spektaklių. Galbūt, kai pamatai tą didelę įvairovę, pradedi lengviau žiūrėti į mintį, kad teatras turi būti tik toks arba anoks. Supranti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių, kurie puikiai gyvena, rodo savo spektaklius ir sulaukia žiūrovų…

Pavyzdžiui, Prancūzijoje mačiau spektaklį vaikams, pastatytą pagal Rilkės poeziją. Spėju, jei Lietuvoje būtų toks bandymas, būtų sakoma, kad vaikams atsibos, jie nevaldys dėmesio ir t. t. Iš tiesų spektaklis buvo labai ramus, bet kaip jį vaikai žiūrėjo… Tiesiog išsižioję sekė veiksmą!

Vis dar gana dažnai pasitaiko išgirsti, kad vaikams reikia rodyti tik pozityvius kūrinius… Ar pritari?

Ir aš manau, kad reikia daugiau pozityvių emocijų, nes juk gyvenimas gražus. Tik kaip mes tai perteikiame? Ar vien tik šokiais, pokiais, vakarėliais, ar ir kitomis priemonėmis? Pavyzdžiui, ar galima pozityviai kalbėti apie mirtį? Man regis, temos, kurios atrodo sunkios, gali išvesti ir į labai šviesią diskusiją…

Be to, yra visokiausių skirtingų spektaklių. Nereikia galvoti, kad vaikas – ateivis iš kitos planetos. Vaikas yra toks pat žmogus, toks pat mąstantis, turintis savo nuomonę individas, tad su juo reikia bendrauti kaip su asmenybe.

Ar metams bėgant, kai jau nebesi ką tik baigusi studijas jaunoji menininkė, pradedi jausti, kad niekas į tave taip atlaidžiai kaip anksčiau nebežiūri?

Kad niekas niekad atlaidžiai ir nežiūrėjo. Nebuvo tokių dalykų kaip „tu jaunas, klysk vaikeli…“ Veikiau priešingai, neduok Dieve, suklysi, ir jau bus viskas…

Na, turbūt tokiu atveju nejauti, kad su laiku daugėja atsakomybės, apie kurią norėjau paklausti…

Su laiku daugėja patirties, pradedi pažinti tam tikrus dėsnius ir ne viską taip jautriai imti į širdį. Prieš statydamas spektaklį gali numatyti, kokios bus bėdos ir užbėgti joms už akių. Be to, su patirtimi jautiesi šiek tiek ramiau. Tam tikri dalykai, darant juos pirmą kartą, atrodo labai baisūs. Kita vertus, kiekvienas naujas pastatymas yra grįžimas į nežinomybę. Visi mano spektakliai yra skirtingi, niekad nenaudoju tos pačios technikos… Dažniausiai pati dramaturgija ar istorija pasiprašo tam tikro lėlių tipo ir natūraliai išeina, kad vėl eini nepažįstamais keliais… Nesuprantu menininkų, kurie turi kažkokį formatą ir juo naudojasi metų metus. Juk kažkuriuo metu turėtų pasidaryti labai neįdomu!