Laiškai iš kaimo. Spalio pabaiga: taip staiga nuskaidrėjo paupiniai miškai…

Išbluko paupinių miškų spalvos, bet prašviesėjo liepynai ir drebulynai prie Nemuno, netoli Kartaklonio. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Spalio 1-oji

Anot etnologo Liberto Klimkos, patarlės apie spalius atsirasdavo tada, kai sodiečiai linmarkose išmirkytus ir išklojėtus linų stiebus savo jaujose džiovindavo, mindavo, brukdavo, šukuodavo ir rūšiuodavo. Po to atsirasdavo ir pakulos, ir patarlės apie ne per stiprias, bet ūkyje pravarčias pakulines virves. Darbas jaujose su linais nebūdavo itin sunkus, nepalyginsi su mėšlavežiu, bet dulkių ir aštrių spalių visiems užtekdavo. Tada ir apšepęs šuva jau negražus atrodydavo, mat iš spalių išlindęs, o ir pyktelėjusi šeimininkė galėdavo pavaryti apsnūdusį samdinį išsimiegot ant spalių…

Dingo, nutolo tokie rudens darbai, tik buities muziejuose bepamatysime išdėliotus „lino kančios“ rekybalus. Nors ir dabar dar kur nors kaimo pakraštyje, senoje apleistoje sodyboje ar miško viensėdyje, galėtume aptikti kokią nedidelę uždumblėjusią kūdrą, kuri kadaise būdavo vadinama linmarka, – mirkydavo joje linus, taip pat ir kanapes, ir net dilgėles. Ilgai mirkydavo, todėl ir tas linų brukimo, spalių atskyrimo, pakulų vėlimo laikas talkininkus į jaujas suburdavo jau tik lapkritį. Seniai pastebėta, kad beveik visi medžių lapai nukrenta kažkodėl ne lapkričio, o spalio mėnesį. Kadangi lapai ima kristi dar neprasidėjus lapkričiui, o spaliais apsirūpinama jau spaliui pasibaigus – gal tų dviejų mėnesių vardus reikėjo sukeisti vietomis. Bet vietovių vardų, senųjų kaimo darbų ar daiktų pavadinimų ir Gamtos reiškinių nesutapimų pastebima vis daugiau.

Pirmoji šalna glostelėjo Liškiavą rugsėjo 20 dieną. Tada ir prasidėjo sudėtingi fiziologiniai procesai medžių šakose bei lapkočiuose, ėmė ryškėti rudeninių spalvų akcentai ir potėpiai medžių lajose. Jaunuose pušynėliuose pridygo raudonųjų musmirių. Pasirodė vienas kitas išsigandęs kelmutis, tarsi nutolęs nuo savo rūšies prigimties, nes kelmučiai įpratę sudygti ratais. Kartais nustebina tų ratų šėlsmas, atrodo, kad tie rudeniniai grybai šoka aplink kelmus. Ilgai šoka, nes niekas jų nerenka. Susiformuoja net keletas ratilų, vis didesnių, o kai pritrūksta geros vietos, lipa tie neišpuikę grybai grybeliai grybeliukai ant sausų stuobrių, rusvuoja kartu su kempėmis, kempinėmis ir kepenėmis.

Šiemet viskas kitaip: tenka dėmesingiau pasilenkus prisiminti kiekvieną kepurėtą grybą. Pavėsinguose kaukolynų tankmėse, prie senų lazdynų, atsiranda sveikutėlių pilkųjų meškučių. Pernelyg nešlovinami šitie grybai, nors, kai geresnių nėra, tai galima prisipjauti ir pilkųjų meškučių. Vakare tas meškutes teks užpilti šaltu vandeniu ir mirkyti visą naktį. Rytą vanduo bus rudas kaip derva – matysis, kad jau išsiplovė rudas dažas, o kartu su juo gal ir sunkieji metalai, jeigu ten jų buvo. Šitokią patirtį galiu prisiminti iš anų jaunų dienų, kai dar grybaudavau kartu su Rimučiu Puodžiukaičiu. Nors tada mes tikrai ne iš per didelio alkio ar godulio prisigrybaudavome ir parsiveždavome kalnus visokiausių grybų – anuomet ir vasarą, ir rudenį mus po miškus vaikydavo gamtos pažinimo troškulys, patraukdavo viskas, ko dar nežinojome, apie ką mums per paskaitas nebuvo kalbėję griežti Žemės ūkio akademijos profesoriai.

Buvome geri studijų draugai, Rimutis jau dirbo tarybinio ūkio direktoriumi, bet ir asmeninio ūkelio privačia buitimi privalėjo rūpintis, tačiau jis visur suspėdavo – kiek visokiausių paukščių jo kieme klegėjo, kokios dantingos nutrijos žybčiodavo akimis pro narvų tinklus, o triušiai laisvai liuoksėdavo, kur jiems patinka! Visą tą gerovę prižiūrėjo labai sumanus vokiečių aviganis Barsas. Mes ir uogaudavome, ir grybaudavome, ir žvejodavome, ir vėžius gaudydavome, šitaip nedrausmingai verždamiesi bent jau savaitgaliais nutolti nuo dogmatiškų intensyviosios žemdirbystės vystymo postulatų.

Rimučio žmona iki vėlumos užsibūdavo tarybinio ūkio visuomeninės veiklos baruose. Kartais ji mus apibardavo. Prisimenu, kaip vieną grybingą rudenį labai sparčiai prisipjovėme du pilnus „kazachstaniškus“ lagaminus pilkųjų meškučių, parsivežėme ir neatsitraukdami skaitėme Vladimiro Solouchino pamokymus, ką dabar su jomis turėtume daryti. Ir darėme viską patys, ir sūdydavome grybus nė kiek netingėdami, kartais mažai tenumigdami. Gyvenome kaimynystėje, daug skaitydavome. Jau buvo praėjęs tas vajus, kai su tokiais talpiais lagaminais kaimų ir miestelių vyrai išvažiuodavo dirbti į Kazachstano plėšinius, ir ne vienam į tolimą kelionę žmona suruošdavo lašinių paltį, svogūnų pynę, džiovintų baravykų virtinę. Aiškindavomės viską ir ginčydavomės ne tik nudarinėdami krūvas įvairiausių grybų. Juk reikėjo tiksliai suprasti, kodėl rusų literatūroje piengrybis grūzdas vadinamas pirmos kategorijos grybu, tokiu pat brangiu kaip baravykas ir ruduokė, o mūsų knygose jis kažkodėl priskiriamas tiktai ketvirtos kategorijos grybams…

Šiemet jau verta prisiminti ne tiktai pilkąsias meškutes, ne tiktai grūzdus, bet ir pumpotaukšlius, kremblius, paplempius ir česnakūnius. Dzūkai į tokius keistus grybus žvelgia kreivai, visus juos vadina vienu vardu – kiškiabudės. Mūsų lietuviškuose atlasuose daug gerų grybų kažkodėl patenka į pačią paskutinę ketvirtą kategoriją, ir tai neteisinga. Vokiečiai ir prancūzai per pigiai superka dzūkų lepeškas (jos, kitaip tariant, voveraitės – tai ketvirtos kategorijos grybai), bet ir vokiečių, ir prancūzų virėjai kažkaip gudriai pritaiso iš jų labai kvapnių ir gardžių padažų.

Mūsų laboratorijos parodo, kad lepeškose daug sunkiai virškinamo chitino, todėl ir telieka jos toje paskutinėje kategorijoje. Toks mąstymas primena kitą kulinarinį nesusipratimą, kai sovietmečiu iš gerų ryžių būdavo ne gardus plovas išverdamas, o prasta, gličiai suzmekusi košė. Tiesą sakant, nežinau, kas dedasi restoranuose dabar, bet anose kolūkinių laikų valgyklose niekas nemokėjo virti ryžių. Rimutis Puodžiukaitis kažkur perskaitė Avicenos laikų (Arabų kraštų vienuoliktojo amžiaus) receptą, na, ir pats sau virdavo, ir kepdavo tuos ryžius, o sudegusiais ryžių apkepais užganėdintas jo mylimas šuva Barsas niekam nesiskųsdavo.

Istoriškai pažvelgus, tokia ne itin kvapni kulinarija atrodydavo juokingai, bet atkaklus eksperimentavimas vis dėlto davė savo vaisių. Paaiškėjo paprasta paslaptis: pirmiausia viską reikia pasiruošti dar be ugnies, apskaičiavus ryžių ir mėsos santykį, net ir prieskonius sukrauti iš karto, o tada užkurti orkaitę ir kantriai laukti pusantros valandos. Prisimenu, kaip Rimutis mokė savo dukrelę Iloną: jeigu tu neištversi, užsinorėsi ten kyštelėti nosį atidariusi orkaitės dureles, tai plovo jau nebus – liks tik suzmekusi košė, kokios galėtume gauti ir gyvenvietės valgykloje…

Ne visi tokie kantrūs ir talentingi mano studijų draugai sulaukė tiek metų, kiek man Liškiavos gegutė jau prikukavo. Per anksti ir labai netikėtai teko atsisveikinti su Rimučiu Puodžiukaičiu. Visiškai neseniai, gal prieš penkerius metus, prisiminęs anas jaunas dienas ir pasiskaitęs to paties visažinio grybautojo, anuomet populiaraus žurnalisto ir rašytojo Vladimiro Solouchino patarimų, pats sau pabandžiau išsikepti keletą jaunų, kietų pumpotaukšlių. Eksperimentas buvo vertas dėmesio, o rezultatas prastas: kad ir ką dariau, tie maži ropliaodžiai pumpotaukšliukai, iššutę svieste ir stropiai pagardinti prieskoniais, liko visai neįkandami, tarsi apdegusi guma.

Prie Krūčiaus dar ilgai geltonuos Rojaus obels obuoliukai. Nurudę žemaūgio skroblo lapai irgi neskuba nukristi, gelsva dar ir smailalapio karklo laja. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Spalio 6-oji

Pastebiu, kad kiekviena LRT „Klasikos“ laida „Vakaras su knyga“ mane vis arčiau traukia. Ir laikas toks tinkamas, kai jau ilsiuosi dienos darbų prilenktas prie gulto, ir kažko gražaus pasiklausyti prieš miegą tikrai dar įstengiu. Juk nė už ką neišjungsi radijo, kai aktorius Rimantas Bagdzevičius skaito Juozo Apučio apsakymą „Šviečiančios vilko akys“. Prislopintas balso tembras, baugokas, šiek tiek širdį alsinantis pasakojimo jaudulys, atjautos neslepiančio skaitovo supratingumas, vyriškai išsakant didelę bėgančio vaiko baimę, kai naktį jis grįžta namo ir mato žibančias vilko akis… kai bėga berniukas tikėdamasis, kad tuoj tuoj pasitiks jį brolis, o tada jau visi tie baisumai liks miške… Negaliu neprisiminti, kad būtent šitokiu jaudinančiu įtaigumu garbusis aktorius perteikė radijo klausytojams ir mažojo Taduko išgyvenimus, kai vieną vakarą skaitė Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolius“.

Nesunku pajusti, kad tylomis skaityti knygą pačiam sau ir susikaupus klausytis, kai ta pati knyga tau raiškiai perskaitoma per radiją – visai ne tas pat. Neužmirštu, kaip aktorė Rūta Staliliūnaitė skaitydavo Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“, ir vos tik prisimenu sraunią jos tylių žodžių tėkmę, pirmiausia iškyla pesimistinė gaida. Tas nenumaldomas likimo smūgio aidas, tas mąslus Baltaragio išgyvenimų beviltiškumas jaučiamas nuo skaitymo pradžios iki pabaigos. O juk randame šioje romantinėje apysakoje ir tokių borutiškai šviesių etnografinių kaimo gyvenimo aprašymų, kurie iš tiesų nepalyginamai svarbesni, reikšmingesni nei tie landaus, įkyraus kipšo, nupirkusio žmogaus sielą, sukeltieji prajovai. Nesupratau, kodėl būtent ta sielos pirkimo–pardavimo neganda, toji velniška lemtis buvo taip išryškinama kaip svarbiausia, ir tai buvo jaučiama kiekviename aktorės ištartame žodyje. Pats sau vienas jaunystėje beskaitydamas Borutos raštus, viską savaip išgyvenau… galima sakyti, įsimylėjau Lietuvos kraštovaizdį.

Ir šią minutę, kai baigiasi dar vienas Lietuvos radijo „Vakaras su knyga“, pradedu savimi abejoti, ar tebėra neklaidingas mano skaitytojiškas įsitikinimas, kad Broniaus Radzevičiaus literatūrinė poringė „Šiąnakt bus šalna“ – tai pati geriausia lietuvių novelė. Gal tegul nuo šio vakaro bus dvi geriausios novelės: pirmoji – apie tas arklio akis, kurios lyg ir trumpai tepaminimos Broniaus Radzevičiaus pasakojime, bet išlieka vis labiau neužmirštamos, ir antroji – apie šviečiančias vilko akis iš Juozo Apučio vaikystės prisiminimo. Tai patys tikriausi, rašytojų kūrybinės sąmonės akylai išgryninti archetipiniai Lietuvos kaimo žilagalvių sodiečių ir gamtoje augusių vaikų jutimai. Tai žmogaus sielos kaimiškojo patvarumo ir gamtojautos gyvastingumo provaizdžiai. Todėl labai neramu, kad dar ir šiandien koks nors šnekus mūsų šalies kultūros istorijos žinovas gali tokius lietuviškojo žodžio meno grynuolius pavadinti agrarine literatūra. Arba – kraštovaizdžio literatūra.

Jaunam miestiečiui internetininkui jau nebeperprantami visų tų amžinųjų kaimiškosios gamtos pajautų gelmenys ir nebesuvokiami tie aukštieji kaimo žmogaus ryšiai su medžiais, su debesimis, su žvaigždėmis, nebeįsivaizduojami kasdieniai dialogai su karvute, su arkliuku, su šuneliu, su katinėliu ir su visais kitais kiemo įnamiais, kurie juk tikrai būdavo laikomi ne kaip literatūrinės stilistikos detalės ir ne kaip butaforinės teatrinių performansų klišės, o būdavo širdingai godojami kaip patys svarbiausi, visais laikais ir suaugusius, ir vaikus iš kartos į kartą lydėdavę neišsigalvoto andainykščio gyvenimo dalyviai.

Pasigėrėdami skaitome, kaip įtikinamai ramiai kaimo žmogaus pasaulėjautą perpranta ir atskleidžia Viktorija Daujotytė naujoje knygoje „Žemaitė: gyvenimo gramatika“. Monografijos autorė iš lėto artina esmingą suvokimą, kad Vinco Krėvės aprašytų sodiečių pasaulėvaizdis tikrai senesnis, bet Žemaitės išpasakoti vaizdai – ne menkiau savi, atpažįstami, priimtini kaip per mūsų tautos mitus ir pasakas karta iš kartos stebuklingai atkibirkščiuojantys anų praėjusių ir nutolusių gyvenimų žemaitiški reliktai.

Tad visiškai suprantama, kaip sielvartingai slogu būtų buvę ir vėlesnio laikmečio kaimo žmogui – vyrui ar moteriai – nugyventi savo kolūkinį amželį be gilaus prosenovinio gyvenimo jutimo. Kokia varginanti būtų buvusi Romualdo Granausko herojės Monikos Kairienės kelionė į miestelį, jeigu beeidama nebūtų prisiminusi ano sunkaus, bet labai jai svarbaus įkopimo į kapinių kalnelį, nuo kurio tiek toli matyti… Juk į miestelį Kairienė eina (Romualdo Granausko žodžiais: krūpštinasi, atsikrūpština) anksti pavasarį, o anas jos kopimas į kapinių kalnelį buvo išgyventas bene praėjusią vasarą. Tas atsiminimas dar lyg ir nesenas, tad Monikai Kairienei ypač ryškus, tikrai reikšmingas ir reikalingas, nes ir dabar, šios pavasarinės kelionės valandą, jai rūpi ne vien tiktai bulvės ir ne vien tik rugiai. Dvasinis kaimo žmogaus gyvenimas visada kuo tyliausiai paslėptas, bet jis toks gyvas ir eiklus kaip šaltinis, srūvantis iš šventos atminties kalnelio.

Žemaitės gyvenimo bylą Viktorija Daujotytė pradeda nuo veiklioms moterims svarbios „nešiosenos, kalbėsenos“, ir būtent tai iškelia kaip prasmingos dvasinės savasties žymes, kurios rašytoją Žemaitę saugojo ir Panevėžyje, ir Vilniuje, ir Peterburge, ir Amerikoje… Ar ne pats metas būtų mums visiems kaip tik dabar išgirsti, įsižiūrėti, įsijausti – iš naujo įsigilinti į mūsų nemirtingąją literatūrą? Juk nuostabu, kad Žemaitė ir šiomis dienomis vis dar gyva, kad pajėgia ir išdrįsta šitaip aiškiai tvykstelėti kaimiška skarele kaip iš ano tolimo amžiaus atskriejanti žemaitiškai prakilnaus emocinio intelekto žiežirba, kaip dvasinės gyvasties spindulys, kaip vaiskios atminties peteliškė. Nors gal ir visa tai jau mūsų veidaknyginėje (feisbukinėje) tikrovėje bepavadintina tiktai popierinės filologinės raštijos kontempliacine žaisme ar akademišku skaitančiųjų dabartinės vaizduotės patikrinimu ir jokiu būdu nelygintina su amžinais egzistenciniais mūsų gimtosios Žemės namų desties reiškiniais.

Štai su šypsniu prisimenu prieš keliolika metų skaitytus Dzūkijos nacionalinio parko nuolatinio lankytojo, pasakiško žvejo Juozo Savicko dienoraščius ir vis stebiuosi jo sukurta maldele Miškinėliui ir Samanėliui, jo tikėjimu, kad pirmą sugautą žuvelę būtinai reikės paleisti atgal į upės stichiją. Savo arbatą, pagardintą romu, tas senas geras žvejoklis išgerdavo visiškoje vienumoje prie Ūlos upės, bet būtinai nuliedavo keletą lašų ir paupiniams „monams“, kad nevedžiotų po girią…

Nuoširdžiai prisimenu šį tykų žmogų, susitikimą su juo prie Krūčiaus upelio, iki šiol vis saugau jo laiškus, rašytus į Liškiavą. O štai dabar ir vėl atsiversdamas labai gražią knygą apie valingąją Žemaitę, gaunu Vilkiautinio paštininkės man atvežtą naują „Žaliojo Pasaulio“ numerį, kur aprašyta Vilniuje įvykusi „Konferencija, skirta gamtos bičiulio Juozo Savicko gimimo 100-osioms metinėms paminėti“. Ir taip ramu, taip gera, kai susidūmoju, kad tas Ūlos upę šventai garbinęs žvejys į protėviškąsias Dausas iškeliavo sulaukęs 96-erių metų. Ilgaamžiai mūsų gamtažmogiai – senosios pasaulėjautos saugotojai.

Mažus, ryškiai geltonus Ziboldo obuoliukus lesa juodieji strazdai, o žiemą migruojančios sniegenos iš tų mažų vaisiukų lukštens sėklas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Sužvilgo juodos paprastojo ligustro uogos. Išbus jos iki žiemos vidurio, paukščiai jų nelesa, bet kai vasarą ligustrai sužydi – gaudžia žieduose bitės, žiedmusės amofilos ir kitokie iš tolo sunkiai atskiriami plėviasparniai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Spalio 14-oji

Dvidešimt laipsnių šilumos. Šiltas pietų vėjas plėšia juodalksnių lapus, jie sūkuriuoja, vartosi, sukrinta į Vaikšnoro Ravo kanjoną, o kai kurie pakyla aukštyn ir žaliu srautu nutolsta pavėjui. Matyt, stiprus anticiklonas taip pat ir rudenį, kaip ir vasarą, sukuria kylančias oro sroves, tiktai dabar tas sroves parodo ne vasariniai pievinio pūtelio parašiutai, o žali juodalksnių lapai. Tie paupių medžiai iš karto numeta dar žalius lapus, tik paskui jie pajuoduoja, prigludę prie šaltiniuotų upelio krantų.

Įdomu dabar stebėti nuščiuvusius paupinius miškus, ypač kanjoninius slėnius, kuriuos aplenkia ir stipriausi vėjai. Neramiai šniokščia aukštų krantų pušys, siūbuoja ir ošia pageltusios senų beržų viršūnės, o prie mažo upelio stebėtina ramybė, vos vos šlama tik aukštos blindės, iš kurių ankstyvą pavasarį bitės rinko pirmąjį nektarą. Kartais gera pasislėpti nuo vėjo, šitaip pasijunti pabėgęs nuo didesnių ar mažesnių gyvenimo negandų, bet neilgai trukus vis tiek norisi pasižiūrėti, kas ten darosi pamiškėje ir arimuose. Kylu aukštyn, išeinu į palaukę. Matau, kaip gražiai žaliuoja rugiai, o per tą lygų, žalią lauką – tiesiausias didelių briedžio pusnagių pėdsakas… Labai tiesus pėdsakas – matyt, žvėris žinojo, kur eina. Stebėkis neatsistebėdamas, o rugių lauko pakrašty, pačioje pamiškėje, geltonai sužydusios pavasarinės žilės! Žaliuoja sudygę žiemkenčiai ir žydi pavasarinės gėlės – keistai susitinka pavasaris su rudeniu.

O argi ir aš pats ne keistokai čia stabtelėjau? Pastovėsiu bent kiek atsidūsėdamas kaip rudeniškai nušiuręs, nužilęs, nieko nebebaidantis miško monas. Gal ir aš jau pavasario ilgiuosi, dar žiemos neperkentėjęs? Gamta žino geriau. Pasijutau beveik nematomas ten, upelio slėnyje, todėl ir čia dar pasisukiosiu, iš pamiškės pamažėle pasidairysiu, gamtmeldžio akimis kraštovaizdį pasaugosiu, niekas man netrukdo – vėjas ir čia tiktai medžių viršūnėse siaudžia. Tikrai sugebu įsijausti, kad esu dar gyva rudeniško peizažo dalis, tokia pat svarbi, ir tokia nesvarbi kaip tas briedžio pėdsakas, kaip tie nelaiku sužydę pavasariniai augalai. Jaučiu, kaip per sprandą kyla žygeivė briedmusė, bet kenčiu, nejudu… Ir atplasnoja prieš mane didelis juodas drugys, staiga pasisuka, parodydamas savųjų sparnų baltas juostas. Šeirys! Gražus pavasarinis drugys nutupia ant žydinčių pavasarinių žilių, suglaudžia sparnus ir nė kiek nejuda. Vėjo gūsiai aprimsta. Vienišaujantis šeirys ramiai ilsisi. O juk reikėtų jam migruoti į pietus. Tačiau gal peržiemos ir Liškiavoj, jei susiras neblogai įruoštą žalčių žiemavietę prie Krūčiaus…

Rudeniniai grybų tiltai… Jie rodo, kad čia guli jau pūvantis griaumedis. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Spalio 18-oji

Vis dar tokios pat vasariškos dienos. Truputį palijo, ir aplink kelmus ėmė suktis gyvi kelmučių ratai. Ir visokie baltikai, piengrybiai dygsta, o pušynėliuose sublizgo slidžios kazlėkų galvos. Ir sužibo nakcižibiai. Atėjo gandas, kad Marcinkonyse labai auga šilbaravykiai. Girdėt, kad ir lepeškų, ir žaliuokių pasirodė. Geri grybai tenai, Marcinkonyse, o Liškiavos krašte galima ilgai klajoti mažo upelio miškingais šlaitais, nesitikint rasti nei šilbaravykių, nei žaliuokių, bet vis tiek bus įdomu – pavėlavusi mokslagrybių banga gali pasirodyti lyg šventinis paradas! Kuo daugiau lapuotynų, tuo didesnė grybų įvairovė. Todėl ir gana geras yra toks pasyvus rudeniškų netikėtumų stebėjimas. Eini ir gali įsivaizduoti, kad esi Trečiojo amžiaus universiteto klausytojas. Nei ką nors rinkti, nei ką užsirašinėti nereikia. Tiktai klausytis ir stebėtis.

Štai išeisiu į tą pačią pamiškę ir vėl palūkėsiu, kol galbūt pasirodys anądien matytas gražuolis šeirys. Ir galėsiu apmąstyti prisiminęs, ką vakar per radiją porino etnologas Juozas Šorys. Visą valandą jis ištvermingai atsakinėjo į Valentino Mitės klausimus, iš kurių pats svarbiausias man pasirodė šis: kodėl Seimas nepritarė, kad senovės baltų tikėjimas, gamtmeldiškai romuviečių praktikuojamas tikėjimas, būtų pripažintas taip pat, kaip ir visos kitos Lietuvoje gyvuojančios religijos? Tai mūsų Seimo klaida, sakė Juozas Šorys, kito paaiškinimo čia negali būti.

Senieji tikėjimo ritualai ir svarbiausieji tekstai gyvai atkurti, o jeigu nenorime nė žingsnelio žengti bent į vieną „Romuvos“ šventę, jeigu jos kūrėjais netikime, tai gal vis dėlto nepasibodėkime dar kartą įsiskaityti, ką širdingiausiai yra išsakęs Romualdas Granauskas apysakoje „Jaučio aukojimas“ arba Saulius Tomas Kondrotas romane „Žalčio žvilgsnis“. Arba gal nuvažiuokime į Lukstenę prie Daugavos upės, kur atkurta latvių gamtmeldžių (dievturių) šventovė. Net prie Dniepro jau gražiausiai atsikūrusi pagoniška šventykla. Daug kas šviesaus pasaulyje jau atgaivinta, tik nereikėtų su įtariu pasibodėjimu ar pasibaisėjimu užsimerkti ir aklai balsuoti prieš gyvybingiausias etninių kultūrų puoselėjimo iniciatyvas.

Seime, kuris dabar jau vis labiau stebina nebe įstatymų leidimu, o kivirčais ir skubiais perbalsavimais dėl tikėjimo ar netikėjimo kolegomis bendrapartiečiais, darosi įdomu tartum jaujoje – tik byra spaliai, tik dulka pakulos! Ir jeigu rudeniška patarlė seniau kokį apšepusį kaimo bernaitį perspėdavo, kad iš gaurų spalius išsišukuotų ir bent pasimokytų pakulų virvę vyti, mat kelnės jau besmunkančios, tai šiemet tokį pakulinį virvagalį kaip bendro darbo valstietišką suvenyrą bus išmaniausiai nusivijusi Seimo darbščioji valdančioji dauguma.

Įspūdingi senos blindės kamieno piešiniai. Bet ant jos žievės užaugę grybai artina medžio senatvę. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Laiškų dėžutė Aušrinės kaime, prie Algirdo Česnulevičiaus keliuko. Vieškeliukas veda į Radyščių, o dešinėje pusėje – didelė Cecervinės pelkė, kurios rytiniame krante iškyla Cecervinės dvarvietės medžiai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Spalio 28-oji

Labai staiga nuskaidrėjo paupiniai miškai. Ir prie Krūčiaus, ir prie Nemuno. Tokią permainą dažniausiai pajuntame, kai smarkus vėjas ir šaltas lietus nubloškia paskutinius medžių lapus. O kol gyvename ramiai, žiūrėkit, sulaukę jau ir trečios bobų vasaros, tai atrodo, kad gamta vis dar bus ir bus tokia spalvinga, rami, nesikeičianti. Lapai krinta po vieną, ir tas jų kritimas bobų vasaros dienomis – lyg laikrodžio tiksėjimas: niekaip nesustabdysi. Laikas ir tuomet eina, kai to ėjimo nejauti, kai regis, kad to niūraus, vėlyvojo rudens nė nebus.

Bet štai vieną dieną pamatome: miškų spalvinė gama jau visai bluki, o šviesos daug! Tviska nuogi liepų ir drebulių kamienai, baltesni regisi ir beržai, net per pušų rusvai bronzuotas žiauberes nuvirvena iš kažkur atsklindančios šviesos raibuliavimas. Kai kanjoniniu takeliu leidžiamės žemyn, jaučiame, kaip vėsiai iš abiejų šonų mus glaudžia spindintys šlaitai, apkritę klevų ir liepų lapais, tačiau tikroji vaiskuma viską globia iš kažkur aukštai, ir taip bežingsniuojant atsiveria mūsų didžiosios upės slėnis – priartėja ir vanduo, ir dangus. Vandens skaidrumas – irgi svarbus vėlyvojo rudens ženklas. Net ir mažo šaltinėlio almėjimas dabar aiškesnis, nes jo garso bangų nebeslopina krūmų lapai. Ir genio kalenimas aidesnis, tik priglausk ausį prie to medžio, kur stropiai dirba margasis paukštelis tokiu stipriai kalančiu snapu, ir pajusi, koks aidus medžio kamienas.