Apolonijos Sierakauskienės „Atsiminimai” – moters žvilgsnis į 1863-iųjų metų sukilimą

A. Dalevskytės- Sierakauskienės „Atsiminimų“ pristatyme dalyvavo knygos sudarytojos habil. dr. Tamara Bairašauskaitė ir habil. dr. Jolanta Sikorska-Kulesza, taip pat dr. Žygintas Būčys, dr. Zita Medišauskienė, diskusiją moderavo dr. Rūta Birutė Vitkauskienė.

„Ši knyga parašyta daug išgyvenusio žmogaus, patyrusio didžiulę asmeninę tragediją, išgyvenusio dėl Tėvynės nelaimės. Ši knyga galėtų būti ekranizuota, pagal ją galėtų būti sukurtas puikus filmas…“ – tokiais žodžiais diskusiją pradėjo B. R. Vitkauskienė, pasak kurios, knygos rengėjai yra žmonės, daug metų gilinęsi į atsiminimų turinį, labai gerai jį supratę ir tikrai puikiai apdoroję tą medžiagą bei parengę ją dabartiniam skaitytojui.

Dažniausiai sukilimo istorija yra perteikiama vyrų, teigė „Atsiminimų“ knygos sudarytojos istorikės Tamara Bairašauskaitė ir Jolanta Sikorska-Kulesza. Bet ir moterys parašė nemažai atsiminimų, ir jų dalyvavimas bei vaidmuo 1863–1864 m. įvykiuose yra neabejotinas. A. Sierakauskienės atsiminimų herojai – jos broliai Aleksandras, Pranciškus, Konstantinas ir Titas Dalevskiai bei vyras Zigmantas Sierakauskas – žmonės, nepaliaujamai kovoję už Tėvynės laisvę. Dalevskių šeimos moterys – pati Apolonija, jos motina ir seserys po sukilimo numalšinimo patyrė tremtinių dalią. Knygoje, kurioje pateikiamas visas originalus rankraščio tekstas, gausu brolių Dalevskių ir Zigmanto Sierakausko laiškų.

Mintis išleisti Apolonijos Sierakauskienės atsiminimus prof. J. Sikorskai-Kuleszai kilo 2006-aisiais. „Atsiminimų“ medžiagą ketverius metus ji rinko kartu su prof. Tamara Bairašauskaite. Gavus finansavimą leidybai, „Atsiminimai“ buvo išleisti Varšuvoje. Lietuvoje jie didelio ažiotažo nesukėlė. Ir tik praėjus kone devyneriems metams Lietuvos nacionalinis muziejus pasiūlė išversti tą darbą į lietuvių kalbą.

Pasak prof. T. Bairašauskaitės, tų atsiminimų galėjo ir nebūti, bet 1913-aisiais visuomenė prisiminė pralaimėtą sukilimą, o Henrikas Moscickis nutarė, kad reikia pradėti leisti tų įvykių dalyvių prisiminimus. Kažin ar Apolonija būtų ėmusis plunksnos, jei ne gerai žinomo memuarų autoriaus Jokūbo Geištoro atsiminimai. Apolonija, juos perskaičiusi, nutarė parašyti savo versiją, o Geištorą išvadino elementariu melagiu, labai iškraipiusiu sukilimo esmę ir Z. Sierakausko vaidmenį jame.

„Savo atsiminimų rankraštį ji perdavė bičiuliui Benediktui Ligovskiui, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą atidavė tą rankraštį gerai žinomam veikėjui gydytojui Vladislovui Zahorskiui,– pasakojo prof. T. Bairašauskaitė. – Apolonija atsiminimus rašė būdama 75-erių metų, ji turėjo daug išlikusių vyro, brolių laiškų. V. Zahorskiui Apolonijos atsiminimų struktūra nepatiko, jis juos perrašė, suliteratūrino, parengė tam tikrą žmonių, minimų atsiminimuose, žodynėlį. Tad yra parengtas juodraštis, bet atsiminimų V. Zahorskis neišleido. Šiuo metu jie saugomi Varšuvoje A. Mickevičiaus muziejuje.“

Prof. J. Sikorska-Kulesza tą parengtą rankraštį surado. Ji taip pat surado ir šešis atsiminimų fragmentų nuorašus. Dar vienas fragmentas buvo atrastas Lvove, tai atskleidžia, jog amžininkams tie atsiminimai buvo labai svarbūs. Lietuviams atsiminimai buvo žinomi, tą liudija ir 1967 m. išleista istoriko Vytauto Merkio knyga „Dalevskių šeima“, parengta pagal Apolonijos atsiminimus.

Pasak prof. T. Bairašauskaitės, šiuo rankraščiu domėjosi daug rusų, baltarusių, lenkų istorikų, rašiusių apie sukilimą, bet niekas nesiėmė jų išleisti. Š. m. lapkričio 1 d. nelegaliai į baltarusių kalbą išversti atsiminimai buvo išspausdinti viename laikraštyje ir įdėti į gana populiarią interneto svetainę. Profesorei susisiekus su tos svetainės administratoriumi ir paprašius juos išimti, atsiminimai buvo pašalinti.

„Mes su Jolanta Sikorska-Kulesza išleidome originalią atsiminimų versiją absoliučiai nieko nekeisdamos, palikusios pačios Apolonijos parengtą struktūrą. Ji naudojo netgi ano meto istoriografiją, ir tai yra mums vertinga, nes tekstai, kuriais naudojosi Apolonija, šių dienų istorikams nėra žinomi“, – teigė prof. T. Bairašauskaitė. Atsiminimų intencija aiški – jie apie Apolonijos keturis brolius Dalevskius, kurie beveik visi, išskyrus Aleksandrą, mirusį 1862 m., dalyvavo 1863 m. sukilime. Vieno brolio – Tito Dalevskio – palaikai buvo rasti kartu su Z. Sierakausko palaikais Gedimino kalne.

Apolonijos Sierakauskienės laiškas imperatoriui Aleksandrui II, kuriame ji prašo leisti pasimatyti su Zigmantu Sierakausku.

„Yra dvi mįslės, susijusios su pačia Apolonija. Viena jų liečia dukrelę Zigmantę, gimusią tremtyje, jau įvykdžius tėvui mirties bausmę. Jolanta Sikorska-Kulesza atrado šio kūdikio nuotrauką Krokuvos archyvuose. Kai skaitysite šią knygą, įdėmiai pasižiūrėkite į tą kūdikio veidą. Man atrodo, kad tai ne mergaitė, o berniukas. Yra amžininkų užuominų, kad Apolonija pagimdė ne Zigmantę, o Zigmantą, kurį labai slėpė nuo valdžios, nes Muravjovas liepė prižiūrėtojams, kurie ją lydėjo į tremtį, atimti kūdikį, jei gimtų berniukas…“ – tokią versiją kėlė prof. T.Bairašauskaitė, pastebėjusi, kad mergaitė mirė būdama ketverių metukų, ir tos mįslės niekas dar neįminė.

Kita mįslė – Apolonijos kapas. „Žinome, kad ji palaidota Varšuvoje, į kurią buvo persikėlusi visa Dalevskių giminė, šalia savo brolio Pranciškaus. Kapą radau lengvai, jame palaidoti visa šeima, yra didžiulis akmuo kenotafas, kuriame užrašyti visi vardai palaidotųjų ir nepalaidotųjų šeimos narių. Yra visi, tik nėra Apolonijos…“ – stebėjosi prof. T. Bairašauskaitė.

Apolonija šeimos nesukūrė, gyveno Varšuvoje, mokė tremtinių mergaites. Amžininkės moterys stebėjosi be galo elegantiška ir gražia moterimi, atrodžiusią taip, lyg būtų gimusi gyventi šilkuose ir puoštis perlais, tačiau kuriai teko iškentėti didžiulę kančią.

Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė

Diskusijoje dalyvavusios prof. Jolantos Sikorskos-Kuleszos pastebėjimu, A. Sierakauskienė atstovauja lietuvių ir lenkų kultūrai, tad norėjosi parodyti, kad tarptautinis bendradarbiavimas, prieigos prie bendros kultūros tęsiasi iki šiol. Tokius projektus reikėtų tęsti, nes tuos pačius šaltinius tyrinėja ir lenkų, ir lietuvių istorikai. Pasak profesorės, visuomenei labai įdomu tokius dalykus skaityti, tad ir lietuviškai parengtų knygų reikėtų kuo daugiau. „Atsiminimų“ knygos parengimas leidybai buvo sudėtingas: reikėjo apsispręsti, ko vertos skirtingos versijos ir kaip sudėti jas į vieną leidinį. Istorikai tą sprendžia įvairiai, ir tai nutinka nedažnai. Šie atsiminimai yra kolektyvinis darbas, kadangi pati Apolonija sukilime nedalyvavo, kiti žmonės padėjo jai juos parašyti, todėl atsirado įvairių variantų, su kuriais istorikui nėra lengva dirbti. Knygoje nemažai išnašų, kitokių tekstų fragmentų, kadangi sudarytojos rėmėsi tuo pagrindiniu originalu, kuris yra Lietuvos istorijos archyve, ir tai apsunkina skaitymą.

Dr. Zitos Medišauskienės pastebėjimu, dauguma vertimų yra labai blogos kokybės, tad itin svarbu, kad šiuos atsiminimus vertė profesionali istorikė. „A. Sierakauskienė prisiminimus rašė sulaukusi garbaus 75-erių metų amžiaus. Prisiminimai, parašyti po daugelio metų, jau gali būti ir su klaidomis datose ir pavardėse, taip pat gali būti ir daugiau klaidų. Rašydama A. Sierakauskienė rėmėsi daugeliu kitų šaltinių ir pasakojimų, – teigė dr. Z. Medišauskienė. – Prisiminimai skyla į dvi dalis: pasakojimas apie brolius, Zigmantą skamba autentiškiausiai, o paskutinės dalys, kai ji bando papasakoti apie sukilimą, turėtų būti vertinamos kritiškai. Jose yra gerų fragmentų, unikalių dokumentų, bet yra ir legendinių pasakojimų, pusiau tiesos. Norėčiau, kad A. Sierakauskienės prisiminimai netaptų pagrindiniu sukilimo naratyvu.“

Pasak dr. Z. Medišauskienės, lietuvių kalba neturime geros 1863-iųjų metų sukilimo istorijos, kurią reikėtų perskaityti prieš skaitant A. Sierakauskienės atsiminimus. Apolonijos atsiminimai vertingi tuo, jog per emocijas skaitytojus priartina 1863-iųjų metų sukilimo, kuris mums tebėra svetimas, jo tikslai šiuolaikinės Lietuvos kontekste nebeaktualūs, tad jį priimti į mūsų istorinę atmintį nėra lengva.

Tai greičiau ne atsiminimai, o pašnekesiai su mylimais Apolonijos vyrais, sakė dar vienas diskusijos dalyvis dr. Žygintas Būčys. O su muziejumi šiuos atsiminimus sieja rastas Gedimino kalne žiedas, kuriame įrėžtas užrašas: Zigmantas ir Apolonija bei jų vestuvių data. O sutuoktuvių žiedo istorija tokia: jis buvęs pamestas Paryžiuje…

Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės jungtuvių žiedas. Lietuvos Nacionalinio muziejaus nuotrauka

„Prieš man išvykstant į Vilnių, o Zigmantui – į Alžyrą, abu norėjome nusipirkti lauktuvių šeimai ir bičiuliams. Vienoje parduotuvėje aš pamečiau – o gal kas iš kišenės ištraukė – piniginę, kurioje buvo sutuoktuvių žiedas, po ligos pasidaręs man šiek tiek per laisvas. Sėsdama į ekipažą su siaubu pastebėjau, kad jo nebeturiu. Prietaringi lietuviai tai laiko bloga lemiančiu ženklu. Paprastai Zigmantas pasišaipydavo iš visų prietarų ir burtų, tačiau šį kartą jo veido išraiška akimirksniu persimainė. Ramino mane ir guodė. Tuščiai baigėsi visos paieškos: skelbimai policijoje ir laikraščiuose, pažadas gerai atsilyginti. Užsakėme kitą žiedą. Nuėjome į Šv. Magdalenos bažnyčią ir ten prisiekėme priešais altorių ištikimybę ne tik iki mirties, bet ir po jos…“ (Iš Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimų“).

Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimų“ knygos pristatymas – tai pirmas iš kelių Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių, padedančių tašką 1863–1864 m. sukilimo dalyvių atradimo Gedimino kalne ir jų palaidojimo, kuris vyks šių metų lapkričio 22 d., istorijoje. Lapkričio 14 d. visuomenei bus pristatyta naujausia archeologų, istorikų ir antropologų parengta kolektyvinė monografija „1863–1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“. O lapkričio 20 d., likus dviem dienoms iki sukilėlių palaidojimo, Lietuvos nacionalinis muziejus atidarys naują parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“, supažindinančią su sukilėlių, nužudytų Lukiškių aikštėje, asmenybėmis ir jų atradimo Gedimino kalne.