Norite išsinuomoti tėtį, mylimąjį, draugus? Jums padės „Šeimos paslaugos“

Kadras iš filmo „Šeimos paslaugos”. Scanorama

Vienoje Tokijo gatvių susitinka vyriškis ir paauglė. Vyriškis mergaitei prisistato seniai dingusiu tėčiu. Mergaitė nenustemba, tokiam susitikimui ją jau paruošė mama. Pokalbis mezgasi labai pamažu, mergaitė neskuba atsiverti, bet tėtis atranda kelią į jos širdį. Jie pradeda susitikinėti, lankosi garsiajame Yoyogi parke, apsiperka, dalinasi įspūdžiais ir išgyvenimais. Tačiau dvylikametės Mahiro tėtis yra visai ne tas, kuo jis dedasi. Jis yra aktorius, kurį tokiam vaidmeniui nusamdė mergaitės mama.

Taip prasideda vokiečių kino meistro Wernerio Herzogo filmas „Šeimos paslaugos“, parodytas šių metų „Scanoramoje“. W. Herzogas nebijo šokiruoti žiūrovų: pakanka prisiminti jo „Žmogų – grizlį“ („Grizzly Man“, 2005), „Žaliąją kobrą“ ( „Cobra Verde“, 1987), „Agirė – Dievo rūstybė“ („Aguirre: The Wrath of God“, 1972) ir kitus filmus. Visus pasaulio žemynus išmaišiusį režisierių domina keisti žmonių psichikos vingiai, kuriais keliauti jis kviečia ir žiūrovus. Šį sykį tai filmas apie Japonijoje vis labiau populiarėjančią agentūrą, kurioje pagal pageidavimą galima užsisakyti ką tik nori: tėvą, žmoną, draugus.

„Esu šiek tiek chameleonas. Kiekvieną dieną turiu vaidinti skirtingus vaidmenis. Mano verslas vadinasi „Šeimos romantika“, – sako Yuichi Ishii, sutikęs nusifilmuoti ir atverti savo agentūros užkulisius unikalioje hibridinėje juostoje „Šeimos paslaugos“. Šeimos nario, artimo bičiulio ar savo kuprą boso pykčiui atkišančio pakaitalo samdymas Japonijoje nėra keistas reiškinys. Japoniškoje kultūroje nėra priimta rodyti savo jausmus, šeimos mažėja, žmonės tolsta vieni nuo kitų. Gajūs stereotipai, o standarto neatitinkantieji išgyvena nepelnytą gėdą.

2017-ųjų lapkritį „The Atlantic“ interneto portale pasirodė tekstas „How to Hire Fake Friends and Family“ („Kaip išsinuomoti netikrus draugus ir šeimą“) apie Japonijoje jau aštuonerius metus gyvuojančią agentūrą „Šeimos romantika“, padedančią savo klientams išspręsti kone visas jų asmeninio gyvenimo problemas. Agentūroje dirba 800 įvairaus amžiaus aktorių – nuo kūdikių iki senukų, atliekančių pačius įvairiausius vaidmenis, kurių pageidauja klientai. Kaip publikacijoje teigė šios agentūros vadovas Ishii Yuichi, augant visuomenės narių izoliacijai ir susvetimėjimui, bendravimas „a la carte“ tampa norma, o tai atveria galimybes klestėti tokiam verslui.

„Aš turėjau draugę – vienišą mamą, auginančią sūnų. Vaikas norėjo pakliūti į privačią mokyklą, bet mokykla atsisakė jį priimti, nes jis neturėjo tėvo. Tuomet mečiau iššūkį negarbingam Japonijos visuomenės požiūriui, prisistatydamas berniuko tėvu“, – taip apie savo pirmąją patirtį įsikūnijant į kito žmogaus vaidmenį pasakojo Ishii Yuichi.

unsplash.com nuotr.

„Mano vyras didelis ligonis, serga epilepsija…“ – guodžiasi į agentūrą atvykusi moteris. Ji norėtų, kad dukros vestuvėse nuotakos tėtis būtų sveikas ir linksmas. Tėčio pakaitalas eina susipažinti su savo „dukra“, kuri jam, šelmiškai šypsodamasi, išduoda paslaptį, jog tėtis ne epileptikas, o paprasčiausias alkoholikas, su kuriuo dukrai gėda pasirodyti vestuvėse.

Įsiutęs geležinkelio dispečerinės bosas įsiūtį lieja ant klaidą padariusio pavaldinio. Betgi ne, pavaldinys stovi nuošalėje, o rūstybės pliūpsnį priima Ishii Yuichi, šį kartą nusamdytas pažeminimui, kurio jis nenusipelnė, bet kurio patirti nenori tikrasis kaltininkas. Visi supranta situacijos absurdiškumą, bet tragikomedija vyksta toliau. Japonijoje, kurioje itin akcentuojamas lojalumas ir subordinacija vyresniajam, pakliūti į tokią nemalonią situaciją yra didelė gėda. Bet nuo tos gėdos galima išsipirkti.

Mergina nusisamdo didžiulį būrį paparacų, apspitusių ją miesto centre. Nors kelias akimirkas ji pasijunta žvaigžde, kurios nuotraukos netrukus pasirodys feisbuke. Pasaulyje, kuriame svarbiau atrodyti, negu būti, Ishii Yuichi verslas klesti. Tai nėra garbinga, bet Ishii Yuichi tvirtina, kad savo darbu jis išpildo žmonių svajones. Laimės nusipirkti neįmanoma, bet pirkėjas gali nusipirkti bent jau jos regimybę, o pardavėjas ramina save tuo, kad suteikė gerų akimirkų kitam žmogui. Tegul ir melo kaina.

Tačiau kokią kainą už fikciją sumoka pats tokių paslaugų teikėjas? Žurnalistams Ishii Yuichi yra sakęs, kad po seanso su „dukra“ – ypač, kai ji nenori su juo išsiskirti – jam darosi liūdna. „Tokiais atvejais sielojuosi, kad ją apgaudinėju, jaučiuosi kaltas. Kartais po darbo sėdėdamas prie televizoriaus savęs klausiu: ar tai iš tiesų aš, ar aktorius?“ Filme jis nebeišlaiko tos įtampos ir deda tašką „tėčio“ sutarčiai, pajutęs, jog riba tarp įsivaizduojamo ir tikrojo gyvenimo pradeda nykti. Ishii Yuichi ne kartą aplanko sapnas, kuriame jis pasako tiesą savo „dukrai“, bet nubunda nesulaukęs jos atsakymo: „Man baisus jos atsakymas, todėl nubundu…“

Kiek vaidmenų gali tilpti vieno žmogaus galvoje? Kaip su tuo susidoroja jo sąmonė ir pasąmonė? Apsilankęs robotų viešbutyje, filmo herojus ilgai stebi robotus homonoidus, jam kyla klausimų, ar jie sapnuoja. Vėliau jis pasakys savo pažįstamam: „Man kartais atrodo, kad ir mano šeimą kažkas man išnuomojo…“

Savo filmu V. Herzogas neperša jokio išankstinio nusistatymo ar vertinimo, tačiau filmas, be jokios abejonės, kelia etinių klausimų apie mūsų žmogiškumo ribas, į kuriuos atsakymus turime atrasti patys.