S. Sondheimo legendiniame miuzikle „Into the Woods“ – žvilgsnis į savo vidinį mišką

Stepheno Sondheimo miuziklas „Into the Woods / Gilyn į mišką“ Lietuvos rusų dramos teatre. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Amerikiečių kompozitoriaus, poeto ir dramaturgo, daugybės Brodvėjaus miuziklų autoriaus Stepheno Sondheimo klasika tapęs miuziklas „Gilyn į mišką“ („Into the Woods“) atkeliauja į Vilnių, Lietuvos rusų dramos teatrą. Originalus Lietuvoje pristatomo miuziklo pavadinimas – „Into the Woods / Gilyn į mišką“, premjera – lapkričio 29, 30 d., o gruodį miuziklas bus parodytas net septynis kartus.

Šio kūrinio gerbėjai ir žinovai akcentuoja dramaturginę kūrinio vertę, išskirtines vokalo partijas, unikalią muzikinės kompozicijos dermę ir aštrią mintį, kad labiausiai reikia bijoti savo norų bei troškimų. Pasak Rusų dramos teatre dirbančių menininkų komandos, tai bus savita penkių persipinančių pasaulio pasakų („Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Rapuncelė“, „Džekas ir pupos“, „Kepėjas ir jo žmona, kurie neturėjo vaikų“) interpretacija, skirta susitikimui su pačiu savimi, su savo vidiniu mišku.

Tai bene pirmasis šio miuziklo pastatymas Lietuvoje ir tikrai pirmasis, kuriamas rusų kalba. Prieš statydamas „Into the Woods“ Rusų dramos teatras surengė atvirą aktorių atranką, taigi, be šio teatro trupės, čia išvysime ir aktorius Elžbietą Latėnaitę, Larisą Kalpokaitę, dainininkus Girmantę Vaitkutę, Vaidą Baumilą, Roką Spalinską ir kitus.

„Pirmą kartą surengėme atvirą atranką ir buvome nustebę, kiek aktorių ir žvaigždžių norėjo dalyvauti šiame projekte. Iš pradžių planavome, kad miuzikle dainuos daugiau mūsų vidinių aktorių, bet tai, kad į jį atėjo žinomų atlikėjų iš išorės, rodo, kad mūsų teatras tampa atviresnis ir laužo stereotipus“, – spaudos konferencijoje lapkričio 26 d. kalbėjo Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova.

Spaudos konferencijos dalyviai: Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova, režisierius Vilius Malinauskas, muzikinis vadovas Josephas Batesas, dailininkė Jolanta Rimkutė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

S. Sondheimas tituluojamas vienu ryškiausių muzikinio teatro novatorių, virtuozišku istorijų pasakotoju, sukūrusiu 20 miuziklų, kurie Brodvėjuje pastatyti nuo 1954-ųjų iki 2008-ųjų. O jo legendinio „Gilyn į mišką“, pastatyto 1987 m., žinomumą ir populiarumą iliustruoja trys JAV teikiami „Tony“ apdovanojimai už pasiekimus teatre ir kino studijai „Walt Disney Pictures“ priklausanti šio miuziklo ekranizacija 2014-aisiais. S. Sondheimas per savo karjerą yra pelnęs net aštuonis „Tony“ apdovanojimus, taip pat turi susižėręs aštuonis „Grammy“, Pulitzerio premiją, prestižinį Didžiosios Britanijos Laurence’o Olivier apdovanojimą ir JAV Prezidentinį Laisvės medalį.

Lietuvos rusų dramos teatro vadovės O. Polevikovos teigimu, S. Sondheimo „Into the Woods“ neatsitiktinai pasirodo šventiniu metų pabaigos laikotarpiu, nes kartu su giliomis, rimtomis temomis sujungia ir stebuklingą šventės dvasią. Spaudos konferencijoje vadovė prisipažino, kad dar nė prieš vieną premjerą, kiek dirba šiame teatre, nėra taip jaudinusis. Pasakodama, kaip šis žymusis miuziklas atkeliavo į Vilnių, minėjo, kad seniai čia dirbantiesiems norėjosi išnaudoti ypatingą šio teatro akustiką ir talentingai aktorių trupei suteikti naujos raiškos galimybę – ne vien draminiuose pastatymuose.

„O miuziklas ir yra toks žanras“, – kalbėjo O. Polevikova.

Miuziklo muzikinis vadovas Josephas Batesas, pirmą kartą statantis miuziklą rusų kalba, tikino dėl pastarosios nepatyręs kokių nors nepatogumų, atvirkščiai – rusų kalba jam skambėjusi tarsi gimtoji anglų.

„Tai ketvirtas kartas, kai statau šį miuziklą, ir labai įdomu matyti kitokį apšvietimą šiame teatre, kitaip dirbančius aktorius. Jeigu galėčiau, įsidėčiau šį teatrą į kišenę ir išsivežčiau“, – sakė J. Batesas. Apie iššūkius kalbėti jis visai nepageidauja, anot jo – tai teatro paslaptis. Žiūrovai turi ne galvoti apie kūrėjus ištikusius iššūkius, bet mąstyti apie papasakotą istoriją.

Stepheno Sondheimo miuziklas „Into the Woods / Gilyn į mišką“ Lietuvos rusų dramos teatre. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pasak lietuviškojo–rusiškojo „Into the Woods“ režisieriaus Viliaus Malinausko, tai bus kitoks miuziklas, negu esame pratę jį suvokti. Tipiškai, režisieriaus žodžiais – kaip „fainą džiazinių rankyčių šokį arba numerių rinkinuką, kur staiga spotlighte pasirodo graži suknelė ar kažkas panašaus“.

„Kuo ilgiau dirbome su šia medžiaga, tuo šventės joje darėsi vis mažiau. Gilindamiesi su aktoriais suvokėme, kad didžiulė šventė yra ne gražiuose pasimirgėjimuose, o susitikime su pačiu savimi, – kalbėjo V. Malinauskas. – Šis susitikimas bus lengvai, šiltai, šviesiai, gydančiai liūdnas. Nes susitinkame su mūsų pasakų personažais, kuriuos žinome ne nuo gimimo – šios pasakos slypi mūsų DNR. Daugybė žmonių kartų jas yra išgyvenę.“

Miuziklo idėjas kūrėjams norėjosi atverti XXI amžiaus aktualijų kontekste, kai kovojama už lygiateisiškumą, toleranciją ir kitus dalykus. „Supratome, kad, viena vertus, negalime kovoti už šias socialiai aktyvias formas, nes su mamos pienu gauname archetipus, kurie mums diktuojami tūkstantį metų. Negalime jų nei atsisakyti, nei perlaužti, nei peržengti, nes vis dar sekame pasaką apie Raudonkepuraitę ir tai, kaip svarbu neišklysti iš takelio ir nedaryti klaidų. Nes vis dar sekame pasaką, kad mums reikia norėti princo ant gražaus žirgo. Jeigu sekame šias pasakas, tai kokio pokyčio vis dėlto norime?“ – statant miuziklą iškilusius klausimus pabrėžė režisierius V. Malinauskas.

Mados dizainerė Jolanta Rimkutė šiam miuziklui kūrė kostiumus ir grimą: „Kai pradėjau dirbti su medžiaga, išsinagrinėjau, kokia pasaka kada gimusi arba užfiksuota. Bandėme rinktis kelią eiti ir per istorinį, ir per šiuolaikinį kostiumą. Vizualiai jį karpėme visaip – dėliojome kaip koliažą, kad liktų ir pasaka, ir kad kostiumas būtų šios dienos atspindys savo medžiagiškumu, spalvomis.“ Eklektikos suvaldymas, J. Rimkutės žodžiais, ir buvo sudėtingiausias šiuo atveju dalykas.