„Scanorama“ – festivalis, kuris džiugina ir lavina

Šiųmetėje „Scanoramoje“ filmai apnuogino žmogų naikinantį beprotišką karjeros žvėrį: šlovės, pinigų siekimą, paminant moralę, dvasines vertybes, patį save. Bet kokia kaina išgarsėti, nes neva tik tada gyvenimas yra pavykęs, turėti daug pinigų, nes neva tik tada esi geresnis už kitus. Ir baisus nuopolis, beprasmybė, vienišumas. „Sonja. Baltoji gulbė“ (rež. Anne Sewitsky) – puikiai sukaltas norvegų filmas apie talentingą ledo čiuožėją Sonja Henie, kurios stulbinanti karjera buvo ir jos klaikus nuopolis. Atvykusi iš Norvegijos, Amerikoje ji šovė į šlovės ir pinigų aukštumas ir lygiai taip pat – į dvasinę degradaciją.

Nors filmo režisierė remiasi tikrais faktais, pasakoja apie neišgalvotą žmogų, ji sukūrė kur kas daugiau nei atvirą, nenucukruotą biografiją – tai filmas ir apie pragaištingą šlovės bei pinigų siekimą, tuštybę, vis gilesnį kritimą lipant vis ant aukštesnio karjeros laiptelio. Net susimąstai, kodėl taip reikia žmonėms tų visų prašmatnių šou ir kokia jų tikroji kaina? Tačiau reikia pripažinti, kad tų šou, pasirodymų bei linksminimų žmonėms, regis, visada reikėjo.

Štai – nuostabi pažintis su švedų režisieriumi Bo Widerbergu, pateikiant jo filmų retrospektyvą. Tarkime, filme „Elvira Madigan“ taip pat pasakojama apie šou artistę, tiesa, metai 1967-ieji, pagrindinė filmo veikėja – lyno akrobatė, tačiau vienas esminis skirtumas. Kai garsiai cirko artistei reikia rinktis tarp karjeros ar meilės, ji nedvejodama pasirenka meilę, net suprasdama, kad ji negali būti laiminga. Žiūri ir graudiniesi, bet ne tiek dėl pasakojamos istorijos, kiek dėl atskleidžiamo šviesaus idealizmo, kurį mene jau retai sutiksi.

Filme „Sonja. Baltoji gulbė“ pagrindinė veikėja nesvarsto, ką rinktis, ją domina tik šlovė. O meilė? Kai reikia, ji pasidulkina, kai vadybininkas pasako, kad jos biografijai reikalingos vedybos, ji apsiženija, kai praranda visus pinigus, parduoda motinos namus, kad viską susigrąžintų. Tik kas tas viskas?

Rež. Michaelo Powello, Emerici Pressburgerio filmo „Raudoni bateliai“ (1948 m., Jungtinė Karalystė) kadras

Bo Widerbergas 1965 m. sukurtame filme „Meilė 65“ analizuoja meilės idealizmą bei pragmatiškumą taip, kad nespalvota kino juosta prikausto dėmesį ir leidžia įsimylėti patį režisierių, kuriantį puikius lėto kvėpavimo filmus – ilgesio juose daug, tikrai daugiau nei dabar kuriamuose, kuriais menininkai nori nustebinti arba sukurti ypač greitai judančių paveikslėlių šou, kad nereikėtų daug mąstyti ir žavėtis tuo, ką aplink turi, nes reikia žavėtis tuo, kas blizga, neša pelną, perkama ir parduodama.

Beje, kam patiko „Elvira Madigan“, tas tikrai nenusivylė ir kita režisierių Michaelo Powello, Emerico Pressburgerio retrospektyva, ypač – jų 1948 m. sukurtais „Raudonais bateliais“, kurie taip pat gvildena pasirinkimą tarp karjeros ir meilės. Nuostabiai pasakiškas (išties pasakiškas, „Raudoni bateliai“ – Hanso Christiano Anderseno pasaka) filmas, kuriame garsi baleto šokėja šoka ne dėl pinigų, ji iš tiesų savo gyvenimą sieja su šokiu („Dėl ko jūs šokate?/ O dėl ko jūs gyvenate?“), tačiau, deja, ir anuomet šalia atsirasdavo karjerą suaktualinantis šėtonas, raginantis atsisakyti meilės, išduoti (o tiksliau – parduoti) save.

„Fortepijono dievas“ (rež. Itay Talis)– menininko iš Izraelio sukurtas filmas apie moterį, kuri savo svajonę dieviškai groti fortepijonu tikėjosi perduoti sūnui, deja, jis gimė su kurtumo negalia, bet karjera pasirodo yra svarbiau nei savas vaikas, todėl jo atsisako ir, kaip vėliau suvokia, praranda viską, absoliučiai viską, net pačią save. Beje, visai kitaip, bet kažkuo panašiai, muzikinę karjerą nagrinėja vokiečių kino kūrėjo sukurtas filmas „Lara“ (rež. Janas Ole Gersteris), kuriame moteris taip pat perkelia savo muzikines ambicijas sūnui, nes savo laiku jų atsisakė, patikėjusi, kad neturi pakankamai talento.

Ypač skausminga ir įdomi filmo vieta, kai fortepijono profesorius, mokęs Larą groti fortepijonu, prisipažįsta, kad visiems yra sakęs, kad trūksta talento… kad jie turėtų dingstį atsisakyti. Lara – viena iš jų, kuri užgniaužė savyje savo svajonę, nes, deja, norėjo būti geriausia. O kartais tereikia norėti tiesiog groti arba piešti, rašyti, fotografuoti etc., arba – tiesiog gyventi, nelyginant, nesilyginant, nerungtyniaujant.

Taip jau išėjo, kad šįmet praslydo atidarymo filmas, galbūt, kad Kaune festivalio atidarymas nėra akcentuojamas, bent jau taip kaip Vilniuje, vis dėlto, kaip minėjo „Scanoramos“ meno vadovė Gražina Arlickaitė, į Kauną atidarymo filmą visuomet stengiamasi atvežti ir parodyti. Beje, ir pati vadovė nepasididžiuoja atvykti, pristatyti filmus, ir tas gražus gestas, dėmesys festivalio žiūrovui yra išskirtinis „Scanoramos“ bruožas, kai į kiną atėję kino mėgėjai išties pasijunta festivalio dalyviais. Gal dėl to, gal kad „Scanorama“ jau turi savo gerą vardą, salės, rodančios „Scanoramos“ filmus, yra pilnutėlės.

Rež. Hanso Petterio Molando filmo „Vogti arklius” (2019 m., Norvegija) kadras

Taigi taip jau išėjo, kad paskutinis matytas šiųmetės „Scanoramos“ filmas buvo švedų sukurtas „Svaigulys“ (rež. Månsas Mårlindas, Björnas Steinas), ir tik paskui paaiškėjo, kad tai – atidarymo filmas. Ir išties, reikia pripažinti, kad tai puikus filmas festivaliui į(si)sukti, nes ir visas festivalis yra savotiškas kino svaigulys, juolab kad atidarymo kino juosta – svaiginamai audringa, intensyvi ir romantiška, paliekanti troškimą pamatyti kuo daugiau gero kino. Pavyzdžiui, „Vogti arklius“ (rež. Hansas Petteris Molandas) – filmą, kuris buvo sukurtas itin įsimenamai filosofinei minčiai: tu pats nusprendi, kada tau skauda. Nuostabu tokiai minčiai sukurti puikų, didelės apimties filmą, dar nuostabiau – sukurti labai gerą filmą.

Na o tai, kad „Scanoramoje“ kaskart galima išvysti Roy Anderssono kūrinį, nereikia nė minėti, o vien džiaugtis. Kažkada šio kino kūrėjo išskirtiniu (nes jie visi – išskirtiniai) filmu „Scanorama“ atidarė festivalį. O ir šįmet R. Anderssono „Apie begalybę“ nepaliko abejingų. Na, šiek tiek kėlė nuostabą, kad gana keista, neįprasta, toli gražu ne komercinė R. Anderssono kino kalba pritraukė pilnutėlę daug žiūrovų talpinančią salę ir nė vienas ne tik neišėjo, kaip nutikdavo anksčiau, bet po seanso dar ir ėmė ploti. Taigi galima teigti, kad Scanorama“ ne tik pakviečia žiūrovą į kiną, bet jį ir edukuoja, lavina, o tai jau labai daug.