O. Koršunovas: „Nekrošiaus teatrą suvokiau kaip dvasinį apsivalymą“

Šie žodžiai lydėjo lapkričio 29 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą surengtą E. Nekrošiaus kūrybai skirtą tarptautinę konferenciją „Eimuntas Nekrošius DABAR“. Joje dalyvavo ir pranešimus skaitė žinomi teatro teoretikai iš Lenkijos, Rusijos, Italijos, Lietuvos.

Konferencijoje pranešimą skaitęs režisierius OSKARAS KORŠUNOVAS teigė, kad jam Nekrošiaus teatras buvo stipresnis už realybę. „Jo spektakliai buvo kaip pasinėrimas į sapną, iš kurio sunku išeiti, – kalbėjo režisierius. – Iš tikrųjų Nekrošiaus spektakliuose buvo kuriama kitokia realybė, o tikroji joje atsispindėdavo labai netikėtu kampu, sublimuotai, koncentruotai. Nebuvo visiško atitrūkimo nuo realybės – atvirkščiai, ji atsidurdavo toje kitoje realybėje, tik tarsi ant koturnų – kur kas stipresnė, paveikesnė.“

Siūlome perskaityti režisieriaus O. Koršunovo mintis, nuskambėjusias konferencijoje, apie jam įtaką padariusį Nekrošiaus teatrą.

Režisierius Oskaras Koršunovas Eimunto Nekrošiaus kūrybai skirtoje tarptautinėje konferencijoje „Eimuntas Nekrošius DABAR“. Lauros Vansevičienės / Jaunimo teatro nuotrauka

Nekrošiaus aktoriai man buvo kaip žyniai, kaip antžmogiai, kaip visažiniai. Man atrodo, matydavau aureoles virš jų. Konkrečiai virš Vilkaičio ir Smorigino. Ir dar virš Latėno, kai giesmėmis kalbėdavo. Buvo toks įspūdis, kad jie yra daugiau žinantys.

Nekrošiaus teatras pilnas žmogiškumo. Įsimylėdavau spektaklių ar personažus, ar aktorius – dabar jau sunku pasakyti, jų likimus. Žiūrėdavau visus Nekrošiaus spektaklius, kiek tik juos rodydavo, dešimtimis kartų. Tuo metu patekti į teatrą būdavo neįmanoma. Buvo neįmanoma gauti bilietų. Daug kartų esu pasakojęs populiariose medijose istoriją, kad su draugu apsimesdavome nematomi ir taip praeidavome. Tai irgi buvo Nekrošiaus įtaka – kad galima perkurti realybę, pavyzdžiui, susikurti save nematomą. Po to supratau, kad kasininkės apsimesdavo, kad mes nematomi, ir mus praleisdavo, nes matė, kad mums labai reikia patekti.

Nekrošius man padarė didžiulę įtaką, kuri, manau, atsispindi ir mano spektakliuose. Nuo pirmojo „Ten būti čia“ iki dabar esu dialoge su Nekrošiumi, o gal tiksliau – su savo pirmais įspūdžiais ir teatro suvokimu, kurie atėjo per Nekrošiaus spektaklius. Taigi apie įtaką: ką iš jo paveldėjau ar tikiuosi paveldėjęs.

Nekrošius man visuomet buvo paradoksalistas. Paradoksas, netikėtumas, stebinimas, keistumas kaip būtinas atributas. Paradoksas, paradoksalizmas kaip esminis teatro dėsnis. Nekrošiaus spektakliai buvo labai netikėti ir paradoksalūs. Kaip vienas Jaunimo teatro aktorius man sakė ironizuodamas (ar Vilkaitis, ar Smoriginas – dabar neprisimenu), Nekrošiaus teatras yra toks: jeigu reikia pakrapštyti dešinę ausį, tai ne dešine ranka, o kaire. Reikia viską daryti atvirkščiai. Buvo negalima nematyti, kaip kartais Nekrošius sąmoningai išversdavo pasaulį, jis neveikė, jeigu jame nebuvo sceninio, egzistencinio paradokso.

Mano pirmas spektaklis „Ten būti čia“ visas buvo iš paradoksų. Ir man labai padėjo Daniilas Charmsas, kuris rašė, kad tikras menas yra apversta tikėjimo aritmetika. Taip yra ir „Ten būti čia“, ir „Senėje“, ir „Labas Sonia Nauji metai“, ir kituose mano spektakliuose.

Kitas mane paveikęs dalykas ir perėjęs į mano spektaklius – mirtis kaip vienas svarbiausių gyvenime dalykų. Mirtis kaip vienintelis, sakralinis įvykis. Apskritai Nekrošiaus spektakliai buvo persunkti mirties. Čia vėlgi paralelė su Charmsu, kuris rašė, kad gyvenime yra tiktai vienintelis ką nors reiškiantis įvykis – mirtis. Iš pradžių visi mano spektakliai baigdavosi mirtimi, tai buvo vienintelis įsivaizduojamas finalas. Teatras kažkuria prasme yra būtent apie mirtį, mūsų mirtingumą. Galbūt tik teatre ir galima su mirtimi susitaikyti.

Nekrošiaus spektakliai buvo neįtikėtinai vizualūs laikams, kai gyvenome antivizualiame pasaulyje: nei televizija, nei kinas, nei kiti menai, o ką kalbėti apie eksterjerus, interjerus ir peizažą, nebuvo vizualūs. Nekrošiaus vizualumas buvo kuriamas tarsi iš nieko. Tai irgi paveldėjau iš jo – maksimumo kūrimą iš minimumo. Kad ir tas jo garsusis cukraus gabaliukas… Scenoje mažomis, skurdžiomis priemonėmis (čia galima kalbėti apie skurdųjį teatrą) kuriami stiprūs įvaizdžiai. Taip pat supratau, kad teatras kuriamas ne scenoje, o žiūrovų vaizduotėje. Dėl to, jeigu vizualiai perkrauname sceną, atimame galimybę žiūrovui įsivaizduoti ir vaizduotis. Tai buvo Nekrošiaus pamoka – kad vizualumas sukuriamas ne scenoje, o paties žiūrovo vaizduotėje.

Scena iš rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Kvadratas“. Jaunimo teatro archyvo nuotrauka

Man Nekrošius (be to, kaip Marina Davydova sakė, kad jis buvo demiurgas), buvo kaip mokslininkas, dirbantis laboratorijoje (beje, toks buvo ir Faustas) ir tiriantis objektyviuosius teatro dėsnius. Aš iš jo mokiausi, kad teatras, kaip ir fizika, turi savo dėsnius.

Politinis užtaisas Nekrošiaus teatre man irgi padarė didelį poveikį. O tas politinis užtaisas buvo labai stiprus tiems laikams. Pavyzdžiui, spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ staiga atsivertęs stalas su Stalino paveikslu. Tai buvo gal 1986 metai, stalinizmas nebuvo taip plačiai žinomas, nes apie tai nebuvo daug kalbama. Tas atsivertęs stalas su Stalino portretu ir atėjusi kaip mirtis juoda moteris visiems džiaugiantis man paliko labai stiprų pojūtį. Po to „Meistre ir Margaritoje“ savotiškai pakartojau tą sceną, tai buvo citata, kai staiga pakyla užuolaida ir Anuška iš tamsos išplėšia didžiulį Stalino paveikslą.

Arba „Kvadrate“ per kvadratą ir pagrindinį veikėją, kurį vaidino Smoriginas, kaip kalėjimas suvokiamas pasaulis. Arba „Ilgoje kaip šimtmečiai dienoje“ – visa mankurtizmo istorija, paralelės su užmankurtintu sovietiniu žmogumi. Tokie politiniai pasisakymai teatrine kalba buvo labai stiprūs ir giliai suprantami. Tada aš juos galbūt ne iki galo supratau, bet jie man išliko, paskui aš juos iš naujo permąsčiau.

Esminis dalykas galvojant apie Nekrošiaus teatrą – tai savotiškas vaizdo ir teksto konfliktas. Kuriama tarp jų įtampa ir paradoksas. Scenoje vyksta veiksmas, kuris niekaip neiliustruoja teksto, kaip priimta literatūriniame teatre. Tarsi tekstas vystosi viename naratyve, o veiksmas – visiškai kitame. Ir toje įtampos zonoje tarp veiksmo ir teksto gimsta trečia dimensija, suvokiama tiktai dvasia – protu ir žodžiais to nebepaaiškinsi. Nes jeigu bandytum, neišvengiamai būtum priverstas arba nusikalbėti, arba viską supaprastinti ir subanalinti.

Galima pateikti daug pavyzdžių, bet aiškiausias ir visiems žinomiausias – Hamletas, stovintis ant ledo gabalo. Ant jo lyja, jo marškiniai tirpsta, Hamletas kalba „Būti ar nebūti“ monologą. Bet vaizdas čia neturi nieko bendra su jokiomis hamletiškomis aplinkybėmis. Hamletas nesėdi krėsle, nestovi ant sienos krašto, kaip įprasta matyti – jis visai kitoje teatrinėje realybėje, kuri nepavaldi teksto ir literatūros nusakomoms aplinkybėms. Atvirkščiai – ji diktuoja aktoriui, kaip jis turėtų sakyti tekstą. Pirminis čia impulsas – teatrinis, sceninis, o ne tekstinis ir literatūrinis.

Man Nekrošiaus teatras visą laiką buvo užžodinis. Niekada negalėčiau pasakyti, kad jo teatras – literatūrinis, ypač kalbant apie tokius spektaklius kaip „Kvadratas“ ar „Pirosmani, Pirosmani…“, kurių literatūroje iš viso nebuvo. Jeigu atskirai paimtume tekstus, jų net nesuprastume. Pirmu smuiku čia griežia sukurta teatrinė, sceninė realybė, o tekstas – nieko nepaaiškinantis, tiesiog kaip jos priedas.

Čia svarbus dalykas – atmintis. Ne kartą apie tai, ką gali duoti tekstas, teko kalbėti su Nekrošiumi, ir jis sakė, kad nieko jis neduoda, žiūrovas teksto prisimena labai nedaug. Žiūrovų širdžių rezervuaruose pasilieka vizualumas, vaizdas.

Nekrošiaus teatrą tuo metu suvokiau kaip meną, kaip dvasinį apsivalymą. O viso likusio teatro tuo metu tiesiogiai jaunatviškai nekenčiau ir ignoravau. Nekrošiaus spektaklių net nelaikiau teatru – tai man buvo visiškai kitoks dalykas. Aišku, buvo Vaitkus ir jo „Literatūros pamokos“, bet daugiau ir matytus, ir žiūrimus jo spektaklius supratau, kai jis tapo mano mokytoju. Visa kita manęs absoliučiai neveikė. Bet įdomu, kad su pirmu savo spektakliu „Ten būti čia“ savotiškai jau ginčijausi su Nekrošiumi, ir jame buvo daug ironizavimo.

Galvojimas apie Nekrošiaus teatrą kaip apie metaforinį – ne visai tinkamas terminas, nes suvedimas tik į metaforinį teatrą tikrai neišsemia ir nepaaiškina Nekrošiaus fenomeno. Tai tas pat, kas šį teatrą vadinti simbolistiniu ar dar kokiu nors. Metafora – pernelyg silpnas reiškinys kalbant apie tą dvasinę patirtį, tą ontologiją, su kuria susiduri žiūrėdamas Nekrošiaus spektaklius. Man Nekrošius (be to, kaip Marina Davydova sakė, kad jis buvo demiurgas), buvo kaip mokslininkas, dirbantis laboratorijoje (beje, toks buvo ir Faustas) ir tiriantis objektyviuosius teatro dėsnius. Aš iš jo mokiausi, kad teatras, kaip ir fizika, turi savo dėsnius.

Pabaigai papasakosiu dar vieną nuotykį, kuris įvyko, kai „Meno forte“ buvo pašarvotas Nekrošius, o mes tuo metu vaidinome „Hamletą“ Menų spaustuvėje. Kai kurie aktoriai atėjo vaidinti tiesiai iš „Meno forto“, ir tas paralelizmas buvo akivaizdus. Mirties akivaizdoje žmonės tampa labai prietaringi. Buvo slogu, bet kartu reikėjo vaidinti. Bet kad įvyks toks drastiškas paralelizmas, aš neįsivaizdavau. Net neprimečiau, kas nutiks, kai Meškauskas, vaidinantis Hamletą, pamatys Šmėklą. O ją jis pamato žiūrovams už nugarų, ir taip jau išėjo, kad jis žiūrėjo įrėmęs akis tiesiai į „Meno fortą“, kuris yra už šimto metrų. Ir tokiu atveju sienos ir šimtas ar truputį daugiau metrų jau nieko nebereiškia. Vektorius buvo labai aiškus. Likimas sumizanscenavo, kad jis kalbėdamas su Šmėkla išpūstomis akimis žiūrėjo tiesiai į pašarvotą Nekrošių, pats tai suvokdamas su nesuvaidinta baime. Nuo to laiko Nekrošiaus Šmėkla tarsi apsigyveno. Ji visada mane persekios ir visada scenoje su diržu lups būgną.