2019 12 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?

Alex Samuels / Unsplash.com

Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese.

2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Children Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais. 

Pirmajame knygos skyriuje autorius klausia, kodėl vaikai nemėgsta mokyklos ir kaip galime jiems padėti mokytis? Daugelis mokytojų ateina į mokyklas, kad padėtų vaikams ir skiepytų jiems patiems pažįstamą mokymosi ir pažinimo džiaugsmą. Tačiau, susidūrę su mokiniais, kurie tiesiog nenori mokytis ir nemėgsta mokyklos, savęs klausia: kaipgi padaryti mokyklą patrauklią mokiniams? D. Willinghamas rašo, jog, skirtingai nei įprasta manyti, mūsų smegenys nėra sutvertos mąstyti, o šis faktas keičia požiūrį ir į vaikų mokymosi procesą.

Ką reiškia teiginys, kad „žmogaus protas nėra sutvertas mąstyti“?

Anot D. Willinghamo, „žmonės nemąsto labai dažnai dėl to, kad mūsų smegenys yra sukurtos ne mąstyti, o būdams, kaip to išvengti. Mąstymas yra daug pastangų reikalaujantis, lėtas ir nepatikimas procesas“. Mąstymu autorius vadina problemų sprendimą, svarstymą, kokio nors sudėtingo teksto skaitymą arba bet kokią kitą mentalinę veiklą, kuriai reikia pastangų. 

Kitaip tariant, mūsų smegenys atlieka daugybę funkcijų, ir mąstymas nėra ta funkcija, kurią smegenys atlieka geriausiai ir sklandžiausiai. Pavyzdžiui, smegenys reguliuoja matymą, klausą, judėjimą. Jeigu lygintume mūsų vizualinį aparatą ar gebėjimą judėti su mąstymu, matytume, kad mąstymas yra lėtas, reikalaujantis sąmoningų pastangų ir nepatikimas. Knygos autorius skaitytojams pateikia galvosūkį, kurį jiems siūlo pabandyti išspręsti:

„Tuščiame kambaryje yra žvakė, degtukų ir dėžutė, kurioje yra smeigtukai plačiomis galvutėmis. Jūsų tikslas – uždegta žvakė pusantro metro aukštyje. Jau pabandėte ištirpinti šiek tiek vaško žvakės apačioje ir prilipinti ją prie sienos, bet šis būdas nepasirodė veiksmingas. Kaip galima būtų išspręsti šią problemą nelaikant žvakės savomis rankomis pusantro metro aukštyje?“

Spręsdamas šį galvosūkį, skaitytojas turi pajusti mąstymo proceso dinamiką. Atsakymą pateikiame teksto pabaigoje.* Skirtingai nei, pavyzdžiui, regėjimas, mąstymas yra lėtas procesas: jums nereikia įėjus į kambarį dvidešimt minučių galvoti apie dalykus, kurie yra jame, t. y. iškart matote ir suvokiate kilimą, kėdes, langus, lentynas. Nereikia įdėti jokių pastangų, tai akimirkos procesas. Bet jūsų mąstymas automatiškai nepasiūlo jums atsakymo į jau minėtą galvosūkį. Jam reikia laiko ir susitelkimo. Antra, mąstymas reikalauja pastangų. Nereikia „stengtis“ matyti, tačiau reikia pasistengti susitelkti į užduotį ir ją išspręsti. Galima daug dalykų daryti matant (kalbėti, valgyti, bėgti ir t. t.), tačiau mąstant apie vieną dalyką, apie kitą mąstyti nepavyksta. Galiausiai mąstymas yra nepatikimas. Mūsų vizualinis aparatas retai mus apgauna, padaro esminių klaidų, bet mąstymo procesas visuomet gali jus nuvesti iki visiškai klaidingų atsakymų ar sprendimo būdų. Kartais jūs netgi nesugalvosite atsakymo į klausimą arba neišspręsite minėto galvosūkio. 

Tad, jeigu mums taip prastai sekasi mąstyti, kaip apskritai išgyvename šiame pasaulyje? Atsakymas labai paprastas: jeigu tik įmanoma, stengiamės mąstymo išvengti. Vietoje mąstymo pasitikime savo atmintimi ir darome dalykus „automatiškai“. Daugelis problemų, su kuriomis susiduriame kasdienybėje, yra tokios, kurios mums jau pažįstamos. Dažniausiai sprendimo būdus tik išsitraukiame iš atminties. Pavyzdžiui, perskaitę teksto pabaigoje atsakymą į galvosūkį (arba patys sugalvoję atsakymą), jūs tą patį galvosūkį išgirdę kitą savaitę jau žinosite į jį atsakymą: ir jums nereikės papildomo smegenų darbo tam atsakymui surasti. Jūs nemąstysite, o atsiminsite.  

„Žmonės yra iš prigimties smalsūs, bet šis smalsumas – trapus“

Keista, bet žmonėms iš tiesų patinka mąstyti, jie jau šiame procese jaučia pasitenkinimą, išsipildymo jausmą, jei jų mąstymo procesas yra sėkmingas ir pasiekia rezultatų. Neuromokslininkai pastaruoju metu atranda vis daugiau jungčių tarp mokymosi proceso ir jo teikiamo malonumo išsprendžiant kokią nors problemą. Bet taip pat reikėtų pažymėti, kad malonumas atsiranda tada, kai problema išsprendžiama. Problemos sprendimas be jokio supratimo, ar vyksta koks nors progresas – visiškai beprasmiškas užsiėmimas. Lygiai taip pat nieko gero neduoda tiesiog „atsakymo pasakymas“, nes žmogus nepajaučia malonumo problemą išsprendęs. 

Rich Smith / Unsplash.com nuotrauka

Klausimas, kodėl vienos problemos mums atrodo patrauklesnės, o kitos – ne? Pavyzdžiui, kur kas mieliau sprendžiame kryžiažodžius, o ne aritmetikos uždavinius. Vienas atsakymas intuityviai ateina mums visiems į galvas: kryžiažodžius spręsti smagu, o štai matematika – nuobodus užsiėmimas. Kitaip tariant, svarbus turinys. D. Willinghamas su šiuo teiginiu nesutinka ir mano, kad kur kas svarbiau yra problemos sudėtingumo lygmuo. Jeigu kryžiažodis jums per lengvas, jis greitai taps nuobodus ir suvoksite jį kaip beprasmišką veiklą, o jei per sudėtingas – išspręsite keletą užduočių ir galiausiai susinervinsite, kad negalite išspręsti visko. Kitaip tariant, gana greitai įvertiname, kiek užduotis iš mūsų pareikalaus darbo ir laiko ir ar verta mums ją atlikti. Jeigu per daug arba per mažai, kad mus patenkintų, jei tik galėsime, pabandysime išsisukti iš užduoties sprendimo. 

Kaip veikia žmogaus smegenys mokantis ir įsimenant informaciją?

D. Willinghamo teigimu, žmogaus mąstymo procesas sudarytas iš dviejų elementų: „darbinės atminties“ (angl. working memory) ir ilgalaikės atminties (angl. long-term memory). Darbinę atmintį galima būtų suvokti kaip sąmonę, kurioje atsiranda dalykai, apie kuriuos mąstome šiuo momentu. Ilgalaikėje atmintyje išlaikome įvairią informaciją: nuo faktinių žinių apie pasaulį (poliariniai lokiai yra baltos spalvos) iki abstrakčių sąvokų. Visa ši informacija nėra nuolatinis mūsų sąmoningų minčių objektas. Dažniausiai žinome ką nors ir, jeigu reikia, galime šia informacija pasinaudoti, pavyzdžiui, kai išgirstate klausimą, kiek kampų turi trapecija, jau žinote atsakymą (4), bet juk anksčiau apie tai nuolat negalvodavote, neturėjote šios minties visada savo sąmonėje. 

Mąstymas, anot D. Willinghamo, vyksta tada, kai iš aplinkos ateinančią naują informaciją naujais būdais jungiame su informacija, kurią jau turime ilgalaikėje atmintyje. Šis procesas vyksta mūsų darbinėje atmintyje, kurią galėtume vadinti sąmone. Ilgalaikėje atmintyje saugomos ir procedūrinės žinios, t. y. kokiais būdais užduotys gali būti atliktos. Pavyzdžiui, kaip skaičiuoti trikampio kraštinės ilgį, jei turimi kitų kraštinių ilgiai (Pitagoro teorema), kaip „sukarpyti“ videofailą kompiuteryje ar kaip iš darbo nuvažiuoti namo automobiliu. 

Hannah Olinger / Unsplash nuotrauka

Svarbios yra ne tik procedūrinės žinios, bet ir įvairūs faktai, nes dažnai tam, kad išspręstumėte problemą, jums nepakaks žinių, gaunamų iš aplinkos tuo momentu, prireiks ir ilgalaikėje atmintyje saugumų žinių. Žinias kaupti taip pat svarbu ir dėl to, kad vienu metu darbinėje atmintyje negali būti labai daug informacijos ir, jei ji ateis tik iš aplinkos, jūsų mąstymas gali „užlūžti“. 

Kas iš to? 

Kalbant iš kognityvinių mokslų perspektyvos, svarbu, kad vaikai klasėje ir besimokydami nuolat patirtų malonumą, kuris atsiranda, išsprendus problemą. D. Willinghamas suformuluoja kelis patarimus. 

Visuomet įsitikinkite, kad pamokoje yra problemų, kurias vaikai gali išspręsti. „Problema“ nėra tik klausimai, kuriuos užduoda mokytojas ar aritmetikos uždaviniai. Problemomis vadinamas visas kognityvinis darbas, kuris kelia vaikams tinkamą iššūkį. Pavyzdžiui, eilėraščio supratimas arba mąstymas apie tai, kaip naujai galima panaudoti perdirbtas medžiagas, taip pat yra sąmoningo mąstymo reikalaujantis dalykas. Svarbiausias švietimo tikslas yra mokyti vaikus mąstyti, tačiau kartais pamokos virsta tik mokytojo aiškinimu ir nepaliekama laiko, kai vaikai gali spręsti problemas ir pajusti malonumą jas spręsdami. Tad kiekvieną pamoką patyrinėkite iš šios perspektyvos: kaip dažnai atsiranda problemų sprendimo galimybės? Ar vaikai gauna pailsėti nuo jų? 

Gerbkite mokinių kognityvines ribas. Galvokite apie tai, ar vaikai turi pakankamai kontekstinių žinių, kad jūsų pamoką ar klausimus iš tiesų priimtų ir negalvotų, kad jie „nuobodūs“. Nuobodumas atsiranda tada, kai vaikai turi per mažai arba per daug kontekstinių žinių. Lygiai taip pat svarbu „neužkrauti“ vaikų darbinės atminties. Įsivaizduokite save, skaitantį sudėtingą užsienio kalba parašytą tekstą apie dalyką, kurį sunku suprasti, pavyzdžiui, astrofiziką. Dažnai mokinių galvos yra apkraunamos ilgais ir sudėtingais nurodymais, ko iš jų reikalaujama, taip pat neturinčių aiškių ryšių faktų vardinimu, loginėmis grandinėmis, kurių vaikai nespėja sekti ir ką tik išmoktų sąvokų ar sampratų taikymu naujai informacijai iškart (nebent šios sampratos gana paprastos). Sprendimas paprastas: sulėtinkite tempą, pasitelkite įvairias atminčiai padedančias priemones (rašymą ant lentos ir t. t.). Jeigu matote, kad užduotys per lengvos, taip pat jas keiskite. 

Eliott Reyna / Unsplash nuotrauka

Aiškiai nurodykite, kokias problemas vaikai turi spręsti. Kartais į mokymosi procesą žiūrime kaip į tam tikrų atsakymų žinojimą. Juk svarbu suprasti Antrojo pasaulinio karo priežastis arba kaip veikia Niutono dėsniai, tačiau dažnai pamirštama, kad ne atsakymai vaikams (o ir mums) sukelia smalsumą, o klausimai. Kai planuojate pamokas, pradėkite nuo informacijos, kurią vaikai turės žinoti pamokos pabaigoje. Kitas jūsų žingsnis: pagalvokite apie pagrindinį pamokos klausimą ir pabandykite jį suformuluoti taip, kad jis vaikams būtų suprantamas ir juos sudomintų ir kad atsakymas būtų išmoktina informacija. 

Pergalvokite, kada užduoti vaikams klausimus. Mokytojai dažnai stengiasi pateikti kokį nors vaikus sudominantį pagrindinį klausimą pamokos pradžioje. Ši strategija tinkama, bet taip pat galima būtų pagalvoti apie tai, jog tuos pačius klausimus galima užduoti ne tik pamokos pradžioje arba pradedant mokytis vieną ar kitą dalyką, bet ir proceso pabaigoje. 

Susitaikykite su tuo, kad vaikai bus pasiruošę skirtingai. D. Willinghamas kategoriškai nesutinka su teiginiu, kad vieni vaikai „yra tiesiog protingesni“. Jo nuomone, vieni vaikai yra tiesiog geriau pasiruošę. Tai gali būti susiję su įvairiais dalykais, pavyzdžiui, jų tėvų išsilavinimu. Žinoma, tai reiškia, kad neįmanoma visiems vaikams pateikti tas pačias užduotis ir leisti jiems spręsti tas pačias problemas. Prasčiau pasiruošusių vaikų smegenys tiesiog greičiau pasiduos sunkesnei užduočiai, t. y. tiesiog atsisakys ją spręsti. Tokiu atveju geriausia būtų paruošti užduočių, kurios labiau tinkamos jų pasiruošimo lygiui, tačiau tai reikėtų daryti jautriai, neakcentuojant, kad šios užduotys „lengvesnės“ arba šis ar tas vaikas „atsilieka“. Svarbiausia vaikams duoti ne jiems per lengvas ar per sunkias užduotis, o adekvačias tuometiniam jų pasiruošimo lygmeniui.

Pakeiskite tempą. Neišvengiamai jūs kažkuriuo momentu prarasite savo mokinių dėmesį. Taip dažniausiai atsitinka tada, kai jie sutrinka arba pavargsta. Gera naujiena ta, kad vaikų susidomėjimą visuomet galima susigrąžinti. Kaita sugrąžina jų dėmesį. Kai pasikeičia tema, atsiranda nauja veikla, jūs parodote, kad keičiasi dinamika, tada beveik kiekvieno vaiko dėmesys grįžta ir vėl turite galimybę juos sudominti. Galima pamokoje nuolat planuoti tokius pasikeitimus, sekti jų efektyvumą: galbūt jų reikia dažniau arba rečiau? 

Dienoraštis. Pagrindinė D. Willinghamo mintis: problemų išsprendimas suteikia žmogui malonumą, bet pačios problemos turėtų būti pakankamai lengvos, kad galėtų būti išspręstos, ir gana sunkios, kad pareikalautų šiek tiek mąstymo pastangų. Rasti šį aukso viduriuką nėra lengva. Pagrindinis jūsų ginklas – jūsų pačių patirtis. Tada, kai jums labai pasiseka arba viskas sugriūva, atrodo, niekada to nepamiršite, tačiau atmintis nėra toks patikimas dalykas, todėl – užsirašykite. Netgi jei tai tik keli žodžiai ant „lipniojo lapelio“, bandykite išsiugdyti įprotį užsirašyti, kaip jums sekasi įminti „tinkamo sudėtingumo“ mįsles. 

Atrodo, kad D. Willinghamo atsakymas gana paprastas, bet ir labai sudėtingas: vaikai nemėgsta mokyklos, nes jiems joje arba per sunku, arba per lengva. 

——— 

*Smeigtukus reikėtų išimti iš dėžutės, jais pritvirtinti dėžutę prie sienos, o tada į dėžutę įdėti žvakę ir ją uždegti. 

Pagal Danielio T. Willinghamo knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ parengė Kristina Tamelytė 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.