2019 12 06

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Bėda tam, kas nesimoko iš savo klaidų

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

„Šitos visuomenės problema yra ta, kad ji per kantri ir per mažai protestuoja“, – tarė man bičiulis iš Danijos, kai pasakiau jam, jog netrukus keliausiu į Tbilisį, kur su vietos kolegomis pristatysime lyginamąjį tyrimą apie vyriausybių krizinę komunikaciją. Pasakojau jam, kad vienas iš ten nagrinėjamų atvejų yra Vyriausybės atsakas į praėjusiais metais kilusį mokytojų streiką, kurio metu pedagogai net apsigyveno Švietimo ir mokslo ministerijoje. Mano tikslas buvo suvokti, kokias klaidas padarė krizę sprendusi Vyriausybė.

Jau minėtas mokytojų streikas turėjo tapti svarbia pamoka Vyriausybei. Kaip sakoma, apskritai geriausia yra mokytis iš svetimų klaidų, bet, jei jau to nepavyko, tai dera bent pasimokyti ten, kur esi suklydęs pats. Blogiausia yra nesimokyti apskritai. Dabar, kai per kelias pastarąsias savaites regėjome ne tik įspėjamąjį mokytojų streiką, tačiau ir protestuojančius aukštojo mokslo atstovus, taip pat ir ūkininkus bei vežėjus, galime pabandyti įvertinti, ar buvo išmoktos svarbiausios pamokos. Juolab kad protestuojantieji, bent jau kalbant apie aukštojo mokslo atstovus, aiškiai rodo, kad taktika pasitelkiant įvairiausius metodus bandyti išlaukti, kol nepatenkintieji pavargs ir galiausiai tiesiog nurims, ir šįkart neturėtų suveikti.

Kaip sakoma, apskritai geriausia yra mokytis iš svetimų klaidų, bet, jei jau to nepavyko, tai dera bent pasimokyti ten, kur esi suklydęs pats. Blogiausia yra nesimokyti apskritai.

Apie tai, kas prieš metus paskatino mokytojus protestuoti, prirašyta daug. Šiuo atveju užteks pasakyti tai, kad nuo krizės dažniausiai kenčia tie, kurie jai nesiruošia, kurie, trumpai tariant, yra įsitikinę, jog mūsų kieme to jau tikrai nebus. Toks mąstymas užkerta kelią prevencijai, tad galiausiai, užuot neleidus gaisrui įsižiebti, tenka lakstyti su kibiru vandens ir gesinti ugnį, kurios galėjo ir nebūti. Akivaizdžiai nebuvo rengiamasi tam, kad etatinio užmokesčio įvedimas paskatins protestus, kurių nebus galima tiesiog išlaukti. 

Tačiau šįkart svarbiausia yra prisiminti tai, kokias esmines klaidas Vyriausybė darė, bandydama spręsti jau prasidėjusią krizę. Kitaip tariant, svarbu aptarti, kodėl į liepsną buvo pilamas ne ją užgesinti galintis vanduo, o tik dar labiau degimą paskatinantis žibalas? Kaip jau minėta, buvo tikimasi, kad protestai tiesiog eis ir praeis, o reformai įgyvendinti tai neturės jokios didesnės reikšmės. Būtent toks požiūris leido neskirti pakankamai dėmesio įsiklausyti ir diskutuoti su streikuojančiais mokytojais. Apskritai jie buvo priimti veikiau kaip pasyvūs recipientai, o ne balsą turintys piliečiai.

Ko tik pernai metais negirdėjome – už protestuotojų stovi opozicija, tiksliau – konservatoriai, politikuojantis Tapinas ar net priešiškos užsienio jėgos. Prisiminkime, mokytojai buvo lyginami net su Krymą okupavusiais žaliaisiais žmogeliukais.

Be to, buvo manoma, kad streikuoja tik viena profsąjunga, tad tokia terpė yra palanki sužaisti pagal taktiką „skaldyk ir valdyk“, kai lojalieji yra glostomi, o oponuojantieji – barami ir išstatomi kaip blogas pavyzdys. Ko tik pernai metais negirdėjome – už protestuotojų stovi opozicija, tiksliau – konservatoriai, politikuojantis Tapinas ar net priešiškos užsienio jėgos. Prisiminkime, mokytojai buvo lyginami net su Krymą okupavusiais žaliaisiais žmogeliukais. Ugnį buvo bandoma nukreipti į protestuojančiuosius, nors visuomenės pasitikėjimo stokojo būtent pati švietimo sistema – pasitikėjimas ja praėjusių metų pabaigoje buvo žemiausias per pastaruosius dvidešimt metų, o pati ministrė Jurgita Petrauskienė buvo atsidūrusi po padidinamuoju Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos stiklu. Prireikė R. Masiulio laikinojo ministro pozicijoje, kad būtų užsakytas išsamus sistemos auditas, siekiant išsklaidyti susikaupusius įtarimų neskaidrumu debesis. 

Ką regime dabar? Ogi panašius Ramūno Karbauskio bandymus piešti protestuotojus kaip opozicijos agentus. „Esu tuo įsitikinęs, kad po biudžeto priėmimo, po galutinės redakcijos, į protestus eis tik tie, kuriuos bus galima labai nesunkiai susieti su opozicija tiesiogiai partiškumo prasme, nes visoms visuomenės grupėms rasti sprendimai“, – kalbėjo valstiečių lyderis, taip leisdamas suprasti, kad visų, kurie liks nepatenkinti valdančiųjų sprendimais, balsas bus laikomas ne legitimiu ir įsiklausymo vertu dalyku, o opozicijos politine manipuliacija. Bandoma teigti, kad sprendimai rasti, nors situacija rodo ką kita – nepatenkintųjų, su kuriais nekalbama, netrūksta. Tačiau, užuot įsiklausius, skatinamas susipriešinimas. Štai ir finansų ministras Vilius Šapoka situaciją bando atvaizduoti taip, kad atrodytų, jog visas aukštojo mokslo darbuotojų nepasitenkinimas tėra VU rektoriaus rinkiminių kovų išdava.  

Tas faktas, kad Vyriausybėje su protestuojančių aukštojo mokslo darbuotojų atstovu, VU rektoriumi A. Žukausku susitiko tik Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, taip pat rodo, jog į protestuojančiuosius rimtai nėra žiūrima. Ypač, kai tas pats vicekancleris į perspėjimus, kad universitetas gali stabdyti darbą, reaguoja sakydamas, jog dėl to studentai tik bus laimingi. Į streikuojančius mokytojus pernai rimtai taip pat nebuvo žiūrima tol, kol jie kitomis priemonėmis to dėmesio neišsireikalavo. Tad toks dabartinis Vyriausybės elgesys vėlgi rodo ne norą ieškoti sprendimo, o tiesiog konfrontacijos gilinimą. 

Lygiai taip pat bandoma žaisti ir profesinėmis sąjungomis. Kai su vienomis skambiai deklaruojami susitarimai, kitos paprasčiausiai yra pražiūrimos.

Lygiai taip pat bandoma žaisti ir profesinėmis sąjungomis. Kai su vienomis skambiai deklaruojami susitarimai, kitos paprasčiausiai yra pražiūrimos. Štai pernai streikavusių mokytojų profesinės sąjungos lyderis Andrius Navickas būtent ir kritikuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją už tai, kad ši siekia kurti darbo grupę etatiniam modeliui taisyti iš sau palankių profesinių sąjungų. „Deramasi su profsąjungomis neįtraukiant į šį procesą universitetų tarybų, senatų, vadovų, ir galiausiai tie susitarimai pasiekiami tenkinant tik ketvirtadalį reikalavimų iš aštuonių, kuriuos mes esame iškėlę“, – kalbėjo dėl nedidinamų dėstytojų algų, nepakankamo finansavimo mokslui dviem dienoms veiklą stabdančio Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas. Pirmadienį Vyriausybės ir keturių profsąjungų pasirašytą kolektyvinę sutartį neformalaus akademinės bendruomenės susivienijimo „Paskutinis skambutis“ atstovė, VU docentė Rūta Žiliukaitė pavadino niekine, nes joje neįsiklausoma į protestuotojų keltus reikalavimus. Kai bandoma džiaugtis vienu susitarimu, nutylima tai, kad susitarimas pasiektas tik su dalimi, tuo tarpu kitų reikalavimai lieka neatliepti. 

Galiausiai dar viena neišmokta praėjusių metų pamoka – sėkmingai krizinės situacijos prevencijai ar jau po to sprendimui reikalingas ir visuomenės pasitikėjimas sistema. Šiame kontekste galima tik paklausti: kiek Vyriausybei kainuoja Prezidento pasitikėjimą praradusio ministro Jaroslavo Narkevičiaus gynyba? Kiek kainuoja tokios istorijos kaip keliuko prie premjero namų asfaltavimas? Pasitikėjimo tai tikrai neprideda. Kaip neprideda ir tas faktas, kad dabar jau buvęs susisiekimo ministras R. Masiulis LRT eteryje pripažino, kad jo užsakymu atlikto Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių institucijų audito rezultatai galiausiai taip ir atgulė į stalčių nepajudinus tų, kurie, anot jo, grobstė sistemą. 

Tad kol kas akivaizdu, kad nei svetimos, nei savos klaidos pamokomis šiai valdančiajai daugumai, formuojančiai Vyriausybę, deja, taip ir netapo.