2019 12 06

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Nauja ateitininkų pradžia Lietuvoje: kun. A. Žygo atsiminimai

Dr. A. Žygas konferencijoje Punske, 1988 m.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Minint Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje 30-ąsias metines iškyla iš JAV atvykusio dr. kun. Arvydo Žygo (1958-2011) dvasios siluetas. Jis išeivijos lietuvių ateitininkų vadintas didžiuoju kun. prof. Stasio Ylos (1908–1983) bendradarbiu. Šio savo mokytojo idėjas ir veiklos metodus perkėlęs į Lietuvą, kun. A. Žygas degte degė visa tai skleisdamas, o susidūręs su priešiškumu, viduje tai giliai išgyvendavo.

Kunigą pažinojau artimai – prieš 20 metų kartu su juo redagavome žurnalą „Ateitis“, buvome bičiuliai, diskutuodavome įvairiais klausimais. Neseniai perklausiau vieną kasetę su kadaise įrašytu mūsų pokalbiu. Tad dalinuosi kunigo atsiminimais apie tai, kokie uždaviniai laukė ateitininkijos, oficialiai sugrįžusios į Lietuvą.

Nustebinęs kardinolas

„Tai jūs tas jaunuolis iš Amerikos, apie kurį tiek daug girdėjau?“, – tokiais žodžiais kardinolas Vincentas Sladkevičius pasveikino iš Čikagos Lietuvon atvykusį išeivijos lietuvį, biochemijos daktarą Arvydą Petrą Žygą, kuris 1989 m. rugpjūčio mėnesį jį aplankė drauge su to meto VDU prorektore prof. Liucija Baškauskaite. „Kardinolas mane taip pasveikino, lyg aš būčiau labiau gerbtinas asmuo nei jis, – pasakojo kun. dr. A. Žygas, – o turėjo būti atvirkščiai. Mums, išeivijoje augusiems lietuviams, kardinolas nuo mažens buvo tikras katalikų dvasininko idealas. Jis širdimi matavo kiekvieną tautos dvasinio atgimimo žingsnį, sielojosi dėl tautą skaldančių veiksmų, pats džiaugėsi, matydamas atsikuriančias prieškario organizacijas, ir kitus ragino prie jų prisidėti.“ Atkuriamajame Lietuvos Ateitininkų suvažiavime kardinolas jaudindamasis pasakė: „Aš taip pat ateitininkas.“

„Aš tada buvau jų, Amerikos žurnalistų, vertėjas ir gidas, – atsiminimais dalijosi kun. A. Žygas, – stengiausi kiek galėdamas tiksliau paaiškinti aukšto Lietuvos katalikų dvasininko kardinolo V. Sladkevičiaus emocinės būsenos priežastis. Eminencija, kaip ir ne vienas iš atsikuriančios Lietuvos, taip pat išeivijos, žmonių, tikėjo, jog tautoje įsivyraus harmonija tarp dabarties ir praeities dvasinio paveldo. Jis vylėsi, kad ateitininkija bus toji skrynelė, kurią atvėrus pasklis prievarta uždarytos tautinės ir dvasinės Prano Dovydaičio, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų Lietuvos šviesuolių idėjos.“

Kardinolas V. Sladkevičius laimina katalikiškojo jaunimo žygio dalyvius.

Kardinolo V. Sladkevičiaus archyvo nuotrauka

Tuometinį mokslų daktarą Žygą, kelis dešimtmečius dalyvavusį ateitininkijos veikloje, žavėjo kardinolo vizija, kurią jis išdėstė savo žodyje per atkuriamąjį „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą. Eminencija atkreipė dėmesį į ateitininkijos šūkį „Visa atnaujinti Kristuje“ – tai šv. Pauliaus žodžiai. Iš šių žodžių komentavimo žmonės suprato, kad V. Sladkevičius yra egzegetas, gilus Šv. Rašto žinovas. Jis akcentavo šv. Pauliaus mintį: „Jeigu norite visa atnaujinti, reikia visa suvienyti naujai Kristuje, reikia susivienyti Jame tarsi Galvoje.“ Kardinolas priminė, kad lotyniškame Naujojo Testamento vertime šie šv. Pauliaus žodžiai skamba: „Visa suvienyti Kristuje.“

„Man tie žodžiai giliai įstrigo, – pasakojo kun. A. Žygas. – Supratau, kad kardinolas žinojo visas Šventojo Rašto subtilybes. Kaip tik tokios, atrodo, mažos pastabos, paskiri dalykai atskleidžia tikrąją žmogaus gelmę ir intelektą, nors to jis niekada viešai nedemonstruodavo. Kardinolo išsilavinimas buvo tarnaujantis, dėl ko jį labai gerbiau, laikiau ir tebelaikau dvasininko idealu. Šį teiginį patvirtinančių faktų būta nemažai, bet vienas ryškiausių – 1991 m. Marijampolėje per Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus vykęs katalikiško jaunimo suvažiavimas. To atmintino katalikiško jaunimo žygio per Lietuvą iniciatoriai buvo ateitininkai. Išleisdamas jaunimo grupeles po kaimus, kardinolas V. Sladkevičius pabučiavo duoną, visus palaimino, kad būtume vieningi, kad save kaip Komuniją laužytume ir dalytume pagal pagrindinius ateitininkijos principus.“

Pogrindžio jaunimo advokatai

Aptarinėjant drauge redaguoto „Ateities“ žurnalo numerį, kartą kun. Arvydo paklausiau, kodėl entuziastingai veikiantys ateitininkai Lietuvoje sulaukdavo net priešiškumo. „Kodėl?“ – nuskambėjus dažniausiai jo vartotam žodžiui, veidu nuslinko šypsnys. Mat dar prieš „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą tuometinį mokslų daktarą Žygą pakvietę KGB pareigūnai be užuolankų tėškė: „Jūs su savo ateitininkais kenkiate mūsų komjaunimo organizacijai. Liaukitės…“ Bet dvasinio atgimimo upės srovė buvo galingesnė.

Arvydas Žygas Pažaislyje 2006 m. rugpjūtį.

Šarūno Blinstrubo nuotrauka

„Į katalikiškas organizacijas atėjo žmonės, dar visai neseniai buvę komjaunuoliais, –  mintimis dalijosi kun. Arvydas. – Jie pamatė, kad katalikybė yra labai praktiškas dalykas, nes galima padaryti naują karjerą, bendradarbiaujant, pavyzdžiui, su  fondu „Į Laisvę“. Tuo metu Eucharistijos bičiulių sąjūdyje, katalikų pogrindžio veikloje dalyvavęs, tautiniams idealams ir Bažnyčiai ištikimas jaunimas nebuvo taip komjaunuoliškai pasitikintis savimi, neturėjo vadovavimo įgūdžių. Kai išeivijos lietuviams prisistatė gražiai apsirengę, iškalbą turintys jaunuoliai, net nekildavo mintis, kad jie auklėti komjaunimo mokyklose. Kur mes, Amerikos lietuvių vaikai, išmokome vadovauti ir pasitikėti savimi? Organizacijoje. Todėl mūsų rūpestis buvo būti pogrindžio jaunimo „advokatais“: skatinti mokytis kalbų, studijuoti universitetuose, dalyvauti katališkose visuomemimėse organizacijose, drąsiai reikšti savo požiūrį, ugdyti organizacinius sugebėjimus.“

Kun. A. Žygas prisiminė, kad jis su bendraminčiais, būdami kun. S. Ylos „dvasinio universiteto absolventai“, žinojo, jog  pirmas ir pagrindinis uždavinys yra sukurti ateitininkišką katalikišką švietėjišką jaunimo auklėjimo sistemą. Per  akademinių studijų dienas buvo pateikti pagrindiniai teoriniai principai, pagal kuriuos jaunimas galėjo sukurti vertingą pasaulėžiūrą. Tačiau vien tik principų neužtenko – ypač reikėjo tikrų krikščioniško gyvenimo pavyzdžių. „Žmogus gali būti studijavęs moralinės teologijos pagrindinius principus ir labai nemoraliai elgtis. Vien tik žinojimas neįgalina žmogaus teisingai veikti. Deja, komunistinis ateistas gali būti geresnis žmogus negu nekomunistinis katalikas…“ – pasakojo šviesaus atminimo dvasininkas.

Už tautiškumą, prieš „migdolizaciją”

Kurdami tautinės  sąmonės mokyklą, ateitininkų vadovai į savo stovyklas kvietė partizanus, disidentus, pogrindžio dalyvius. Kun. Arvydas prisipažino, kad jį  tiesiog pribloškė radijo laidoje išgirsti žinomo dailininko pasakyti žodžiai: „Jie ne ateitininkai, jie praeitininkai, jie kalba apie praeitį. Ta praeitis neaktuali, atsilikusi, reikia kurti naują Lietuvą. Senoji Lietuva neegzistuoja. O „Katalikų pasaulyje“ Vilniaus ateitininkai rašė, kokios nuobodžios dr. Žygo stovyklos, nes visą laiką apie tuos disidentus ir partizanus kalbama. Kiek galima apie praeitį kalbėti, turime eiti pirmyn.“

Kun. Arvydas Žygas

Vytenio Lietuvninko nuotrauka

Iš tiesų, kodėl XX a. pabaigoje ateitininkai kalbėjo apie tautiškumą kaip vertybę? Ar tai nėra savaime suprantamas dalykas? „Deja, gyvename pasaulyje, kur tautiškumas perėjo per įvairias jo suvokimo formas, – atsakė kun. Arvydas. – Buvo nacionalizmas per Antrąjį pasaulinį karą, paskui atėjo sovietinis šovinizmas, virtęs rusišku nacionalizmu. Buvo kitų kraštutinumų, tautą neigiant kaip vertybę. Kodėl? Ir išeivijos organizacijose, ir Lietuvoje kartais trūksta socialinės analizės. Galvojame, kad suvažiavę į  ateitininkų akademiją per keletą diskusijų išspręsime rūpimą tautiškumo problemą. Tačiau ji  gili ir sudėtinga. Turime būti sau teisingi, savikritiški ir pasiryžti  aktualiją studijuoti visus metus, įvairiais aspektais ją gvildenti, kad analizė būtų teisinga, kad būtų galima rasti teisingą sprendimą.“

Kun. A. Žygas pasakojo, kad ateitininkų akademijose  nagrinėtą klausimą, „kas yra tautinė ištikimybė“, kėlė ir tuometinė Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva: „Matome vientisumą per visą ateitininkų intelektualų ieškojimą. Tai akcentuojama ateitininkijod ideologo prof. Stasio Šalkauskio straipsniuose, filosofo Antano Maceinos knygoje „Asmuo ir istorija“, prof. Juozo Girniaus  veikale „Tauta ir tautinė ištikimybė“. Ateitininkų dvasios vadas kun. S. Yla visuomet skelbė tautiškumą krikščioniško humanizmo pagrindu. Mes norime pasipriešinti nihilistiniam kosmopolitizmui, kuris neigia tautą kaip vertybę.“

Prieš keliolika metų vykusio pokalbio metu kun. Arvydas minėjo, jog vyksta dabartinės Lietuvos „migdolizacija“. Ką reiškia šis jo paties  sugalvotas terminas? „Į Lietuvą agresyviai besiskverbianti lėkšta vakarietiška kultūra  nejučiomis daro didesnę žalą nei darė sovietinis komunizmas. Jis buvo aiškai matomas kaip priešas ir buvo galima jam pasipriešinti. Amerikietiška vakarietiška kultūra yra jaunuomenei labai patraukli, matoma kaip modernizmo ženklas, ir ji subtiliai, tarsi nepastebimai griauna tas pačias vertybes, kurių agresyvusis komunizmas nesugebėjo sugriauti.“