2019 12 07

Romualdas Kriaučiūnas

Ateitis

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Klausymas nėra tik tylėjimas. Keletas minčių apie empatiją

Unsplash.com nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš 7-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio

2016 m. JAV Katalikų vyskupų konferencija sudarė specialią komisiją taikai apylinkėse. Komisijai pirmininkavo Atlantos arkivyskupas Wiltonas D. Gregory. Po susitikimų su įvairiomis grupėmis ir jų vadovais komisija pateikė rekomendacijas, liečiančias susitaikymą.

Pirmininkas pastebėjo, kad šiais laikais žmonėms sunku kalbėtis nuoširdžiai. Esame daugiau linkę vieni kitus kaltinti, priešintis, užsipulti, o ne nuoširdžiai išsikalbėti ir susitaikyti.

Arkivysk. Gregory teigia, kad, kai kalbame apie rasizmą ir susitaikymą, reikia galvoti ne tik apie juodąją ir baltąją rasę. Prie jų reikia pridėti daugelį kitų visuomenės grupių, pavyzdžiui, emigrantus ar musulmonus. Smurtas yra labai derlinga žemė didesniam smurtui.

Šių dienų nuotaikos tiesiog nuodija aplinką, – toliau tęsia arkivysk. Gregory. Buvome auklėjami gerbti kitus, tačiau tai nereiškė, kad su jais reikėjo sutikti. Paklaustas apie rinkimų nuotaikas, arkivyskupas priminė katalikų tradiciją melstis už savo išrinktus vadovus. Jo teigimu, mums taip pat reikia atsiriboti nuo karščiavimosi ir brutalumo. Reikia maldos ir atviro dialogo. Reikia ne tik kalbėti, bet ir klausytis.

Arkivyskupo teigimu, sugebėjimas klausytis blėsta. „Aš nenoriu šaukti ir skelbti savo įsitikinimų (…) Aš noriu duoti progą kitiems pasisakyti, kas yra jų širdyje, kas jiems kelia nerimą, baimę, gėdą“, – sako jis. Komisijos pranešime pabrėžiama, kad dialogas yra dviejų krypčių gatvė. Jam ypač rūpi, kad sugebėjimui klausyti ir kitus išklausyti būtų duodama daugiau dėmesio. Speciali komisija bendruomeninei taikai turi keturias rekomendacijas: maldą, vietinį dialogą, parapijų ir vyskupijų pokalbius bei mokymus, skatinimą progų bendrauti tarp vyskupų, tikinčiųjų ir skirtingus iššūkius patiriančių bendruomenių.

O spaudoje, vakaro žiniose per televiziją, socialiniuose tinklalapiuose ir internetiniuose puslapiuose mirgėte mirga įtūžis bei smurtas. Demokratai plūsta respublikonus, o nuo jų neatsilieka ir pastarieji. Juodieji tarsi skelbia karą policijai, varguomenė burnoja prieš turtuolius ir nori atimti jų turtą. Mažai kas beklauso, ką kitaip galvojantieji nori pasakyti. Kaip visa tai sumažinti? Be abejo, yra daug būdų tai padaryti. Noriu apsistoti prie empatijos – sugebėjimo kitą ne tik išklausyti, suprasti, užjausti, bet ir įsijausti į esamą padėtį. Visi žinome, kad klausymas nėra tik tylėjimas, kai kitas kalba. Klausymas nėra galvojimas tylėjimo metu, kaip čia būtų geriausia atsikirsti.

Mažų mažiausiai empatija yra sugebėjimas save „įstatyti į kito batus“. Tai sugebėjimas daugiau ar mažiau įsijausti į kito asmens padėtį, pačiam toje padėtyje nebuvus. Taip pat tai yra sugebėjimas tą įsijautimą perduoti kitam. Pvz., mirus draugo tėvui, empatija yra ne tik supratimas, kad draugas išgyvena netektį, bet ir mokėjimas tą supratimą parodyti savo draugui.

Empatija yra laikoma dorybe. Asmens gyvenime sveiki santykiai reikalauja empatijos. Vedybos, draugystės, santykiai šeimoje priklauso nuo kitų supratimo ir sugebėjimo tai išreikšti. Turbūt visiems patinka būti suprastiems. Empatija svarbi ir kultūros srityje. Sveika bendruomenė priklauso nuo jos narių sugebėjimo išklausyti ir suprasti kitų patirtį bei padėtį.

Klinikinė psichologė Lianna Bennett pažymi, kad šių dienų kultūroje yra daug pykčio, skausmo ir atsitolinimo tarp kartų, rasių ir bendruomenių. „Kiekvienas mūsų turime savo nuoskaudų, savo apmaudą ir nebenorime klausyti, ką kitas turi pasakyti“, – aiškina ji. Kai taip atsitinka, nebegalime rasti tinkamų sprendimų. Kuo daugiau ginčijamės su kuo nors, nes jis turi kitokią nuomonę, tuo daugiau grimztame į savo „liūną“. Norint geriau suprasti kitą, būtinai reikia nustoti ginčytis ir pradėti klausytis. Kai pamatome, kad kažkam mūsų nuomonė yra įdomi, atlyžtame ir tampame atviresni kitų nuomonei. Yra manančiųjų, kad jeigu garsiau kalbėsi, tai kiti daugiau klausys, bet taip nėra. Kai abu šaukia ir plūsta, nebelieka klausytojų.

Įdomūs duomenys žiūrint į narcisizmo ir empatijos santykį. Per pastaruosius trisdešimt metų narcisizmo rodikliai kyla, o empatijos – mažėja. Vienoje studijoje, atliktoje Mičigano universitete, rasta, kad šių laikų studentai yra 40 procentų mažiau empatiški negu studentai prieš dešimt metų. Yra pavojų ribotis tik tokiais žinių ir informacijos šaltiniais, kurie yra „prie širdies“. Kuo mažiau esame atviri skirtingoms nuomonėms ir idėjoms, tuo sunkiau būti empatiškam. Tačiau empatiją įmanoma padidinti, bet tam reikia pastangų. Galima pradėti skiriant penkias minutes draugui, teiraujantis apie jo dieną. Jeigu jis sako, kad diena bloga, išklausykite. Po to nesakykite, kad ir jums diena bloga. Neaiškinkite jam, kaip jis galėjo geriau tvarkytis ir neduokite patarimų. Klausykitės ir įsiklausykite, kas sakoma.

Pora patarimų, kaip elgtis ir ko vengti. Klausykitės! Tai yra empatijos pradžia. Pakartokite, kas jums sakoma ir ką girdite. Svarbu, kad pašnekovas tikrai matytų, jog yra girdimas ir suprantamas. Jei dėl ko nesutariate, paprašykite jo paaiškinimo. Išreiškite užuojautą ar džiaugsmą. Pašnekovui svarbu girdėti, kad jo jausmai yra realūs. Nesakykite, kad suprantate, su kuo pašnekovas turi tvarkytis, nes greičiausiai taip nėra. Neduokite neprašytų patarimų. Tam laikas gali būti vėliau, bet ne tada, kai žmogui labiausiai reikia supratimo. Kaip jau anksčiau minėta, su kitaip manančiuoju nepradėkite kažkokios dvikovos žodžiu ar raštu. Kai imama karščiuotis, nustojama klausytis.