2019 12 07

Aušra Kaminskaitė

Teatro žurnalas

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Publika – spektaklis režisieriui (I)

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Karolio Kavolėlio / BFL nuotrauka

Teatro žurnalas“ (Nr. 15)

Neretai galima išgirsti stereotipą, kad egzistuoja dviejų tipų kūrėjai – komercininkai, pataikaujantys masiniam žiūrovų skoniui ir apeliuojantys į primityviausius instinktus, bei tikrieji menininkai, kuriems nerūpi publikos pageidavimai, nes menas savaime yra vertingas, o jo vartotojai arba sugeba jį suprasti, arba ne. Keletas pokalbių su Lietuvos scenos menų (dramos teatro, operos, šokio) režisieriais atskleidė, kad minėti kraštutinumai ne tokie dažni – dauguma natūraliai laikosi vidurio, nors kiekvieno vidurys – be abejo – asmeninis, savitas, specifinis.

Taigi – aštuoni režisieriai kalba apie savo santykį su tais, kurie ateina pažiūrėti ilgalaikio darbo rezultatų.

DALIA IBELHAUPTAITĖ

Ar operos žanrui reikalingas ypatingas žiūrovas?

Muzikos ekspertų elito atžvilgiu mano atsakymas nuskambės kontroversiškai. Klasikinės muzikos ekspertai arba – kaip aš juos vadinu – muzikiniai snobai, šventosios ugnies kurstytojai teigia, kad opera – absoliučiai ekskliuzyvinis, elitinis žanras. Vadinasi, ją suprasti ir įvertinti gali tik ypač intelektualus žiūrovas. Aš manau, kad tokia nuomonė yra kelių dešimtmečių senumo ir ji nuo operos atbaidė daugybę žmonių, kurie galėjo ir galėtų šiandien mylėti šį meną ir juo džiaugtis.

Ilgainiui į operos pasaulį atėję teatro ir kino režisieriai atnešė naujų bangų: muziką ir solistus nusvėrė koncepcijos, vizualika. Paraleliai keitėsi teatrų vadovybės ir jų tikslai – atsirado poreikis padaryti operą atviresnę, populiaresnę, trumpai tariant – leisti jai tapti visuomenės gyvenimo dalimi. Tokį poreikį padiktavo ir paprasčiausias poreikis išgyventi – iš visų teatro žanrų daugiau už operą kainuoja tik miuziklų pastatymai. Operų pastatymuose vis didesnę reikšmę įgyjant vizualikai, pastatymai brango dar labiau. Beje, panašiu laiku atsirado naujų reikalavimų solistui – jis turėjo būti ir aktorius, o ne vien dainininkas, atliekantis savo partiją veidu į dirigentą.

Būtent pastarieji kriterijai man buvo svarbiausi operos teatre nuo pat pradžių: kad solistas būtų aktorius ir kad spektaklio vizualika būtų kinematografiška bei komunikuotų su publika. Tiesa, buvo ir trečias dalykas – reikėjo reklamos, nes norėjau pakviesti daugiau žiūrovų.

Štai čia reikėjo stipriai dirbti, kad sugrąžintume į operą žmones, kurie mokyklos laikais per prievartą buvo atitempti į LNOBT ir galbūt – neduok Dieve – pataikė į jiems neįdomų spektaklį. Reikėjo pralaužti ledus ir įtikinti žmonės, kad opera gali būti cool! Tai buvo mano misija, mano kelias, kurį pasirinkau sąmoningai. Norėjau, kad į operą ateitų visi – nesvarbu, kaip apsirengę, kokia kalba kalbantys, kokį išsilavinimą turintys. Opera – tai muzika, todėl ji gali apeliuoti į absoliučiai visus žmones. Mano operoje žmonėms siūloma ir vizuali kokybė, tad kai kuriuos gali patraukti būtent tai. O jei atėję pažiūrėti į gražias sukneles drauge paklausys Verdi, Puccini, Mozarto muzikos, jiems išliks kažkas daugiau – tai jau indėlis į visuomenės švietimą. Patirdamas visą priemonių kompleksą, žiūrovas po kurio laiko ir patį meną pradės vertinti kitaip.

Štai pavyzdys. Bendraujame su amatų mokykla, kuriai kartais skiriame kvietimų į mūsų spektaklius. Anksčiau centro direktorė privaloma tvarka atvesdavo 28 žmones. Vėliau leido pasirinkti – pakabino koridoriuje sąrašą ir pasiūlė eiti tik tiems, kurie užsirašys. Ir ką gi – iš 28 užsirašė 24. Ta pati direktorė pasakojo, kad po apsilankymų spektakliuose grupės diskusijų kokybė pasikeitė. Ir tai yra vienas didžiausių komplimentų.

Šiandien jaučiuosi įvykdžiusi pirminę savo misiją – sugrąžinau į operą daugybę žmonių, kurie nuo jos buvo nutolę dėl nesėkmingų pirmųjų susidūrimų. Dabar norėčiau pripratinti tuos pačius, ypač – jaunus, žmones pirkti operų programėles, kuriose yra operų siužetai. Taip jiems būtų lengviau suprasti istoriją, ir tai taptų edukacijos dalimi – supratęs, apie ką dainuojama, kas vyksta, galėtum adekvačiau įvertinti pastatymą.

Ar jaučiate, kad lietuvių publika supranta ir vertina jūsų kūrybą?

Tai turėtų nuspręsti jie patys. Pati jaučiu beprotišką publikos meilę. Štai ėjau į šitą interviu, ir, man sustojus praleisti mašiną, joje sėdėjusi vairuotoja atidarė langą ir pasakė: „Labai jums ačiū už tai, ką darote.“ Taip elgiasi patys paprasčiausi žmonės – tie, kurie skiria savo pinigų apsilankymams mūsų operoje, kurie suteikia mums galimybę kurti toliau, nes būtent bilietų pardavimai sudaro didžiąją dalį einamųjų spektaklių biudžeto. Man svarbu, kad žmonės ateitų į spektaklius, nes tai lemia galimybę parodyti spektaklį dar kartą.

Kitas dalykas – auginame žiūrovus su Puccini „Bohema“ ar „Toska“, Sondheimo „Svyniu Todu“, kad ilgainiui jie mums suteiktų galimybę pilnoms salėms parodyti tokius kūrinius kaip Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ ar Puccini „Manon Lesko“. Taigi žiūrovų auginimas yra svarbi, gili, ilgalaikė investicija. Pleti jų skonį, akiratį, tačiau turi tai daryti taip, kad ne išgąsdintum, o pritrauktum ateiti darkart.

Žinau, kad kai kurie muzikos ekspertai mus vadina komercija. Vis dėlto komercija paprastai nesiūlo kokybės – ten svarbu išleisti kuo mažiau ir surinkti kuo daugiau pinigų. Kai stengdamasis žiūrovams pristatyti aukščiausią kokybę dešimt metų esi skolose – tai jau nebe komercija. Be to, mes su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi nė karto nesirinkome pastatymo dėl publikos.

Kalbant rimtai, tai galbūt nuskambės žiauriai, bet plojimai – daug jų ar mažai – man nėra sėkmės, supratimo ar pripažinimo matavimo vienetas. Pati po spektaklių atsistoju tam, kad išreikščiau emocijas, arba tam, kad išeičiau. Neretai atsistojimas gali „reikšti“ vien nusėdėtas kojas – kai keturias valandas žiūrite jums neįdomų spektaklį, pirmas dalykas, kurį padarysite jam pasibaigus, tai atsistosite ir džiūgausite, kad pasibaigė. 

Kaip tai koreliuoja su jūsų siekiu pritraukti į spektaklius kuo daugiau žmonių?

Pritraukimas vyksta jau pastačius spektaklį. Norime pakviesti žmones į produktą, kurį sukūrėme vedami įvairių paskatų: mano ir Gintaro kadaise sudaryto svajonių operų sąrašo, solistų norų ir galimybių… Reikšmingas ir laikotarpis, kada buvo parašytos operos. Jei kurio nors laikotarpio dar nepristatėme, būna įdomu išsikelti sau tokį uždavinį. Trumpai tariant – aš neskinu gėlės galvodama, kad ją bus lengva parduoti. Nuskinu tą, kuri man atrodo gražiausia, o tada stengiuosi įtikinti kitus, kad ir jiems bus smagu ja pasigrožėti.

Kiek jums svarbus bendras žiūrovo komfortas spektakliuose?

Ką aš galiu pasakyti, kai dvylika metų tūkstančius žmonių vedu į salę, kurioje kėdės neturi porolono ir pasėdėję žmonės kartais grįžta su mėlynėmis, kurioje tenka dusti ir prakaituoti, nes ventiliaciją galime jungti tik pertraukų metu, kad nepakenktų solistų balsams? Į erdvę, kurioje ilgą laiką nė bufeto nebuvo, o balkone sėdintys žmonės tiesiog nesivargindavo leistis žemyn paprasčiausios kavos, nes tektų stovėti milžiniškoje eilėje? Bufetų klausimą pabandžiau išspręsti, tačiau kėdės ir ventiliacija jau ne mano galioje. Kas iš to, kad man rūpi žiūrovų komfortas, jei paprasčiausiai neturiu sąlygų jiems jį suteikti?

Koks jūsų požiūris į stovinčios publikos ovacijas?

Tiesą pasakius, niekada apie tai nesusimąsčiau. Bet turiu vieną keistą svajonę – būtų nuostabu, jei Lietuvoje įvyktų premjera, po kurios išėjus lenktis režisieriui ir kitiems kūrėjams publika šauktų „būūū!“. Būtų fantastika! O juk yra kūrėjų, kurie specialiai stato tokius spektaklius, kad būtų nušvilpti. Va jie tai tikrai rūpinasi tuo, ką mano publika!

Kalbant rimtai, tai galbūt nuskambės žiauriai, bet plojimai – daug jų ar mažai – man nėra sėkmės, supratimo ar pripažinimo matavimo vienetas. Pati po spektaklių atsistoju tam, kad išreikščiau emocijas, arba tam, kad išeičiau. Neretai atsistojimas gali „reikšti“ vien nusėdėtas kojas – kai keturias valandas žiūrite jums neįdomų spektaklį, pirmas dalykas, kurį padarysite jam pasibaigus, tai atsistosite ir džiūgausite, kad pasibaigė. Pati esu taip dariusi – manau, dauguma kitų taip pat. Turi būti kvailelis, kad galvotum, jog atsistojimai liudija vien tik meilę tau. Žinoma, nuostabu, kai solistams išėjus lenktis publika ploja stovėdama. Tačiau man tikriau yra ta moteris, kuri sustojo ir pro mašinos langą padėkojo gatvėje. Vadinasi, žmogus išties yra su kūrėju, nes padėkojo ne po spektaklio, ne kokių nors emocijų apimtas, o dėl ilgalaikio pojūčio. Aplodismentai svarbu ir malonu, tačiau tai yra momentinė išraiška.

Režisierius Artūras Areima. AAT archyvo nuotrauka

ARTŪRAS AREIMA

Jūsų spektakliuose dažnai galima jausti norą konfliktuoti su publika. To siekiate sąmoningai ar laikytumėte tai asmeninėmis žiūrovų interpretacijomis?

Laikyčiau tai žiūrovų interpretacijomis – pats specialiai nekuriu konfliktinės situacijos tarp publikos ir to, kas vyksta scenoje. Žiūrovas, manau, jaučia konfliktą todėl, kad yra saugiai puoselėjamas, per daug išlepintas ir pratęs, kad kūrėjai pataikauja, pateikdami tai, ko jis tikisi ir ko nori – kad tik pasiūla atitiktų lūkesčius.

Aš teatro sceną laikau konkrečiu metu joje veikiančių žmonių namais, kuriuose žiūrovai yra svečiai. Būtent nuo to atsiranda ir priklauso santykis: ar žiūrovai gerai pažįsta šių namų savininkus, ar pakliuvo čia atsitiktinai, ar ieško naujų susitikimų, kažko kito ar kitokio, kas pakreiptų jų mąstymą netikėta linkme? Greičiausiai čia ir kyla konfliktas, nes šiandien žiūrovai įpratę teatrą laikyti savo namais, savo nuosavybe, komforto zona, nes juk jie nusipirko bilietus, sumokėjo trupei, kuri neva jų namuose turėtų atlikti jiems patinkantį, jų lūkesčius atitinkantį pasirodymą.

Ar kurdamas spektaklius svarstote, kaip į vienus ar kitus sprendimus sureaguos žiūrovai? Kokių reakcijų tikitės?

Apie tai mąstau, tačiau nesilaikau įsikibęs šio kriterijaus kaip paties pagrindinio. Man įdomesnis netikėtumo efektas, taip pat namų ir svečio susitikimo momentas. Labai svarbu, kad svečias neperimtų šeimininko vaidmens arba kad pats aktorius nepasijaustų per daug savininkiškas ir neužgožtų laisvo, interpretatyvaus stebinčiojo mąstymo.

Labai mėgstu anglišką žodį play, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia ne tik „vaidinti“, bet ir „žaisti“. Aktoriaus intencija, žaidimas yra svarbiausia scenoje. Jei žiūrovas pagauna žaidimą ir į jį įsivelia, jis gali su mumis nukeliauti kur kas toliau nei ateinantis su išankstinėmis nuostatomis ir žinantis, kaip viskas turi būti ar atrodyti. Pastarasis mūsų kuriamame teatre tikrai pasijus nereikalingas, nes mes neturime atsakymo, koks turi būti taisyklingas teatras. Tokį žinojimą prilyginčiau varžybų įrašo žiūrėjimui jau žinant jų rezultatą. O man labiau patinka tiesioginis eteris.

Būna žmonių, kurie net nesupranta, kodėl stojasi ir ploja – greičiausiai nejauku vienam sėdėti, kai šalia tavęs esantys žmonės ploja atsistoję… Toks fenomenas labiausiai paplitęs Rytų Europos teatre. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Vakarų Europos teatre žiūrovai reaguoja adekvačiau – kiekvienas pagal save ir pagal tai, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi po spektaklio. Ploti atsistojus ne visada reiškia ką nors didinga.

Ar stebite žiūrovų reakcijas spektaklių metu? Kokie atsiliepimai labiausiai įsiminė?

Žinoma, stebiu. Tai, primityviai tariant, yra tarsi veidrodis, atspindintis, kaip scenoje pristatomi elementai veikia žiūrovą: skatina kognityviškai mąstyti ar tėra kova su siena? Pastarąją išjudinti sunku – nepaprastai sudėtinga pajudinti žiūrovą, įsikibusį labai seniai atrasto savęs, bijantį savo nežinojimo, t. y. susidūrimo su netikėtomis čia ir dabar iškylančiomis mintimis, jausmais, reakcijomis. Tie, kurie geba apdoroti informaciją realiuoju laiku, atsiduodami laisvei interpretuoti, pažinti kitą, kitokį, o per jį ir save pačius – šie žiūrovai yra patys artimiausi mūsų pakeleiviai. Jų reakcijos ir refleksijos po spektaklių būna įsimintiniausios, atviriausios ir nuoširdžiausios.

Vienas įsimintiniausių momentų man buvo žiūrovės žinutė, kad spektaklis „Klamo karas“ jai tapo kertiniu tašku, po kurio ji – mokytoja – pakeitė savo profesiją: metė mokytojos darbą ir pasuko kitu keliu.

Daugiausia sulaukiame asmeninių laiškų, žinučių aktoriams, kūrybinei komandai. Pavyzdžiui, čia yra žiūrovo Tomo Lukaševičiaus mintys: „Kai ateini ten, kur ateina tie, kurių tu nepažįsti, bet pasijauti lyg būtum tarp tų, su kuriais būtum užaugęs. Augi kartu su tuo, ką matai priešais save. Atrandi dialogą su savimi, su kiekvienu aktorių mostu ir žodžiu. Atrandi tai, ko ieškojai, ir jautiesi taip, lyg iš naujo gautum pirmą oro gurkšnį. Ačiū.“

Ar pritartumėte senų laikų minčiai, kad aplodismentai kūrėjui yra visų svarbiausia?

Deja, ne. Man asmeniškai spektaklio pabaigoje svarbiausia yra tylos pauzė. Jeigu ji tęsiasi apie penkias minutes, tai yra kažkas nesuvokiamo ir nuostabaus. 

Kokias emocijas ir mintis sukelia stovinčių žiūrovų aplodismentai po spektaklio?

Tai yra skirtingų tradicijų, skirtingų tautų reakcijos priepuoliai, dažnai kylantys iš kolektyvinės sąmonės, masinio veiksmo. Būna žmonių, kurie net nesupranta, kodėl stojasi ir ploja – greičiausiai nejauku vienam sėdėti, kai šalia tavęs esantys žmonės ploja atsistoję… Toks fenomenas labiausiai paplitęs Rytų Europos teatre. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Vakarų Europos teatre žiūrovai reaguoja adekvačiau – kiekvienas pagal save ir pagal tai, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi po spektaklio. Ploti atsistojus ne visada reiškia ką nors didinga.

Galbūt žiūrovas taip daro, nes skuba į rūbinę – tai galima lengvai pastebėti Lietuvos teatre. Kartais vienas ar keli žiūrovai kone pusę valandos po spektaklio lieka sėdėti salėje. Labai sunku pamatuoti, kuri reakcija svaresnė ir reikšmingesnė. Todėl vis dažniau atsisakau aktorių nusilenkimų po spektaklio – paprastai tik tokiais atvejais gali sulaukti tikros ir adekvačios žmonių reakcijos.

Bus daugiau.