2019 12 08

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 3, 1–12 „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“

    Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“
    Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.
Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė:
    „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Parodykite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
    Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane – aš nevertas jam nė kurpių nešioti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.

Skaitiniai ABC (39)

Iz 11, 1–10: Teisingai jis teis mažuosius

Ps 72, 1–2. 7–8. 12–13. 17. P.: Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė per amžius.

Rom 15, 4–9: Kristus išganys visus žmones


Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Įpusėjus adventui, pasirodo didžiausias iš pranašų – Jonas Krikštytojas. Be jo – tyruose šaukiančiojo balso – mūsų adventas nebūtų tikras. Gal todėl Jonas Krikštytojas nėra mėgstamas, stengiamasi „nukenksminti“ jo skelbtąją žinią apie tai, kad „kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“, esą tai toks hiperbolizuotas biblinių pranašų kalbėjimo būdas. Taip pat teigiama, kad Jonas šiek tiek sutirštino spalvas, nes atėjęs Mesijas mokė visai kitko.

Ir viename, ir kitame pasakyme tiesos yra, tačiau, taip žvelgdami į Joną Krikštytoją ir jo skelbtą žiną, mes pasielgiame kaip tie sadukiejai bei fariziejai, kurie ėjo pasiklausyti Jono vien iš smalsumo ar dar kitų motyvų, nepriimdami širdimi jo skelbiamos atsivertimo žinios.

Duoti tikrų atsivertimo vaisių ypač kviečiami mes, kurie laikome save esančius teisingoje pusėje. Mes lankome bažnyčią sekmadieniais, penktadieniais pasninkaujame, einame mėnesinės išpažinties, skaitome Šventąjį Raštą ir kitą dvasinę literatūrą, priklausome maldos grupelei ar bent lankomės dvasiniuose renginiuose, buvome jei ne Šventoje Žemėje, tai tikrai Šiluvoje. Atsiversti reikia jiems – tiems, esantiems kitoje pusėje. Jiems reikia atgailauti, taisytis, keistis. O ką mes? Mes juk nevagiame, nežudome, nepaleistuvaujame, nieko blogo nedarome… Šitaip mąstydami, mes irgi galvojame, kad mūsų tėvas – Abraomas – t. y. kad mūsų priklausymas Bažnyčiai, praktikų ir Įsakymų išpildymas mus išganys. Ar, tiesą sakant, jau išganė – nors nedrįstame to sau pripažinti, tačiau tikrai slapta manome, kad jau esame saugūs.

Taip, esame teisingame kelyje, kuris veda į Išganymą, tačiau tai tik kelias, kuriuo reikia keliauti, kad pasiektume tikslą – Amžinąjį Gyvenimą. Mūsų nuosavas teisumas mūsų neišgelbės, mus išgelbsti tik Kristus, Jo Auka ir malonė.