2019 12 08

Aušra Kaminskaitė

Teatro žurnalas

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Publika – spektaklis režisieriui (II)

Režisierius Agnius Jankevičius. Eglės Cimalanskaitės nuotrauka

Teatro žurnalas“ (Nr. 15)

Neretai galima išgirsti stereotipą, kad egzistuoja dviejų tipų kūrėjai – komercininkai, pataikaujantys masiniam žiūrovų skoniui ir apeliuojantys į primityviausius instinktus, bei tikrieji menininkai, kuriems nerūpi publikos pageidavimai, nes menas savaime yra vertingas, o jo vartotojai arba sugeba jį suprasti, arba ne. Keletas pokalbių su Lietuvos scenos menų (dramos teatro, operos, šokio) režisieriais atskleidė, kad minėti kraštutinumai ne tokie dažni – dauguma natūraliai laikosi vidurio, nors kiekvieno vidurys – be abejo – asmeninis, savitas, specifinis.

Taigi – aštuoni režisieriai kalba apie savo santykį su tais, kurie ateina pažiūrėti ilgalaikio darbo rezultatų.

AGNIUS JANKEVIČIUS

Jūsų spektakliuose aktoriai labai dažnai kalba veidu į publiką, tarsi ją atakuodami. Sąmoningai siekiate kelti žiūrovams įtampą?

Pats ilgai galvojau, kodėl nuolat statau aktorius veidu į publiką. Tai prasidėjo dar tada, kai nežinojau, kuo stanislavskiškas buvimas scenoje skiriasi nuo brechtiškojo. Tuomet intuityviai norėjau, kad scenoje esantys žmonės tekstą sakytų režisieriui, žiūrovui, o ne partneriui, kuris ir taip viską išgirs. Jau repetuodamas pirmą savo spektaklį liepiau aktoriui sakyti tekstą žiūrovui, kad nuo jo atsimušę žodžiai pasiektų partnerį. Pastebėjau, kad tokia logika ir forma kartojosi kituose mano spektakliuose ir dabar jau žinau, kad su jokiom teorijom tai neturi nieko bendra.

Visa mano kūryba turi mažai ką bendro su teatru, daugiau – su manimi pačiu. O sau būdingą teatro formą kildinu iš vaikystės, kai per televiziją klausydavau žinias skaitančios diktorės – man tai būdavo magiškas momentas, nes atrodydavo, kad žinias ji skaito man vienam – tarsi tai būtų slaptas mūsų suokalbis, apie kurį niekas kitas nežino. Šis tête-à-tête motyvas man labai įstrigo, jis pasireikšdavo ir mamai ar močiutei man skaitant pasakas, kad užmigčiau. Betgi aš tik kaifuodavau gulėdamas ir matydamas virš savęs palinkusį veidą, už jo – senovinį sietyną ir girdėdamas tik man vienam skaitomus žodžius. Miegas tikrai neimdavo ir viskas baigdavosi tuo, kad skaitytoja pavargdavo ir išeidavo.

Teatre man patinka forumo principas – spektaklį aš tapatinu su dialogu. Publika man yra vienas asmuo, ir visąlaik kartoju aktoriams: neskaidykit žiūrovo, imkit jį kaip vieną asmenį ir viską pasakokit jam vienam. Žinoma, publikos nariai reaguoja įvairiai, tačiau jei aktoriai pradės juos personalizuoti, gali išsimušti iš vėžių – trikdys kiekvienas žiovulys, kiekvienas pažiūrėjimas į laikrodį. Taigi žiūrovas – vienas asmuo, veikiantieji scenoje – kitas. O kai kalbu su žmogumi, paprastai žiūriu jam į akis, nes juk su juo tą sekundę esu, su juo komunikuoju. Manau, kad kvaila du mėnesius repetuoti, o tada išėjus prieš žmones ir toliau kalbėtis tarpusavyje, nors štai kažkas atėjo paklausyti. Dirbu tam, kad galų gale atsisuktume į žmones ir pasakytume jiems artikuliuotą sakinį, tikėdamiesi jų reakcijos.

Kokios reakcijos tikitės?

Anksčiau apie tai visai negalvodavau, tačiau kai susidūriau su gatvės teatru, pradėjau galvoti ir supratau, koks neteisus buvau anksčiau, kai nemąsčiau apie priėmėją. Čia visai kaip pokalbyje – jei kalbėdamas negalvosiu apie tai, kad mane suprastų, iš dialogo nieko neišeis. Tuomet tiesiog demonstruosiu save, o pašnekovas bandys į mane prisibelsti. Tačiau tai jau nebe dialogas.

Taigi maždaug nuo 2012 m. daug galvoju apie tai, kaip konstruoti scenas, kaip motyvuoti aktorių, kad tai sukeltų atitinkamą poveikį stebintiesiems. Be abejo, nekalbu apie taikomojo pobūdžio sprendimus – tikrai nesitikiu, kad vienoje scenoje visi apsiverks, kitoje supyks ir taip toliau. To siekti būtų kvaila, nes žmonės pernelyg įvairūs ir susirinkus, tarkim, 150 žmonių grupei neįmanoma tikėtis, kad visi tą patį priims vienodai. Tačiau yra apibrėžti dirgikliai, kurie sukuria tam tikrą atmosferą, tampa ženklais, sufleriais. Pavyzdžiui, psichologai tyrimais nustatė, kad 70 proc. žmonių raudoną spalvą asocijuoja su ugnimi. Režisuodamas galiu panaudoti šią informaciją – pavyzdžiui, statydamas Henriko Ibseno pjesę „Šmėklos“ prieš sudegant prieglaudai galiu paryškinti raudoną apšvietimą arba įleisti personažą raudonomis kelnėmis ir tai taps loginiu bei emociniu metapranešimu. Tai svarbu žiūrovo vaizduotei, kuri gali pradėti veikti dar prieš įvykį.

Tai, ar teigiamai, ar neigiamai žmonės įvertins spektaklį, man darosi vis mažiau įdomu. Aktualiausia yra spektaklio poveikyje išlaikyti balansą tarp išbaigtos informacijos, kurią vartotojas gali priimti, ir spektaklio kaip dirgiklio, kurio inspiruota vaizduotė suformuotų žiūrovo galvoje vaizdinius. Jei kurioje nors scenoje pavyksta, mane tai veža.

Kai kuriems žmonėms spektaklis iš tiesų patinka, kai kuriems – iš dalies įdomu, tačiau jie laukia kažkokios viršūnės; dalis iškenčia visą spektaklį vien tam, kad galėtų tvirtinti, jog buvo. Daliai spektaklis konkrečiai neįdomus ir kiekvienas turi savo priežastis. Man juk irgi ne su visais žmonėmis patinka bendrauti – su kai kuriais mums ne pakeliui.

Ar savo spektaklių metu stebite žiūrovų reakcijas?

Kai kuriose salėse turiu galimybę tai daryti, tačiau tai, kaip žmonės elgiasi, ne visuomet tiksliai atspindi, kas yra jų viduje. Ir kalbu ne apie apsimetinėjimą.

Kažkada į mano spektaklį „Poliklinika“ atėjo vienas vaikinas – kiek jaunesnis už mane, tačiau jau tuomet sukūręs sėkmingą verslą. Spektaklio metu jis sėdėjo pirmoje eilėje nuleidęs galvą, kartais ją pakeldamas, kiek linguodamas, maskatuodamas kojomis… Tada susinervinau, kad aktoriai jausis nemaloniai – sėdi žmogus pirmoje eilėje ir jam taip neįdomu, kad net nežiūri, kas vyksta. Tačiau po spektaklio jis priėjo prie manęs, padėkojo, pasakė, kad spektaklį žiūri jau antrą kartą. Galvojau, ką jis galėjo nuleidęs galvą matyti, o jis tokią analizę man trinktelėjo… Pasirodė, į spektaklį jis atvedė savo įmonę, tad aš jo paklausiau, kodėl jis spektaklio metu elgėsi taip, tarsi viską stebėtų atsainiai. Jis pasakė labai paprastai: „Atsisėdau į pirmą eilę, ir man pasirodė, kad negerai padariau, nes savo akimis išmušinėju aktorius.“ Man tai buvo pamoka, kad žmonių elgesys salėje gali neturėti nieko bendra su jų savijauta. Todėl nustojau vertinti, pradėjau tiesiog priimti. Jei kažko nesuprantu – prieinu ir paklausiu, pats nebandydamas už kitus nuspręsti, kas yra kas.

Tai labai bendražmogiška. Tačiau tuomet galima daryti išvadas, kad nepakalbėjęs su žiūrovais kūrėjas negali net įsivaizduoti, kaip juos paveikia darbai.

Galiu atsakyti tik už save. Visąlaik kartoju, kad man svarbiausias dalykas yra padaryti poveikį, tačiau pradėti reikia ne nuo poveikio smegenims – niekas nenori dirbti teatre, nes ir taip ateina į jį po darbo. Nežinau, kas sugalvojo tokią nesąmonę, kad žiūrovai teatre turi mąstyti. Pirmiausia jie turi gauti pojūčius, o tada jau pradės galvoti. Priešingu atveju prasideda darbas, pasidaro nuobodu ir dingsta teatro esencija, bakchanalija. Tam reikalingi dirgikliai – spalva, pasisakymo tekstas ar būdas. Aktorius gali pasakyti tekstą partneriui, o gali pradėti sakyti jam, tuomet padaryti pauzę ir pabaigti frazę atsisukęs į žiūrovą. Poveikis bus visai kitas. Kai pradedi kontroliuoti tokius dalykus, jie duoda nemažą grąžą.

Kaip vertinate idėją, kad kūrėjui svarbiausias atpildas už darbą yra aplodismentai?

Niekaip nevertinu – žmonės paploja ir tiek. Tai ritualo dalis. Vesčiau paralelę su bažnyčia – kiekviena mišių dalis yra vienodai svarbi ir niekas, tarkim, taurės pakėlimo aukos liturgijos metu nevadina pačiu aukščiausiu ritualo tašku. Viskas kompleksiška. Aktoriai, žinoma, plojimus vertina kitaip – kadangi po spektaklio niekas nepuola pasakoti įspūdžių ir dėkoti, plojimai jiems reiškia, kad jie buvo išgirsti. Po dviejų trijų valandų darbo svarbu gauti fizinį, energetinį, akustinį atsaką. O man svarbiausia, kad žmonės atėjo ir išbuvo iki galo. 

Nemalonu, kai per spektaklį žiūrovai išeina?

Nekreipiu dėmesio, nes tikrai negaliu įsivaizduoti, kad salėje susirinkę 200 žmonių galėtų vienodai įvertinti tai, ką mato. Kai kuriems žmonėms spektaklis iš tiesų patinka, kai kuriems – iš dalies įdomu, tačiau jie laukia kažkokios viršūnės; dalis iškenčia visą spektaklį vien tam, kad galėtų tvirtinti, jog buvo. Daliai spektaklis konkrečiai neįdomus ir kiekvienas turi savo priežastis. Man juk irgi ne su visais žmonėmis patinka bendrauti – su kai kuriais mums ne pakeliui. Taip vertinu ir žiūrovus, kuriems mano spektakliai neįdomūs – mums tiesiog ne pakeliui, jiems reikia kito teatro. Tai ko čia pykti ir jaudintis? 

Kokias mintis ir emocijas jums sukelia žmonės, kurie po spektaklių plodami stojasi?

Tai kad jie visada stojasi! Todėl šis reiškinys man nekelia jokių emocijų. Tiesa, kai kur matau tam tikras stojimosi tendencijas – Kauno nacionalinio dramos teatro Rūtos salėje pradžioje paprastai atsistoja trys keturi žmonės, kuriems spektaklis išties patiko, o tada pradeda stotis ir kiti, nes jiems stovintys užstoja vaizdą. Ir kai taip atsistoja 80 proc. salės, likusieji jaučiasi nejaukiai, todėl galų gale taip pat pakyla.

Ar stovinti publika neklaidina aktorių, sufleruodama, kad spektaklis praėjo puikiai?

Išskyrus keletą aktorių, dauguma to nepriima kaip ženklo. Tai, ką pasakiau šiame pokalbyje, nuolat kartoju ir mano spektakliuose vaidinantiems aktoriams – primenu, kaip svarbu galvoti apie santykį su žiūrovu. Priešingu atveju spektaklis užsidaro savyje tarsi homunkulas. Man vienas liūdniausių momentų yra tuomet, kai po spektaklio aktorius puola prie kokio nors žmogaus klausti: „Na, kaip praėjo?“ Tai reiškia, kad jis pats visiškai nejautė, ką darė. O juk daryti poveikį kitam – tai būti už jį atsakingam. Vadinasi, matyti ir jausti. Jei jau aktorius išeina į sceną ir stovi, o kiti sėdi, vadinasi, jo eilė kalbėti. Jis niekam netarnauja ir nieko neaptarnauja. Jis kalba, nes jis tuo metu stovi, o kiti – ne.

Šokėja, choreografė Agnija Šeiko. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

AGNIJA ŠEIKO

Viename interviu esate užsiminusi apie diskusijas, kuriose su užsienio kolegomis kalbėjote apie kontaktavimą su publika. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

2018 m. vykusiame „Keðja“ tinklo susitikime Potsdame turėjome diskusiją tema „Kaip iškomunikuoti žiūrovams šiuolaikinį šokį?“. Mano asmenine nuomone, šokio bendruomenė yra pernelyg atsiribojusi nuo publikos, bijanti su ja kalbėtis. Susitikime „Keðjoje“ svarstėme būtent apie šio dialogo vystymą: kaip aprašyti kūrinį, kaip kalbėti su auditorija? Kaip parengti spektaklio aprašymą, kad publiką priartintum, o ne nutolintum nuo savo šokio? Ar užtenka susitikimų po spektaklių, ar verta kviesti žiūrovus kalbėtis ir prieš juos? Šie klausimai aktualūs visoje Europoje.

Žinoma, nekalbu apie poreikį žodžiais paaiškinti, apie ką yra kūrinys. Tikslas yra suteikti žmogui daugiau įrankių, padedančių suprasti šokio kalbą, kuri nėra tokia kasdienė, įprasta komunikacijos priemonė kaip, tarkim, žodis. Šiuolaikiniame mene svarbu atsitraukti nuo pseudointelektualinio lygmens, neužsibūti pokalbyje su pačiu savimi. Vis dėlto pati jaučiu, kad šokio kūrėjai neretai pristato savo meną kaip ne kiekvienam pasiekiamas aukštas materijas. Tuomet nereikia stebėtis, jei žanras pradeda nustoti žiūrovo. Žinoma, egzistuoja daugybė faktorių: žmonių vartotojiškumas, užimtumas, atsiribojimas. Tačiau svarbu, kad ilgą laiką šokio menas buvo paliktas patiems žiūrovams asmeninėmis pastangomis susivokti.

Puikiai pamenu epizodą iš studijų Roterdame, „Codarts“ mokykloje, kai statant spektaklį vieno dėstytojo, puikaus ir mėgstamo choreografo, mano kurso draugas paklausė: „Koks šiame darbe mano santykis su publika?“ Išgirdau choreografo atsakymą: „Fuck the audience!“ Tuo metu tai pasirodė labai šauni frazė. Iš tiesų, kam gi rūpi ta publika! Tačiau man ji įstrigo ir ilgainiui pradėjau galvoti: jei mūsų požiūris toks, kodėl stebimės turėdami mažai auditorijos? Kodėl, palikdami žiūrovus savieigai ir nebandydami jų vestis kartu, stebimės, kad jų mažėja?

Ar jūsų spektakliuose publikos taip pat mažėja?

Daugiau kalbėjau apie bendras tendencijas. Klaipėdoje žiūrovų mažėjimo nejaučiu, priešingai – vis daugiau jų įsitraukia į Šeiko šokio teatro veiklas. Tačiau mes su komanda labai sąmoningai mąstom ir veikiam šia kryptimi: įtraukiam žmones į kūrybinius procesus, rengiame dirbtuves. Tikiu, kad tuomet žmonės tampa proceso dalimi ir reiškiniai jiems pasidaro nebesvetimi – šokis tampa kažkuo daugiau nei vien galimybe kažkur užeiti keliaujant pro šalį.

Svarbiausias apdovanojimas yra sekundė užgesus šviesai ir plojimams dar neprasidėjus – tuomet gali pajusti, iki kokio lygmens spektaklis atvedė žiūrovą ir ar įvyko susitikimas su publika. O visa kita… Puikiai žinome, kad nebegalima pasitikėti pašokimais nuo kėdžių, kurie tikrai ne visada reiškia sėkmingą spektaklį.

Ar Lietuvoje jaučiatės suprasta kaip kūrėja?

Žodį „suprasta“ vartoju atsargiai. Negaliu atsakyti tiesmukai, nes čia reikia klausti žiūrovų. Visas Šeiko šokio teatras dirba, kad kuo geriau susikalbėtume su žiūrovais – mūsų „Keliaujančių bažnyčių“ ir „Karalienės Luizės Mėmelyje“ ekskursijos buvo rimtas žingsnis aktyvesnio pokalbio link. Šiuo klausimu per pastaruosius ketverius metus stipriai pasistūmėjome.

Ar keistumėte jums itin svarbų spektaklio sprendimą, jei publika jį priimtų labai nepalankiai?

Su komanda tenka nemažai apie tai diskutuoti. Ypač su bilietų pardavimo skyriumi, kurie ne kartą yra siūlę persvarstyti sprendimus, pasirodžiusius per sudėtingai, per sunkiai. Tuomet jau išsiveržia mano ugnikalnis, nes juk turi būti kūrėjo laisvė ir jei man reikalinga kokia nors priemonė, aš ją renkuosi! Vėliau mane pradeda kankinti klausimas: kas yra svarbiausia? Šokis be publikos gali egzistuoti, tačiau tai bus terapija. O šokant publikai svarbiausia iškomunikuoti mintį. Kita vertus, ar manyti, kad auditorija kažko nesupras, nėra kūrėjų arogancijos požymis? Tokia štai dilema.

Manau, svarbiausia, kad kuriant išeities tašku netaptų pozicija „man nusispjauti“. Kiek gali sau leisti ir kiek toli eiti – čia jau kiti dalykai. O jei koks nors rizikingas sprendimas kūrėjui išties reikalingas, galima jį pateisinti visu spektaklio kontekstu. Tačiau labai svarbu sąmoningai galvoti, kaip būsi perskaitytas.

Kokių įsimintinų publikos reakcijų esate sulaukusi?

Pirmiausia, žinoma, kultinė lietuvių frazė: „Aš nieko nesupratau.“ Šitą yra girdėję visi šiuolaikinio šokio kūrėjai. Daug su žmonėmis kalbame, kad ne visada spektaklyje svarbiausia tiksliai suprasti – juk ir apie svarbiausius dalykus gyvenime suprantame ne viską. Mūsų smegenys skatina ieškoti jungčių, priežasčių. O šokyje įeiname į virš supratimo esančią dimensiją – čia daugiau gali padėti intuityviai per įvaizdžius priimta informacija. Ilgą laiką pati bėgau nuo grynai jausminių reiškinių, tačiau šokis pirmiausia yra jausmų ir emocijų sritis.

Pavyzdžiui, daug „nesupratau“ girdėjau po spektaklio „Mano Piteris Penas“ – tai lėmė tradicinis supratimas, kad spektakliui būtinas naratyvas. Žiūrovai įkliūva į spąstus, ieškodami to, ko tikrai nėra. Kartais prieš spektaklius pati pasakau įžanginę kalbą, siūlydama neieškoti istorijos. Tuomet publika spektaklį žiūri kitaip ir visi laimi. Paleidę norą suprasti, žmonės pajunta spektaklį ir tuomet vietoj „nesupratau“ išgirstu labai gražių atsiliepimų. 

Aplodismentai – svarbiausias apdovanojimas menininkui?

Svarbiausias apdovanojimas yra sekundė užgesus šviesai ir plojimams dar neprasidėjus – tuomet gali pajusti, iki kokio lygmens spektaklis atvedė žiūrovą ir ar įvyko susitikimas su publika. O visa kita… Puikiai žinome, kad nebegalima pasitikėti pašokimais nuo kėdžių, kurie tikrai ne visada reiškia sėkmingą spektaklį. Tačiau mano minėtos sekundės metu galima intuityviai pajusti tikrąsias nuotaikas. Ir jei jauti, kad susitikimas įvyko, va šitai ir yra pats didžiausias apdovanojimas. Vienas tokių pavyzdžių – spektaklio „Mano Piteris Penas“ rodymas „Menų spaustuvėje“, po kurio dauno sindromą turintys vaikai puolė į sceną apsikabinti Juliaus. Žinoma, teatras neturi tapti socialinių problemų sprendėju, tačiau tokie momentai labai jautrūs.

Kokias emocijas ir mintis jums sukelia stovinčių žmonių ovacijos po spektaklių?

Tai yra lietuviškas fenomenas ir nežinau, kaip jis atsirado. Tačiau akivaizdu, kad pagal tai negalima spręsti, ar žiūrovams patiko spektaklis. Šiandien man norėtųsi publikos, iš kurios reakcijų būtų galima suvokti, kaip vertinamas spektaklis. Nežinau – tegul kartais ir nušvilpia. Tuomet žiūrovai taptų lygiaverčiais žaidėjais. Dabar jie neretai jaučiasi suglumę, galbūt nežino, kaip reikėtų į viską reaguoti, nepasitiki savo nuomone ir intuicija. Būna, kad žmonės stojasi pagerbdami žymų kūrėjo vardą, nors darbas gal ir ne visai vykęs. Norėtųsi, kad augtų kritiškai mąstanti publika, kuri geba ir džiaugtis, ir pykti, jei pamato, kad karalius nuogas. Tokiu atveju žiūrovams pašokus iš vietos suprastume, jog įvyko kažkas nekasdieniška.

Daugiau skaitykite: „Publika – spektaklis režisieriui (I)“

Bus daugiau.