Lukša-Daumantas užkastas Petrašiūnų kapinėse?

Pradžiai – keli visuotinai žinomi faktai. Juozas Lukša-Daumantas, vienas žymiausių Lietuvos partizanų, žuvo išduotas 1951 m. rugsėjo 4 d. Kauno apylinkėse, ties Pabartupio kaimu. Jo palaikų užkasimo vieta iki šiol nėra žinoma. Kitas svarbus faktas – iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesusijęs – 1965 m. Utenos rajone, Papiškių kaime, žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Žuvo kautynių metu. Kaip yra žinoma dabar – jo palaikai buvo nuvežti į Vilnių ir užkasti Našlaičių kapinėse.

Keturiolika metų skiria šiuos du momentus. Daug įvairių istorinių procesų nutiko sovietų okupuotoje Lietuvoje per tuos metus: baigėsi Stalino epocha, baigėsi partizaninis karas, buvo paleisti stribų būriai, pradėjo grįžti politiniai kaliniai ir tremtiniai… Atrodytų, jog galėjo ir režimas pasikeisti: jei 1965 m. Kraujelį, iš esmės paskutinį partizaną, vežė užkasti į Vilnių (nuo Papiškių k. iki Vilniaus – apie 85 kilometrus), tai Lukšos žūties laikotarpiu, partizanų, kad ir pavienių, dar būta. Buvo ir stribų būrių, kuriems galėjo būti patikėta užkasti žuvusių partizanų kūnus bet kur. Kur papuola. Laukymėje, vidury miško, kur nors griovyje, palei kelią. Visiškai atsitiktinėje vietoje.

Taip galėjo nutikti, bet vargu ar nutiko. Kažin ar aukšti vietiniai MGB pareigūnai, organizavę sudėtingą kombinaciją, kurios rezultatas buvo J. Lukšos-Daumanto nužudymas, būtų patikėję žymaus partizano kūną užkasti kažkokiems vietiniams stribams (istorikų nemažai gvildenta tema, kad stribais emgėbistai mažai pasitikėjo, laikė juos prastai disciplinuotais pagalbininkais). Abejones, kad žuvusio Lukšos kūną atsitiktinėje vietoje užkasė stribai, sustiprina ir partizano brolio Antano Lukšos pasakojimas, jog yra liudininkų, kad žuvusio J. Lukšos-Daumanto kūnas buvo nuvežtas į Kauno MGB būstinę ir ten rodomas ryšininkams – kad atpažintų. Esą viena ryšininkė tam tikslui buvo specialiai atvežta iš lagerio – ji Lukšą atpažino, nors saugumiečiams sakė nepažįstanti (A. Lukšos pasakojimo fragmentas 2013 m. publikuotas portale Delfi.lt).

Taigi, nors ir ne iš pačių patikimiausių šaltinių (A. Lukšos, kuris pats tuo metu jau buvo kalinamas lageryje, o brolio žūties aplinkybes sužinojo iš amžininkų pasakojimų), bet galime prieiti išvadą, jog tikėtina, kad žuvusio J. Lukšos-Daumanto kūnas 1951 m. rugsėjo mėn. buvo atvežtas į Kauno MGB būstinę atpažinimui. Kas toliau? Galimos trys versijos: 1. Palaikai buvo nuvežti kur nors į užmiestį, į visiškai atsitiktinę vietą ir užkasti; 2. Palaikai buvo sudeginti (kur ir kaip – nespėliosiu); 3. Palaikai buvo užkasti kuriose nors bendrose Kauno miesto kapinėse – labiausiai tikėtina, kad tokiame kapinių sklype, kur laidojami neatpažinti lavonai (skenduoliai, mirusieji globos namuose, ligoninėse, kalėjimuose, kariniuose daliniuose – visi tie, kurių nėra kam pasiimti – visai kaip buvo Našlaičių kapinėse Vilniuje). Šią, trečiąją, versiją norėčiau plėtoti toliau – dėl to, kad kitos dvi versijos byloja apie tai, kad Lukšos-Daumanto palaikų visgi nerasime.

Ką gi – pabandykime laikytis trečiosios versijos: J. Lukšos-Daumanto palaikai iš MGB būstinės buvo išvežti į kurias nors Kauno kapines ir užkasti ten, kur laidoti visokiausi nelaimėliai. Kas pagrįstų šią versiją? Visų pirma Našlaičių kapinių pavyzdys – ten jau nuo 1957 m. pradėti užkasti mirties bausme nubausti partizanai, maišant jų palaidojimus su Lukiškių kalėjime sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais. Be to, esama užuominų, jog kalėjimuose mirusius kalinius Našlaičių kapinėse užkasdavo ir keleriais metais anksčiau – pačioje 6 deš. pradžioje. Bet tai – nepatvirtinta informacija. Apsiribokime faktu – nuo 1957 m. sovietai jau laikosi praktikos mirtimi nubaustus asmenis užkasti bendrose kapinėse. O 1965 m. jau turime aukščiau minėtą faktą, kai tokiose kapinėse užkasamas ir kovos metu žuvęs partizanas (A. Kraujelis-Siaubūnas).

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę kalnuose Tiubingeno apylinkėse, Vakarų Vokietijoje. 1950 m. liepa. LGGRTC nuotrauka

Na, gerai – tiek 1957-ieji, tiek juo labiau 1965-ieji – gerokai vėlesnis laikotarpis nei 1951-ieji, kai žuvo Lukša. Tai – jau visai kita epocha – atšilimas – tai jau visai kitos aplinkybės. Galbūt. Jei ne du archyviniai dokumentai iš 1952-ųjų. Tų metų spalio 17 d. ir lapkričio 6 d. LSSR MGB darbuotojai Vilniaus mieste, rusų kapinėse (?) (kitame dokumente parašyta „rusų kapinėse (rasose)“) užkasė du asmenis: spalio 17 d. – Vladą Sapiegą („bandos vadeivą“, kuris buvo nukautas čekistinės operacijos metu, o jo kūnas fotografuoti nuvežtas į Vilnių ir laikytas MGB Vidaus kalėjimo garaže – apie tai rašoma dokumente), lapkričio 6 d. – Laimoną Tumiševič (?) (kuris „buvo užmuštas vykdant čekistinę operaciją“). Ką šių dviejų asmenų – labai tikėtina, jog partizanų – žūčių aplinkybės mums sako? Tai, kad 1952 m. čekistai jau laikėsi praktikos užkasti kovoje žuvusius partizanus bendrose kapinėse. (Nuoroda į minimus dokumentus: LYA, f. K-15, ap. 2, b. 23, l. 81; 86; 87)

Maža to, labai iškalbingas MGB dokumente aprašytas faktas – apie Vlado Sapiegos, nukauto čekistinės operacijos metu, lavono atvežimą į Vilniaus MGB kalėjimą fotografuoti. Dokumente neminima, kur vyko ši „čekistinė operacija“, bet, atsižvelgiant į to meto situaciją – abejotina, ar partizanas su lietuviška pavarde galėjo būti nukautas arčiau nei Molėtų ar Širvintų apylinkės. Bet kuriuo atveju – tai gerokai toliau nei Pabartupis (Juozo Lukšos-Daumanto žūties vieta) nuo Kauno – apie 10 kilometrų. Ir niekam nežinomas partizanų vadas Vladas Sapiega – tikrai ne tokio kalibro figūra kaip Juozas Lukša-Daumantas. Tikėtina, kad ir pastarąjį iš žūties vietos atvežė į Kauno MGB fotografuoti. Tikėtina, jog ir pastarasis užkastas bendrose kapinėse – tik Kauno mieste.

Atsargiai tokias spekuliacijas vertinantis skaitytojas galėtų suabejoti – o kodėl Kauno emgėbistai turėjo laikytis tokios pačios praktikos (užkasti nukautus partizanus bendrose kapinėse) kaip vilniečiai kolegos? Atsakymas galėtų būti toks – sovietinėje sistemoje, o ypač čekistinėse struktūrose, dažnai buvo laikomasi vienodos praktikos, kurią numatydavo koks nors norminis dokumentas. Pavyzdžiui, kokia nors instrukcija. Arba bendro vadovo, pavyzdžiui, LSSR valstybės saugumo ministro, nurodymu. Nėra dokumento? O nurodymas galėjo būti ir žodinis.

Toje pačioje MGB byloje, kurioje saugomi jau minėti dokumentai, esama iškalbingo LSSR valstybės saugumo ministro Piotro Kondakovo rašto, datuoto 1952 m. liepos 15 d. Raštas skirtas SSRS valstybės saugumo ministrui Ignatjevui. Rašto esmė – Lietuvos SSR sąlygomis labai sunku surasti vietų, kur būtų galima saugiai užkasti nubaustųjų mirties bausme palaikus. Pradedant 1950 m., tai buvo daroma 20–30 km spinduliu aplink Vilnių, daugiau kaip 40 įvairių vietų, tačiau pasitaikė du kartai, kai nužudytuosius aptikdavo vietiniai gyventojai ir eiguliai. Taigi, prašoma, kad tolesnis mirties bausmių vykdymas būtų perduotas SSRS MGB „A“ skyriaus žinion. (ta pati byla, l. 79–80) Tai, beje, nedelsiant ir buvo padaryta – jau 1952 m. rugpjūtį mirtininkai iš Lietuvos SSR pradėti etapuoti į Butyrkų kalėjimą (Maskva). Ten jiems vykdytos mirties bausmės, ten jų kūnus degino krematoriume – ir taip iki 1956 m. (kai mirties bausmių vykdymas vėl grįžo į Lietuvą).

1950 m. spalio pradžioje iš Vakarų sugrįžę ir parašiutais nusileidę partizanai: Klemensas Širvydis-Sakalas, Juozas Lukša-Daumantas ir Bronius Trumpys-Rytis.

Prieiname išvadą, jog du vėlyvą 1952 m. rudenį į Vilniaus MGB atvežti nukauti partizanai galėjo būti užkasti Rasų kapinėse dėl to, kad tuo laiku jau pradėta laikytis normos vežti mirtininkus į Butyrkų kalėjimą – taigi, galutinai atsisakyta 1950–1952 m. praktikos užkasti nužudytuosius „20–30 km spinduliu aplink Vilnių“ (taigi, atsitiktinėse vietose). Bet, pala – grįžkim prie Lukšos-Daumanto. Jis gi žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. – tuo laiku, kai ši praktika tebeegzistavo. Gal ir Lukšą-Daumantą užkasė kartu su mirtininkais? Kažkur „20–30 km spinduliu aplink Vilnių“?

Ne. Vargiai tikėtina. Pora argumentų: 1) Lukša-Daumantas žuvo Kauno MGB kontroliuojamoje zonoje. 1950–1953 m. Lietuvos SSR buvo padalinta į keturias sritis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Kiekviena šių sričių turėjo savo MGB valdybą. Ir nors mirties bausmių vykdymu iš visos LSSR suvežtiems mirtininkams užsiimė išskirtinai Vilniaus MGB, bet neįtikima, kad Kauno MGB valdybos teritorijoje žuvusį partizaną J. Lukšą-Daumantą būtų vežę į kitą sritį. Jei Lukša būtų įkliuvęs gyvas – mirties bausmė jam būtų įvykdyta Vilniuje, dėl to jokių abejonių. Bet Lukša žuvo – taigi, į Vilnių jo niekas nevežė. 2) Lukšos-Daumanto žūtis (1951 m. rugsėjo 4 d.) įsiterpia tarp dviejų egzekucijų. 1951 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje sušaudyti 2 mirtininkai. 1951 m. spalio 11 d. Vilniuje sušaudyta 11 mirtininkų. Abi šios datos per daug toli nuo Lukšos žūties datos, kad būtų galima teigti, jog legendinis partizanas galėjo būti išimties tvarka nuvežtas ir užkastas kažkur prie Vilniaus – kartu su mirtininkais.

Dar viena galima kritinė pastaba – o galbūt iki 1952 m. rugpjūčio (jau minėtas Kondakovo raštas Ignatjevui ir po jo prasidėjęs mirtininkų etapavimas į Butyrkas) ir Kauno emgėbistai laikėsi praktikos užkasti „čekistinių operacijų metu žuvusius banditus“ kažkur aplink Kauną (gal irgi „20–30 km spinduliu“)? Vargu. Tokiai praktikai susiformuoti Kauno MGB nebuvo prielaidų. Vilniuje šios praktikos teko imtis, nes Vilniuje buvo vykdomos mirties bausmės ir ten periodiškai atsirasdavo keli ar keliolika palaikų, kuriuos reikėdavo užkasti. Tuo tarpu 1951 m. rudenį vargiai buvo galima tikėtis, kad Kauno apylinkėse vienu metu žūtų daug partizanų – greičiausiai jų nedaug: gal vienas, gal du, gal trys. O tiek galima paslėpti ir kapinėse – ir tai daug saugiau nei užkasti „20–30 km spinduliu“ – Vilniaus apylinkėse dukart pašaliniai asmenys aptiko masines kapavietes. Tuo tarpu MGB dokumentų, kad kas nors panašaus būtų aptikta Kauno apylinkėse – neteko matyti. O Kaunas tuo laikotarpiu – dargi gausesnis miestas nei Vilnius.

Taigi, aptakiai slysdami tarp įvairių prielaidų prieiname visai tikėtiną formuluotę: 1) tikėtina, kad Lukšos palaikai buvo atvežti fotografuoti į Kauno MGB; 2) tikėtina, kad po to jie nebuvo išvežti į Vilnių; 3) tikėtina, kad Kauno emgėbistai užkasė Lukšos palaikus ne atsitiktinėje vietoje užmiestyje, bet vienose iš Kauno kapinių. Lieka paskutinis klausimas – kuriose?

Visų pirma, tai turėjo būti veikiančios kapinės. Labai didelį susidomėjimą būtų sukėlusi nauja kapavietė nebeeksploatuojamose kapinėse. Antra, tikėtina, kad pasirinktos didelės kapinės, kuriose esama sklypo, skirto laidoti įvairiems nelaimėliams (iš esmės Našlaičių kapinės – ideali analogija: jos viso labo tėra tik „sklypas laidoti nelaimėliams“ šalia didelių – Antakalnio kapinių). Trečia, atsiminkime 1941 m. vasarą, kai, prasidėjus karui, buvo rasta masinė sovietų aukų kapavietė – kapavietė tų, kurie nuteisti mirties bausme ir nužudyti Kauno saugumo rūmų garaže 1941 m. pavasarį – ši kapavietė rasta būtent Petrašiūnų kapinėse. Ką tai sako? Kad Petrašiūnų kapinės kažkuo čekistams buvo patogios jau tada – 1941-aisiais. Kodėl jos negalėjo būti patogios kažkam paslėpti ir po dešimties metų?

Pabaigai – užbaigiant šią neabejotinai kritikuotiną ir įvairiomis prielaidomis paremtą versiją, kuri galbūt silpna, bet… ji yra. Ir ją galima patikrinti – bent jau paviršutiniškai. LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė prieš kiek daugiau nei savaitę LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ (ved. Rimas Bružas) pareiškė, jog Genocido centras ieškos J. Lukšos-Daumanto palaikų. Tai – labai gražus pareiškimas.

O dar gražiau būtų, jei Genocido centro istorikai patikrintų to laikmečio Petrašiūnų kapinių knygas (jos tikrai turėjo būti pildomos) – galbūt esama kokio nors bevardžio palaidojimo 1951 m. rugsėjo pradžioje?