2019 12 10

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

„Judu, vadinasi, esu“. Apie O. Tokarczuk „Bėgūnus“

Olga Tokarczuk. EPA nuotrauka

Teksto pavadinime esančią parafrazę pirmą kartą išgirdau, nors, matyt, ji galėjo būti ištarta ir anksčiau, „Literatūros akiračių“ laidoje apie Olgos Tokarczuk knygą „Bėgūnai“. Laidoje kalbėjosi žurnalistės vaidmenį puikiai atlikusi literatūros tyrinėtoja, vertėja Dovilė Kuzminskaitė ir O. Tokarczuk vertėjas Vyturys Jarutis. Žurnalistei ištarus šiuos žodžius, vertėjas dar kartą juos pakeitė: „Judu, vadinasi, turiu kažkokią prasmę, kažkur judu.“ Ši prancūzų filosofo René Descartes’o ištara buvo „perkurta“ jau daugybę kartų: nuo įvairių filosofinių veikalų iki viešųjų ryšių kampanijų knygų mugėms, tačiau O. Tokarczuk knygos (sunku ją pavadinti romanu) kontekste ji – palankus raktas galimoms interpretacijoms. Dažnai girdime šią knygą pristatant kaip kalbančią „apie keliones“ ar „tinkamą kelionėms“, tačiau, matyt, kur kas svarbesnė yra kita kūrinio plotmė.

Autorė akcentuoja, jog nuolat svarbu nuolat būti tarpinėse būsenose, procese. Kelionė nėra vienintelė tokios būsenos išraiška. O. Tokarczuk rūpi pats judėjimas kaip toks: nuo kūno skysčių cirkuliacijos iki idėjų apykaitos mūsų galvoje. Mąstytojas Liudwigas Wittgensteinas, kalbėdamas apie filosofiją, sakė, kad jam „svarbu filosofuojant nuolatos keisti padėtį, pernelyg ilgai nestovėti ant vienos kojos, kad nesustingtų“. O. Tokarzcuk savotiškai perkelia šią mintį iš filosofinio mąstymo į žmogiškąją egzistencinę būseną ir kalba apie mus visus: bėgančius, judančius ir niekaip nesustojančius. Tiesa, jai tai nėra kritikos objektas, o veikiau – gyvybės ženklas: „Energijos semiuosi iš judėjimo – iš autobusų kratymo, iš lėktuvų ūžesio, iš keltų ir traukinių supimo“ (p. 11), – rašo autorė „Bėgūnuose“.

Knygoje dominuoja trumpos istorijos: skaitant jos grįžta ir vėl išnyksta. Viena įdomiausių knygos skaitymo patirčių su tuo ir susijusi: vis norisi klausti: o kada ir kokiu pavidalu pasakojama istorija grįš, ar grįš, o gal ji jau baigėsi? Istorijos vyksta skirtingais laikotarpiais ir amžiais: vienoje iš jų kompozitoriaus F. Chopino sesuo slapta gabena brolio širdį į Varšuvą, kitoje – juodaodžio Angelo Sulimano dukra rašo laiškus Austrijos imperatoriui Pranciškui I, prašydama, kad jis grąžintų jos tėvo kūną, kurį po jo mirties pavertė iškamša, nors dar būdamas gyvas jis buvo gerbiamas visuomenės narys, veik imperatoriaus draugas. Dar kitoje istorijoje – moteris oro uoste vis girdi paskaitas apie kelionės psichologiją. Kita moteris kažkur Maskvoje nusprendžia išeiti iš namų ir tapti bename: ji nuolat važinėja pirmyn ir atgal metro, o štai lenko Kunickio žmona ir vaikas dingsta (pabėga nuo jo?) vienoje iš Kroatijos salų, galiausiai mokslininkai vieni iš kitų semiasi kūno preparavimo ir išsaugojimo paslapčių. Kūrinio fragmentiškumas vis dėlto netrukdo matyti tai, kas visiems šiems žmonėms labiausiai rūpi: kas atsitinka mums tada, kai judame (pabėgame ar tiesiog bėgame, išvykstame, atvykstame, keliaujame) ir taip pat, kaip užkonservuoti, išlaikyti, preparuoti kūną. 

Pagrindinė knygos metafora (knygos vertėjas V. Jarutis ją vadina „atramine“), išauganti iš pavadinimo „Bėgūnai“, nurodo į sentikių sektą,  gyvavusią XVII–XVIII a. Šio judėjimo (sic!) pagrindinis teiginys, apibrėžiantis jų gyvenamą pasaulį teigė, kad tik nuolatinis vyksmas, judėjimas, nepasidavimas stagnacijai ir rimčiai gali išgelbėti nuo velnio pančių. Judėjimas ne tik fiziškai, kai juda mūsų kūnas (iš vieno taško į kitą tašką), bet taip pat judėjimas dvasia, siela ir protu. Ši metafora tarsi įrėmina visą kūrinį – būtent atsižvelgiant į jos prasmes galima toliau ieškoti būdų, kaip atrakinti visą lenkų rašytojos kūrinį. 

Šalia judėjimo atsiranda jau minėtas pasikartojantis motyvas: kūno išsaugojimas, bandymas jį kažkokiu būdu išlaikyti šiek tiek panašų, gyvą. Ar kūno išsaugojimas, jo preparavimas, tarsi išlaikant jo gyvasties formą, iš tiesų nėra priešprieša pačiam judėjimui? Galbūt autorė nuolat renkasi aprašyti įvairiausių žmonių patirtis ieškant būdų, kaip išsaugoti materialųjį žmogaus kūną, yra bandymas rasti priešpriešą judėjimui? Juk kai sustingstame, tai tik išoriškai esame gyvi, o mūsų viduje tėra purslai arba tuštuma. Ir nors autorė pasirenka kalbėti apie jau mirusių žmonių preparuojamus kūnus, labai lengvai galėtume ir sau patiems, nejudantiems ir stovintiems vietoje, pritaikyti tokią interpretacijos kryptį ir pažvelgti į save. 

Matyt, neatsitiktinai autorė pasirenka ir jau minėto Angelo Sulimano istoriją (beje, puikiai ją į kino ekranus 2018 m. „perkėlė“ ir vokiečių režisierius Markusas Schleinzeris juostoje „Angelo“). Keliais laiškais Sulimano dukra maldauja imperatorių atiduoti jai nors ir iškimštą, išpreparuotą tėvo kūną. Jos motyvai krikščioniški: pagarbiai palaidoti tėvą. Tačiau šiuolaikinė interpretacija galėtų būti ir kiek kitokia. Galbūt O. Tokarczuk šią istoriją pasirenka norėdama akcentuoti, kad bandymas sustabdyti natūralų žmogaus kūno nykimą tėra apgaulė? Galbūt Angelo, o ir kiti užkonservuotieji turėtų ramiai sunykti, kad vėl taptų šio pasaulio dalimi? Kaita, judėjimas, transformacija yra neišvengiamas dalykas, pati pagrindinė mūsų būties prielaida. Todėl ir bandantieji išsaugoti kūną tokį, koks jis buvo, kai buvo gyvas ir nuolat judantis, verdantis, besikeičiantis, kartais atrodo panašūs į pinčiukus (Daktaro Blau istorija „Bėgūnuose“). 

Įdomu, kad jeigu neleisime sau galvoti vien tik apie kūną (nors kūno ir sielos perskyra filosofijoje jau seniai atmesta, bet taip mąstyti tiesiog patogiau), bet sutelksime savo žvilgsnį į idėjų apykaitą ir sielos judesius, galėsime įžvelgti ir dar vieną svarbią O. Tokarczuk mintį: panašiai kaip sakė L. Wittgensteinas, ilgas užsibuvimas su tomis pačiomis idėjomis jas sustingdo, sustingdo ir mūsų mąstymą. O jei galvotume bėgūnų metafora – artina mus prie šėtono nasrų. Kitaip tariant, įsikibdami į kokią nors idėją, mąstydami griežtomis, radikaliomis, sunkiomis ir stabariomis kategorijomis paprasčiausiai mariname savo mąstymą. Ir nors knyga rašyta tuo metu, kai Lenkijoje dar nebuvo matomos nacionalistinės, griežto (mes-jie) mąstymo tendencijos, bet jau dabar galime matyti, kad autorė, jei iš tiesų apie pasaulį galvoja kaip apie tokį, kokį aprašo „Bėgūnuose“, niekada nesutiks į dabartinėmis politinėmis jos tėvynės tendencijomis. 

Taip pat svarbus ir pats bėgūnų (beveik mitinių, kažkur istorijoje ištirpusių veikėjų), kaip visą knygą įrėminančios metaforos, pasirinkimas. Rašytoja, skaitydama paskaitą Nobelio literatūros premijos įteikimo proga praėjusį šeštadienį, daug kalbėjo apie nematerialaus, metafizinio, virš mums įprastos erdvės ir laiko pakilusio pasaulio svarbą. Motinos pasakojimai ir skaitytos jai istorijos polinkį į sudėtingesnio pasaulio paiešką suformavo dar vaikystėje. Kaip pati rašytoja sakė paskaitoje, mama „pakėlė mano egzistenciją virš paprasto šio pasaulio materialumo, virš atsitiktinumo, virš priežasties ir pasekmės, virš tikimybės teorijos. Ji [O. Tokarczuk mama  – K. T.] perkėlė mano egzistenciją iš laiko tėkmės į saldų amžinybės artumą“. 

Atrodo, kad rašytojai nepatinka siekis absoliučiai „numitinti“ šį pasaulį: ji stengiasi jam nesuteikti lengvų ir schematinių paaiškinimų, ieško mito ir mistikos. Pavaizdu, kad knygoje taip pat nėra paprastų psichologizmų (beje, pati rašytoja – diplomuota psichologė): nors jaučiame veikėjų nerimą, potrauminį sindromą, baimę, sumišimą, tačiau nė viena iš šių būsenų nėra „diagnozuojama“, t. y. tiksliai įvardijama. Tokią strategiją pasirinkdama, autorė leidžia veikėjams skleistis tokiems, kokie jie yra, būti tame laike, kurį ji jiems sukūrė: be aiškių psichologijos mokslo jiems surastų priežasčių. Savo santykį su pasaulio matymu tik per materialių priežasčių ir psichologinių paaiškinimų prizmę rašytoja taip pat aprašė ir „Bėgūnuose“: 

„Čia mus mokyta, kad pasaulį įmanoma aprašyti ir net paaiškinti pasitelkiant paprastus atsakymus į protingus klausimus. Kad savo esme jis yra bevalis ir negyvas, kad jį valdo gana paprasti dėsniai ir kad tereikia juos atrasti ir vaizdžiai paaiškinti, – geriausiai naudojant diagramą. Iš mūsų reikalaujama daryti ekspertimentus. Formuluoti hipotezes. Vertinti. […] Tačiau šiandien žinau viena: tas, kuris ieško tvarkos, tegul vengia psichologijos. Tegul geriau renkasi fiziologiją ar teologiją, bent turės rimtą pagrindą po kojomis  materialų arba dvasinį: nepaslys ant psichikos. Psichika – tai labai slidus tyrinėjimų objektas.“ (14–15 p.)

Nobelio literatūros premijos kalboje rašytoja taip pat užsiminė apie tai, kad svarbu ne tik remtis naujausiais moksliniais atradimais, rašyti pasaulio istorijas atsižvelgiant į juos, bet taip pat nepamiršti ir mitinio pasaulio, žmogaus fantazijos sukurtų idėjų ir vaizdinių, įterpti juos į pasakojimus, kuriuos kuriame: jie leidžia rasti žmones vienijančius klodus. Matyt, panašiai elgėsi ir ji pati 2007 m. rašydama „Bėgūnus“ ir pasirinkusi šiuolaikiniam žmogui pažįstamą nuolat judančio, besibastančio žmogaus įvaizdį (tiesa, labiau vakariečio). Jis jungia visus tuos klajūnus, kurie nuolat ieško gėrio kaitoje ir siekia išvengti stagnacijos (blogio). Ir nors religinės plotmės šioje metaforoje jau nebėra, tačiau ji talpiai ir tiksliai apibūdina tam tikros dalies žmonių santykį su tikrove, t. y. pamatinį bastūniškumą, norą būti nuolatiniame pasaulio kisme, išvengti nuolatinės, juos aiškiai apibrėžiančios vietos. Autorė išlieka ištikima sau – ji nesiūlo mokslinio, filosofinio ar metafizinio paaiškinimo, kodėl šiuolaikinė visuomenė stengiasi kaip įmanoma labiau atsiriboti nuo gyvenamosios vietos, pirminio juos supančio pasaulio, nuolat judėti. O. Tokarzcuk pasiūlo mitą, metaforą, įvaizdį, kuris tik apibūdina, o ne sudėlioja viską į aiškias kategorijos ar lentynėles. Ji nėra teigianti autorė. Ji aprašo, kviečia susipažinti, patirti ir įsijausti. Matyt, tam ir reikalinga tikroji literatūra.