Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kaune gyvenanti ispanė Maria: lietuviai mažiau dejuoja dėl problemų

Opus Dei narė, ispanų kalbos dėstytoja Maria de Potestad.

Vatican News nuotrauka

„Atvykau su idėja padėti Lietuvai, bet iš tikrųjų aš pati daug daugiau gavau ir išmokau“, – sako Opus Dei narė, ispanė Maria de POTESTAD, Lietuvoje gyvenanti aštuoniolika metų. Čia ji baigė dvejas magistro studijas: teisę ir valdymą (MRU) ir strateginę lyderystę (KTU). Šiuo metu dirba Kauno technologijos ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose, dėsto ispanų kalbą. „Vatican News“ su Maria kalbasi apie Opus Dei, pašnekovės atvykimą į Lietuvą ir veiklą joje.

Kokiomis aplinkybėmis ir kada susipažinote su Opus Dei? Kaip formavosi Jūsų pašaukimas?

Kai man buvo gal kokie keturiolika–penkiolika pradėjau lankyti Opus Dei ugdymo pamokėles, po truputį pradėjau mąstyti apie pašaukimą. Iš pradžių maniau, kad turėsiu šeimą ir trylika vaikų. Ir prisimenu save su tokiu aiškiu nusistatymu, kad mano pašaukimo kelias – šeima – klausiant: „O ko Tu, Dieve, nori?“ Tąsyk viduje pajutau, kad Dievas mane šaukia kitokiu keliu, ir aštuoniolikos metų tapau Opus Dei nare.

Gimėte ir augote Ispanijoje, mokėtės Romoje. Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje?

Baigiau teisės bakalauro studijas Ispanijoje, ir Opus Dei man pasiūlė važiuoti į Romą studijuoti teologijos. Italija manyje paliko gilų pėdsaką. Romoje dvejus metus pastudijavusi gavau pasiūlymą vykti į Lietuvą ir jį priėmiau. Aišku, visų pirma man reikėjo išmokti lietuvių kalbą, susirasti darbą. Iš pradžių lankiau lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete, prisimenu, kad užsiėmimai vykdavo labai intensyviai – kiekvieną rytą ištisus metus. Vėliau gavau ispanų kalbos dėstytojos darbą universitete, jau galėjau save išlaikyti.

Kaip sureagavo artimieji išgirdę, kad namus Romoje pakeisite į namus Lietuvoje?

Jie truputėlį išsigando: „Kur?“ Mano broliams buvo įdomu, juk Ispanijoje anksčiau apie Lietuvą niekas nežinojo, tai buvo nepažįstama šalis. Prisimenu, kai jau buvau Lietuvoje, mano brolis man paskambino: „Maria, norėjau tau pranešti, kad įvyko…“ O aš sakau: „Taip taip, žiūrim kaip tik per televizorių.“ Jis buvo nustebęs: „Jūs turite televiziją?“ Buvo juokinga, nes supratau, kiek mažai jie žino apie Lietuvą. Žino, kad tai šalis Europoje, ir tai viskas. Atrodo, lyg būčiau išvykus į Afriką.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai Lietuvoje? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Lietuvoje man patiko, bet iš pradžių buvo sunku priprasti prie lapkričio tamsos. Man buvo nesunku suprasti lietuvių mentalitetą, nes aš esu kilusi iš šiaurinės Ispanijos dalies, oras čia labai panašus ir žmonių charakteriai panašūs – taip pat esame uždaresni. Tačiau čia aš – užsienietė. Prisimenu, tądien, kai pirmą kartą atskridau į Lietuvą, pirmas mane pasitikęs lietuvis buvo vyras, tikrinęs pasus. Žiūrėjo į mane maždaug „Ko tu šypsais?“, o man buvo juokinga, kodėl nesišypsot? Buvo nelengva dar ir todėl, kad esu komunikabilus žmogus ir man labai patinka bendrauti, o, kol radau draugų, praėjo laiko.

Norėjau tobulėti savo profesinėje srityje, todėl Lietuvoje įstojau mokytis į teisės ir valdymo magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Tai man buvo svarbu, nes kiekviena šalis turi savo teisinę sistemą, ir tai labai padėjo, nes labiau pajaučiau Lietuvos gyvenimą ir galėjau greičiau išmokti lietuvių kalbos. Kadangi studijos buvo lietuvių kalba, bet kokiu atveju turėjau ją išmokti, tai man buvo iššūkis. Dabar juokauju, kad man buvo taip sunku išmokti lietuviškai, kad dabar išmokti bet ką kita atrodo lengva.

Paminėjote, kad Lietuvoje patiko. Kas sužavėjo?

Labai traukė Lietuvos istorija – tai vienas dalykų, dėl kurių didžiuojuosi Lietuva. Taip pat mane žavi ir žmonės, kurie kovojo, bandė kuo taikiau surasti kelią į laisvę – tai įspūdinga.

Pastebėjau, kad nors Ispanijoje pragyvenimo lygis aukštesnis, bet atsiradus kokiai nors mažai problemai, tai mums, ispanams, atrodo kaip pasaulio pabaiga. Tuo tarpu lietuviai man padėjo pamatyti, kad jeigu yra problema, tai reikia stengtis visomis įmanomomis priemonėmis ją išspręsti ir dėl to labai nesijaudinti. Lietuvoje gyvenu jau aštuoniolika metų ir jaučiu, kaip keičiasi mentalitetas, – vis daugiau dalykų man artimesni Lietuvoje.

Atvykusi į Lietuvą kurį laiką gyvenote Vilniuje, šiuo metu darbuojatės Kaune. Šiais metais šventėte Opus Dei centro Kaune dešimtmetį.

Taip, Opus Dei Lietuvoje pradėjo veiklą 1994 metais – tuomet atvyko Opus Dei nariai vaikinai, o po metų atvažiavo ir penkios labai jaunos merginos. Aišku, nė viena nemokėjo lietuvių kalbos. Tačiau, kadangi po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo čia atvažiuodavo Opus Dei merginos iš Švedijos, kurios organizavo ugdymo veiklą, todėl jau buvo susibūrusi lietuvių pasauliečių grupelė. Su daugybe nuotykių, bet labai patenkintos narės po truputį pradėjo organizuoti veiklą Vilniuje ir važinėti į Kauną – to paprašė patys kauniečiai. Susirinko apie dvidešimt žmonių, norinčių dalyvauti, ir taip prasidėjo Opus Dei veikla Kaune. Kurį laiką tiesiog buvo važinėjama užsiėmimams iš Vilniaus, o nuo 2009 metais Kaune buvo pradėta nuolatinė veikla. 2012 metais pradėjome važinėti į Klaipėdą, vykdavom ten kartą per mėnesį, bet šiuo metu ten veiklą sustabdėme – visko nebespėjame!

Papasakokite apie Opus Dei centro Kaune veiklą.

Antradieniais mūsų centre renkasi moterys, kurios dalyvauja virtuvės pamokose ir kartą per mėnesį turi rekolekcijas. Ketvirtadieniais mūsų centre Kaune renkasi studentės, su jomis turime meditacijas, pusės valandos Evangelijos apmąstymą. Kartą per mėnesį susirenkame nagrinėti straipsnių. Paskutinįkart kalbėjomės apie švietimo sistemą – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Kartą per mėnesį kartu gaminame vakarienę, o viena iš dalyvių dalijasi patirtimi pasirinktoje srityje. Pavyzdžiui, viena studentė pasakojo apie medicinos seselių profesiją, kita apie viešąjį kalbėjimą – tai lyg kultūrinis vakaras. Pernai vyko knygų klubo susitikimai, kuomet skaitydavome knygas ir susirinkdavome draugėn jų aptarti. O penktadieniais vyksta užsiėmimai su mokinėmis, rengiame grupeles sutvirtinimui. Joms siūlome lankyti ispanų kalbos arba gitaros pamokas, filmų kūrimo būrelį – kad tarpusavyje bendrautų ir tuo pačiu kažko išmoktų. Mažesnės mergaitės taip pat turi virtuvės pamokėlių – gamina.

Papasakokite apie projektą „EYESA nemokama Socialinių įgūdžių dirbtuvė“.

Tai Europos Sąjungos remiamas projektas, kurio idėja yra ugdyti žmogų įvairiose srityse. Jis truko dvejus metus, šiuo metu vyksta paskutinis etapas. Pirmame etape parengėme medžiagą, kuri būtų naudinga savanoriams, tai tarsi vadovėlis. Antrame etape sukūrėme anketą, leidžiančią žmogui įvertinti save pagal įgūdžius ir atsakyti į klausimus: koks esu savanoris? Kokių įgūdžių man trūksta? Trečiame etape sukūrėme internetinę platformą, kurioje visi Europos savanoriai galėtų pasidalyti patirtimi. Šiuo metu organizuojami seminarai, kurių metu ugdomos savanorių arba norinčių būti savanoriais kompetencijos. Jau įvyko paskaitos apie komunikaciją, naująsias technologijas, savęs pristatymą, sąmoningumą kasdienybėje. Iš viso bus surengti septyni seminarai, kuriuos vesti kviečiame profesionalus. Kitų metų vasario 10 d. įvyks baigiamoji projekto konferencija Liublianoje, Slovėnijoje.