Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Jėzuito A. Kircherio atradimai virtualioje parodoje

Vilniaus universiteto bibliotekos nuotrauka

Vilniaus universiteto biblioteka, siekdama viešinti sukauptas kolekcijas ir paslaugas, nutarė įsijungti į Google Arts & Culture platformą. Šioje platformoje visuomenė gali pasiekti didelės raiškos meno kūrinių, esančių partnerių kolekcijose, vaizdus.

Kalbiname Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamento Skaitmeninės bibliotekos skyriaus informacinių sistemų vadybininką GEDIMINĄ BERNOTĄ, jau keletą metų puoselėjusį mintį į šį projektą įtraukti biblioteką.

Kodėl nusprendėte pradėti nuo A. Kircherio?

XVII a. polimatas Atanazijus Kircheris yra ideali asmenybė pirmajai bibliotekos parodai. Jo parašytas knygas galėtume laikyti kone pačios bibliotekos metafora, nes čia yra visko – jo knygose nepastebimai pinasi moksliniai tyrimai, fantastiškos teorijos, praktiniai bandymai, mistika, sapnai, religija ir nenugalimas smalsumas pažinti pasaulio paslaptis. Parodos pavadinimas įkvėptas A. Kircherio ištaros, kad „viskas tarpusavyje yra susieta slėpiningomis gijomis“. Tokį A. Kircherio pasaulį ir kviečia pažinti ši paroda.

Kodėl pasirinkote Google platformą? Ar ji populiari?

Google Arts and Culture platformos pradžia – 2011 metai. Šiandien ja jau naudojasi net 2114 institucijų iš viso pasaulio. Tiesa, Lietuvoje yra tik penkios, iš kurių tik viena viešoji – Nacionalinis dailės muziejus. Palyginimui – Latvijoje yra 8 institucijos, o Estijoje – 2. Iš Baltijos šalių čia tik viena biblioteka – Latvijos nacionalinė. Taigi galima sakyti, kad neatsiliekame nuo tendencijų. 

Pati platforma yra kiek mažiau žinoma Lietuvoje, bet ganėtinai populiari pasaulyje. Paskutinė itin sėkminga virusinė (viral) jų akcija vadinosi Art selfie – per platformos programėlę pasidarius asmenukę algoritmas suranda tavo „antrininko“ portretą, kabantį kurioje nors pasaulio galerijoje ar tūnantį kitos kultūros institucijos fonde. Tokios ir panašios iniciatyvos priartina kultūros institucijų turinį prie kasdienio mūsų gyvenimo, bet ši platforma tuo neapsiriboja. Čia galima atrasti ir labai įdomių bei įtraukiančių parodų, taip pat išsamiai kuratorių aprašytų pavienių paveldo objektų. Menas ir kultūra čia suvokiami gana plačiai, tad kone kiekvienas gali atrasti save dominančią temą. Viskas pateikiama šiuolaikiškai ir neatsiliekant nuo naujausių technologinių tendencijų, kurias neretai būtent Google ir diktuoja. 

Kaip geriau atskleisti bibliotekos turtus? Kaip išsiskirti, atkreipti dėmesį informacijos jūroje?

Vieno recepto šiam klausimui nėra. Viena vertus, visuomet gerai atrasti tai, ką turime unikalaus, tačiau neturėtume stengtis viską tiesiogiai pritraukti prie savo lokalumo. Virtuali erdvė šia prasme neturi sienų, tad, jeigu turime ką ir kaip pasakyti, tinka kone bet kokia tema, juolab kad kaip istorinė biblioteka galime sakyti, jog „paslaptingomis gijomis“ esame susiję su viskuo. Svarbu, kad pasirinkta tema rastų atgarsį šiuolaikinėje visuomenėje, nes parodas kuriame šiandienai, o ne praeičiai ar ateičiai.

Parodos bendraautorė, Komunikacijos ir informacijos skyriaus komunikacijos specialistė MARIJA ŠABORŠINAITĖ.

Vilniaus universiteto bibliotekos nuotrauka

Ar esi patenkinta rezultatu?

Pati nenorėčiau vertinti, bet tikiuosi, kad rezultatas savitai įdomus. Pradžioje svarstėme įvairius A. Kircherio knygų pateikimo variantus, tyrinėjome, ką siūlo pati platforma ir kaip galėtume išnaudoti įrankius. Pasirinkome vaizdų ir garsų derinį ir manau, kad jis išpildo pradinį užmojį. „Gijų žemėlapyje“ galima pavartyti skirtingų knygų puslapius, atrasti sąsajas ir pajusti A. Kircherio sumanymų, tyrimų ir idėjų apimtį.

Kaip sumanėte įtraukti garsą, muziką?

Viskas kyla iš pačių A. Kircherio tyrinėjimų. Peržiūrėjome graviūras skirtingose Kircherio knygose, tyrinėjome jo kurtus naratyvus. Apie šį jėzuitų mokslininką nemažai rašyta ir nuomonės skirtingos: vieni sako, kad jis žinojo viską, o kiti pusiau rimtai teigia, jog jis daug ką suprato neteisingai. Vertinimai priklauso nuo požiūrio taško. Mums buvo įdomu, kaip jo idėjos atsispindi vaizde, kokius įvairialypius pasakojimus kūrė polimatas. Žinoma, visko apimti neįmanoma, todėl turėjome apsispręsti. Garsas atėjo iš A. Kircherio knygos „Visuotinė muzika“, skirtos garso fenomenui, akustikos tyrimui. Toje knygoje radome paukščių balsų natų, o magneto tyrimams skirtoje knygoje A. Kircheris užrašė keletą tarantelos versijų. Buvo įdomu užrašytus garsus išgirsti. Gintė Medzvieckaitė knygoje išspausdintas XVII amžiaus natas pavertė garsais.

O ką planuojate pasiūlyti šiai platformai ateityje? Gal tęsite A. Kircherio temą?

Tęsinio formatas svarstytinas, bet šiuo metu svarbiausia – parodą parodyti žiūrovui. Kiti žingsniai priklausys nuo parodos gyvavimo ciklo. Tai pirma bibliotekos paroda Google Arts & Culture platformoje, ir mums įdomu, kaip viskas klostysis, kiek žmonių susidomės, pamatys.

Kaip ji bus anonsuojama?

Virtuali paroda ir turi būti virtualybėje. Parodą rodysime ekranuose – po vieną jų bus Centrinėje bibliotekoje ir MKIC, žiūrovas galės savo tempu peržiūrėti, paklausyti. Nuo gruodžio 2 d. parodą galima peržiūrėti VU bibliotekos paskyroje Google Arts & Culture platformoje. Rekomenduojame parodą žiūrėti kompiuterio ekrane ir nepamirškite ausinių.

Kaip manote, ar ši paroda bus populiari?

Dabar visur vaizdų gausa ir perteklius, ypač tinkle, todėl sunku pasakyti. Priklauso ir nuo sklaidos, ir nuo auditorijos. Galvodami apie šią pirmąją parodą siekėme, kad ji turėtų subnaratyvą, palaikantį pasakojimą. Galbūt garsas tai ir atlieka. Tai tarsi akstinas šiai medžiagai išsiskirti.

Prie tokios virtualios parodos prisidedu pirmą kartą. Su kitokiomis parodomis esu susidūrusi studijų metu.

Vilniaus universiteto bibliotekos nuotrauka

Ar virtualios parodos pakeis tradicines?

Galiu pasakyti tik savo asmeninę nuomonę. Tikrai nepakeis, veikiau vienos kitas papildys, todėl parodos bus žymiai įvairesnės. Jau dabar vyksta daug hibridinių parodų, naudojamos pačios įvairiausios medijos. Virtualios parodos nurodo į tikrovės dalykus, objektus. Lygiai taip pat ir meno kūrinių, daiktų bei objektų parodos, vykstančios realioje erdvėje realiu laiku dažnai turi daugybę nuorodų į virtualius (plačiąją prasme) dalykus.

Muzikiniu, garsiniu parodos fonu rūpinosi GINTĖ MEDZVIECKAITĖ, ne tik dirbanti bibliotekos Mokslinės informacijos ir duomenų skyriuje, bet ir studijuojanti muzikologiją Mančesteryje. Jos studijų sritis XVI–XVII amžių sandūros muzika, todėl A. Kircherio laikmetis buvo įdomus ir artimas.

Kaip sekėsi spręsti A. Kircherio garsines užduotis?

Turėjau dvi užduotis: įgarsinti jo užrašytą tarantelą ir paukščių balsus. Tarantelą perkelti į šiuolaikinę partitūrą buvo iššūkis. A. Kircherio gyvenimo laikotarpiu vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso notacijos sistema keitėsi ir artėjo prie mums įprasto natų rašymo būdo. Perrašant natas reikėjo spėlioti, kur A. Kircheris remiasi senesnėmis taisyklėmis, kur modernesnėmis, kur savo asmeniniu supratimu apie muziką. A. Kircherio pateiktą muzikinį tekstą teko koreguoti, įtaikyti į tarantelai būdingą ritmą. Stengiausi, kad rezultatas neprieštarautų to laikotarpio muzikos taisyklėms ir patraukliai skambėtų. Atkuriant paukščių balsus taip pat teko paspėlioti, koreguoti ritmiką, parinkti instrumentuotę, derančią prie paukščio balso. Pradžioje norėta, kad aš ištraukas pagročiau išilgine fleita, A. Kircherio laikais mėgtu muzikos instrumentu. Vis dėlto pabandę nusprendėme, kad įdomiau skambės ir bus mažiau techninių iššūkių, jei pagros kompiuterinė notacijos programa. Pagrindinis tokio sprendimo privalumas – galimybė išgauti įvairią instrumentuotę, ją visaip kaitalioti, derinti. Be to, taip buvo galima žymiai greičiau pakoreguoti tiek patį muzikinį tekstą, tiek muzikos tempą ir garsumą.

Kviečiame visus pasižiūrėti šią originalią parodą. Tikimės, kad netradicinis būdas parodyti bibliotekos turtus iš arčiau skatins didesnį dėmesį sukauptoms vertybėms tyrinėti ir saugoti bei atrasti šiuos unikalius bibliotekos turtus iš naujo.