2019 12 11

Ramunė Sakalauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Juvelyrikos paroda, prisodrinta tikėjimo ženklų

Iš Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodos. Martyno Gintalo nuotrauka

Kai kalbama apie gyvenimus pakeitusias akimirkas, daiktai tampa riboženkliais. Juvelyrei Eglei Čėjauskaitei-Gintalei daiktai yra simboliai ir raktai, emocijų talpyklos ir priemonės kalbėti apie svarbiausius dalykus. Talentingos, gerai žinomos menininkės paroda „Atsivėrimas“, eksponuojama Palangos Gintaro muziejuje, dera advento ir metų sandūros laikui.

Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė E. Čėjauskaitę-Gintalę vadina viena subtiliausių Lietuvos metalo meno kūrėjų, kuri neapsiriboja estetišku savo kuriamų objektų pavidalu, išbaigtu jų dekoratyvumu. Į kūrėjos rankas patekusios įvairios medžiagos įgauna prasmę ir veda esminių žmogaus gyvenimo akimirkų link.

Daugiau kaip penkiolika metų kuriančios menininkės devintoji personalinė paroda „Atsivėrimas“ – monumentali juvelyrinė ir vaizdo instaliacija, kuria, naudojant papuošalus ir objektus, siekiama sukurti suprantamą ir bendrą kiekvienam naratyvą. Nes, anot J. Ludavičienės, visi mes išgyvename tą patį: „Kiekvienas gimsta, patiria pirmuosius džiaugsmus ir nusivylimus, kiekvienas kažkuriuo metu žvelgia į gyvenimą pro rožinius (Gintaro muziejuje – gintarinius) akinius, kiekvienas kaupia materialines gėrybes ir gyvenimo išmintį. Visas šis kelias pavirsta juvelyriniais simboliais: krikšto akimirkos šventumas ir praradimo liūdesys, nusivylimas ir jaunystės augimas, kai iš nevikrių vikšrų bent trumpam virstame grakščiais drugeliais.“

Senelio kastetas, puoštas sidabro gėlių žiedeliais, liudija poroms būdingą švelnų sutuoktinio „žudymą“. Kaklo papuošalas, kurio viename gale – protas, kitoje – širdis, primena labiausiai žmogų kamuojančią pasirinkimo būtinybę. Medinis skriestuvas, prie kurio pritvirtina iš gintaro gabaliukų sunerta juosta, – savitas žmogaus atsakomybės ir jos mąsto simbolis. Prie jų užrašas: „Tvirtai įsižeminusi aiškiau žinau, kiek man reikia.“

Sidabro segės, sovietmečiu populiarios rezginės, pridėtos akmenukų, byloja žmonių įgimtą kaupimo instinktą. Stabtelėjęs prie kūrinio suvoki, kad dažnai pasijunti apsikrovęs daiktais, kurių nereikia, bet gaila pamesti ar išmesti…

Iš Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodos. Martyno Gintalo nuotrauka
Iš Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodos. Martyno Gintalo nuotrauka

Parodoje E. Čėjauskaitė-Gintalė dažnai atvirauja. Gimimas, augimas, branda – lyg ant smilgos suvertos vasarą surinktos uogos. Iš gintaro išskaptuotos mažutės rankos, kojos, gyvūnai ir šliužai – Dievo sukurtame pasaulyje visi atranda sau vietos ir yra suverti į papuošalus. Greta prierašas: „Kartais jaučiu, kad esu gamtos dalis, o nutolstu – ir pasijaučiu atskira.“

Parodos lankytojo bendrystę su autore atskleidžia Kristaus kančios vainikas, visatos ratai, krikšto marškinėliai, iš gintaro išpjaustyti vaikystėje daugelio ypač mėgti miltiniai „ežiukai“, kurių spygliai suformuoti antrąja tarkos puse.

Dažnam būdingas įprotis ieškoti, ko nesi pametęs, įprasmintas trapiuose sidabro smeigtukuose. Metų pabaigą primena iš sagių padaryta „Laiko žymių“ siena, kurioje – simboliai, atskiriantys skirtingus metus. Greta sukabinti pušies spygliai naikina ribas tarp meno ir gyvenimo, ragina visiems pasijusti to paties pasaulio dalimi. Žiūrėdamas į smeigtukus ir klausydamas Žemaičių Kalvarijų kalnų, kurie giedami mirus žmogui, jautiesi, tartum eitum per savo gyvenimą.

Vaikščiojant po parodą mintyse skamba frazė memento mori („atmink, kad mirsi“). Blyškiai apšviestose vitrinose – plonyčiai šilko drabužiai ir juose įsisukę stilizuoti sidabro drugiai. Perregimas audinys išryškina kūrinius ir suteikia paslapties, kartu ir galimybę atsigręžti į save. Suknelėse ir marškiniuose pasislėpę drugiai, lyg gyvenime pasikartojantys skirtingi jausmai, varžosi tarpusavyje.

Iš Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodos. Martyno Gintalo nuotrauka

Žmogui būtiną sąmoningumą primena tamsus maišas, kurį laiko gintariniai delnai. Tik nugrimzdęs į tamsą ir ten glūdinčius išgyvenimus pradedi vertinti šviesą bei gyvenimo džiaugsmą. Tarsi galvodama apie lankytoją menininkė pridarė mažyčių, iš miego žadinančių sidabro varpelių su gintaro šerdimis ir jos braižą išryškinančių gintaro sagų, kurios mena konkretų įvykį arba žmogaus prisilietimą. Gyvenime sutikti žmonės, kaip ir sukrėtę įvykiai, pažadina iš letargo ir įkvepia naujam gyvenimui.

Parodos vitrinose išpjauti skrituliai, pro kuriuos žvelgdamas matai savo akį. Nustebęs suvoki, kad žiūrėdamas į kitus, matai savo atvaizdą… Ne be reikalo sakoma, kad kituose pirmiausia pastebi tai, ko pats stokoji.

Dizainerio Martyno Gintalo sukurta vaizdo instaliacija liudija, kad nėra atskirties tarp žmogaus ir gamtos. Jis – ir elegantiško parodos katalogo, kurį parėmė Lietuvos kultūros taryba, fotografas bei dizaineris.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.