2019 12 11

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Katalikybės pavasaris – Afrikoje, vilties žemyne

Krikštas Johanesburgo Regina Mundi (Pasaulio karalienės) katalikų bažnyčioje (Pietų Afrikos respublika)

EPA nuotrauka

Ar žinote, kuriose dešimt pasaulio valstybių gyvena daugiausia krikščionių? O kaip šis dešimtukas atrodys po gerų keturiasdešimties metų? Ne kartą girdėjome, kad krikščionybės svorio centras – nebe Europoje. Nėra lengva sau tai pripažinti, bet kodėl gi nepasidomėjus konkrečiau?

Skaičiai tikrai pasako ne viską, tačiau – ir kai ką svarbaus. Per šimtą metų katalikų skaičius Afrikoje išaugo nuo 2 mln. XX amžiaus pradžioje iki 140 mln. 2000-aisiais. Beveik pusė pasaulio krikščionių jau gyvena Afrikoje bei Lotynų Amerikoje. Sociologai numato, kad 2050-aisiais daugiau nei 40 % krikščionių gyvens Užsachario Afrikoje: Nigerijoje, Kongo DR, Tanzanijoje, Etiopijoje ir Ugandoje. Jau šiandien trys Afrikos valstybės (Nigerija, Kongas, Etiopija) patenka į didžiausią krikščionių populiaciją turinčių šalių dešimtuką. Ir nors JAV vis dar gyvena didžiausia krikščionių bendruomenė ir tokia ji išliks artimiausius dešimtmečius, tačiau ji sudaro tik dešimtadalį, o vėliau sudarys tik 8,6 proc. pasaulio krikščionių.

Katalikė motina, laukianti popiežiaus Pranciškaus, jam lankantis Centrinės Afrikos Respublikoje 2015 m.

EPA nuotrauka

Kaip žinoma, Europoje dėl žemo gimstamumo ir žmonių, paliekančių Bažnyčią, tendencija – visiškai priešinga: spėjama, kad po 35 metų čia krikščionys sudarys vos 16 proc. (2010 m. – 26 proc.) gyventojų. Tad nors šiandien Vokietija bei Rusija dar patenka tarp dešimties krikščioniškiausių šalių, po keleto dešimtmečių jų vietoje matysime Ugandą, Keniją ir Tanzaniją: jaunas, nuolat augančias valstybes.

Ne veltui Benediktas XVI Afriką pavadino „vilties žemynu“. Visą XX amžių čia nenustojo augti katalikų kunigų, vyskupų, pašvęstojo gyvenimo narių skaičius. Enugu seminarija Nigerijoje yra didžiausia pasaulyje. Per beveik šimtą gyvavimo metų ji išugdė tris kardinolus, 13 arkivyskupų ir 34 vyskupus, tūkstančius kunigų. Šiuo metu „Bigard Memorial Seminary“ formuojami 855 seminaristai. Tai išties daug, žinant, kad didžiausia seminarija JAV šiandien turi 200 klierikų.

„Katalikybės istorija nebūtų išsami be puslapių, pasakojančių apie Bažnyčios atėjimą ir išaugimą Afrikoje“, – sako tyrėjai. Tad pats laikas atverti langus pietų pusėn ir pasidomėti, kas ten bręsta.

Pokalbių medis

O Afrika nesnaudžia. Praėjusį savaitgalį Enugu mieste vyko savotiškas katalikų sinodas. Jo dalyviai iškėlė sau klausimą: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Programoje – daugiau nei 80 nacionalinių delegatų – teologų, vyskupų, kunigų, pašvęstojo gyvenimo narių bei pasauliečių – pranešimai, diskusijos, kurių klausėsi apie 700 asmenų iš viso juodojo žemyno.

Kongreso dalyviai. Crux / Christopher White nuotrauka

Kongreso metodu pasirinkta grynai afrikietiška tradicija. „Pokalbių medis“ (Palaver tree) – tai filosofinis metodas, paremtas idėja, kad vien taika, darna ir grožis kuria žmonėms išties svarbius dalykus, tad dera vengti kvailumo ar destruktyvumo. Nuo seno, didelio medžio šešėlyje susirinkę kaimo žmonės, aptardavo jiems rūpimus klausimus. Kiekvienas balsas privalėjo būti išgirstas, o mintys išsakomos pagarbiai, atsižvelgiant į visus siejančias vertybes. „Pokalbių medis“ Afrikoje simbolizuoja susitaikymą, pozicijos pakeitimą dėl bendrojo gėrio.

Gruodžio 5–8 dienomis Enugu seminarijoje vykęs kongresas – tikrai ne pirmas tokio pobūdžio susitikimas. Jis tęsia Afrikos katalikų sinergijos pastangas: prieš 50 metų buvo įsteigta visų Afrikos žemyno vyskupų konferencijas vienijanti institucija SECAM; prieš 25 metus įvyko pirmasis, o prieš 10 metų – antrasis Afrikos katalikų sinodas.

Remiantis Pranciškaus gairėmis, pateiktomis paraginime „Evangelii Gaudium“, kongresas siekė rasti naujų metodų bei praktikų atnaujinti institucijas, struktūras bei sistemas. Permąstyti teologiją ir sielovadą, atsižvelgiant į ryškius visuomeninius pokyčius. Įsivaizduoti, „kokia galėtų būti Afrika, kokia galėtų būti Bažnyčia ir mūsų žmonių tikrovė, kurioje Dievo karalystės ženklai būtų aiškesni“. Sugrįžti prie savo šaknų, „protėvių svajonės“, giliau suvokti ir įvertinti „didžiulį žmogiškąjį, dvasinį ir materialųjį mūsų žemyno turtą“, – sako vienas iš organizatorių, kun. prof. Stanas Chu Ilo, bendradarbiaujantis su De Paul universiteto Pasaulio katalikybės ir tarpkultūrinių studijų centru (JAV).

Pranešėjai buvo kviečiami orientuotis ne vien į praktinę pusę, bet ir skirti laiko savo pasiūlymus pasverti maldoje, prašant Šventosios Dvasios vedimo.

Katalikiškoji Afrika šiandien ir rytoj

Viena iš svarbiausių kongreso metu išryškėjusių idėjų: švietimo ir ugdymo svarba, siekiant Afrikos lūkesčių išsipildymo. Tėvas Osita Asogwa, Bigard Memorial Seminaryfilosofijos dėstytojas, ragino iš esmės permąstyti ugdymą, labiau atsižvelgiant į Afrikos kontekstą. „Geroji naujiena privalo prabilti tiesiai į žmogų“, atnaujindama ir atgaivindama. Ją skelbiant dera rūpintis konkrečia tikrove, žmonių kentėjimais ir situacijomis, nepasitenkinant vien intelektualine Evangelijos sklaida.

Filosofas atkreipė dėmesį, jog lig šiol Afrikos žemyne nėra nė vieno popiežiškojo universiteto, o ugdymo programos pernelyg dažnai sudarytos, „turint omenyje Vatikaną“ ir tai, kad „Romai tai galėtų nepatikti“. Tokia laikysena stabdo bet kokį akademinį kūrybingumą, apgailestavo kun. Asogwa.

Dramblio Kaulo Kranto sostinėje Jamusukre 1989 metais baigta statyti bazilika yra aukščiausia pasaulyje. Jos statybai skirti 300 milijonų JAV dolerių. Ši suma prilygsta pusei nacionalinio biudžeto deficito. Puošnus statinys sudaro rėžiantį kontrastą su dar labai didelės dalies gyventojų skurdu.

EPA nuotrauka

Afrika neatsiejama nuo šokio. Kongreso atidarymo ceremonijoje į seminaristų atliekamo šokio ritmą, visų džiaugsmui, įsiliejo ir keletas vyskupų. Čia, panašiai kaip Amazonijoje, stipri tradicinės liaudies kultūros sąsaja su katalikybės raiška, o Bažnyčioje nestinga noro tą sąsają dar labiau sutvirtinti. Kongreso metu pasisakęs profesorius Patrickas Chibuko, Vakarų Afrikos Katalikų instituto Liturgijos katedros vadovas, teigė, kad liturgija turėtų dar labiau paliesti žmonių protą, širdį ir rankas; intelektinė, emocinė ir tarnystės plotmė visada yra būtinos. Liturgija negali būti „griežta ir statiška“, ji turi atspindėti Bažnyčios gyvenimą. Liturgija negali būti vien romietiška, ji turi atspindėti vietos kultūrą ir „padėti afrikiečiams suprasti save pačius“.

Afrika – ir misionierių pastangų atkurti žmogaus orumą žemė: pernai gruodį milijono dolerių vertės „Opus Prize“ buvo įteiktas Ses. Catherine Mutindi Kivutui. Kongo Demokratinėje Respublikoje nuo 2012 m. ji vadovauja Bon Pasteur (Gerojo Ganytojo Shepherd) fondui Kolwezi mieste, siekdama padėti vaikams, kuriems tenka dirbti nuo mažumės. Jos planuose – įkurti socialinio verslo įmonių, kurios sudarytų normalias darbo sąlygas jauniems žmonėms – alternatyvą kalnakasybai, o kartu taptų naujų pajamų šaltiniu kitai veiklai finansuoti. Kaip žinoma, vaikų ir moterų teisių apsauga bei ugdymas yra labiausiai apleista sritis.

2018 m. gegužę Nigerijos Katalikų misijos organizuotas taikus protestas ir maldos akcija prieš nuolatinį smurtą kai kuriuose šalies regionuose. Protestą rėmė ir šalies vyskupai. journalducameroun.com nuotrauka

Dažnai korumpuotų ir prastai veikiančių vyriausybių negebėjimas pažaboti smurto ir plėšikavimo artimoje aplinkoje, nekalbant jau apie karinius konfliktus, labai apsunkina Bažnyčios gyvenimą. Nigerijoje nuolat grobiami kunigai – dažniausiai ne dėl religinių motyvų, o tikintis greitos išpirkos, nes Katalikų Bažnyčia laikoma turtinga organizacija. Nuostabu, kad, nepaisant visko, katalikų dvasininkų sielovadinis ryžtas nesilpsta.

Prieš 50 metų kontinente veikė vos 50 vyskupų ir kardinolų, o šiandien Afrika turi per 500 vyskupų bei arkivyskupų ir 25 kardinolus. Daugybė afrikiečių dvasininkų tarnauja tose pasaulio šalyse, kurios kadaise siųsdavo misionierius į Afriką.

2019 m. Opus Prize laureatė ses. Catherine Mutindi iš Kongo. St. Louis University (JAV) nuotrauka

Afrikos Bažnyčia daro išties daug, siekdama stiprinti visuomenę, pati kurdama patikimas sveikatos ir ugdymo institucijas šalyse. Visi žemyno katalikų vyskupai dar 2012 m. tarėsi, kaip atsiliepti į migracijos krizę: savo informacija bei įžvalgomis dalinosi su vietos politikais ir tarptautinėmis organizacijomis.

Ugandoje veikia daugybė katalikiškų organizacijų, o parapijose nestinga žmogiškojo ir dvasinio ugdymo erdvių. Pavyzdžiui, vyrų grupė bendrai augina jaučius, kurių mėsą vėliau už prieinamą kainą parduoda parapijos žmonėms. Veikia mikrofinansų iniciatyvos, kredito unijos. Marijos legiono moterys lanko ligonius, kitos – rūpinasi surinkti lietaus vandenį parapijos reikalams. Katalikiškos organizacijos buria žmones į bendruomenes, ir taip išsaugomas santykis.

Tanzanijoje Bažnyčia laikosi dėka mažų bendruomenių, kurias kartą per 5–6 savaites aplanko kunigas. Tiesa, jo kelionė – nelengva, ne vien dėl to, kad retas kuris kunigas turi automobilį ar motociklą, kartais neturi net dviračio, bet ir dėl to, kad keliai – sunkiai pravažiuojami. Kunigui padeda atitinkamai parengti pasauliečiai, kurie suburia žmones skaityti ir apmąstyti Šventąjį Raštą, giesmėms ir maldai. Jie geriausiai žino, kurią šeimą ištiko nelaimė, kur kas nors sunkiai serga, kam reikalinga kitokia bendruomenės parama.

Afrikos katalikų paktas

Be abejo, šis didžiulis žemynas pasižymi sunkiai aprėpiama kultūrų, religijų, kalbų ir socialinių-kultūrinių grupių įvairove. Suburti šias įvairias tautas ir grupes į „vieną Bažnyčios šeimą“ yra didžiulis iššūkis.

Augantis Afrikos katalikų elitas aiškiai suvokia atsiveriančią globalią perspektyvą, tačiau ir savo ribotumą – būtent šio žemyno vienuolės padėjo Bažnyčiai įvardinti, kad seksualiniai nusikaltimai nėra vien Vakarų visuomenių, bet globali problema.

Nigerietė ses. Veronica Openibo kalba Vatikane, vasario 21-24 d. vykusiame susitikime seksualinio smurto prieš nepilnamečius tema. CNN vaizdo įrašo stop kadras.

„Pirmiausia privalome išsišluoti savo namus, prieš užimdami vadovaujančias pozicijas mūsų augančioje ir mylimoje Bažnyčioje“, – sakė sesuo Mumbi Kigutha, kalbėdama kongreso metu. „Mes – žaizdoti, Kristaus kūnas kenčia, tiek kleras, tiek pasauliečiai, agresorius, auka ar abu, mums visiems reikalingas gydymas“, – tęsė Kigutha, primindama ne vien seksualinį smurtą prieš nepilnamečius, bet ir kur kas mažiau nušviestą sritį – seserų vienuolių išnaudojimą.

Prie skaudžios situacijos išvešėjimo, jos vertinimu, prisidėjo bent trys veiksniai: piktnaudžiavimas galia ir kito asmens ribų nepaisymas, slaptumo ir dominavimo kultūra, tam tikros tradicijos bei įsisenėję lyčių vaidmenys.

Sielovados darbuotojai kalba apie pasauliečių sąmoningumo stoką ir tendenciją remtis kleru, savo galimybių ir savo šalies nuvertinimą, negebėjimą įžvelgti ir įvertinti „didžiulius turtus ir išteklius, – žmogiškuosius, dvasinius ir materialinius – kuriais Dievas apdovanojo šį žemyną“, – sako Okure.

Pavyzdžiui, Afrikos dovana visuotinei Bažnyčiai yra ir garsiosios afrikietiškos idėjos: Sankofa – raginanti mokytis iš praeities, ir ubuntu, reiškianti atjautą ir žmogiškumą („Aš esu, nes esi tu, o tu esi, nes aš esu“).

„Suvokdami savo kaip Dievo šeimos – Bažnyčios tapatybę, mes atrandame ne vien sunkumus, bet ir Dievo mums dovanotos malonės turtingumą“, – sako nigerietis Biblijos profesorius Okure, dirbantis Vakarų Afrikos universiteto Katalikų institute.

Tikrasis uždavinys: rasti būdų, kaip kiekvienas galėtų tapti atsakingas už savo šalį ir bažnytinę bendruomenę.

Enugu susitikimo dalyviai aiškiai įvardijo pasirinktą kelią, baigiamajame dokumente parašydami: „Jei teologija ir sielovados praktika nevirs išlaisvinimo įrankiais, Bažnyčia augs vien skaičiumi.“

Tačiau Dievo karalystė neauga vien skaičių dėka: „Ji auga dėl meilės, tikėjimo ir vilties. Šis augimas perkeičia bendruomenes, kultūras ir tradicijas.“

EPA nuotrauka

Trijų puslapių programinis dokumentas, kuris tapo kongreso antspaudu, kalba apie siekį „įgyvendinti mūsų tautų viltį“, stengtis, kad Afrika taptų dvasiniais Bažnyčios ir pasaulio „plaučiais“.

Dokumentu įsipareigojama siekti įtraukti daugiau moterų ir stokojančiųjų, atidumo išstumtiesiems į visuomenės pakraščius: seksualinėms mažumoms, neįgaliems asmenims, antrą santuoką sudariusiems katalikams, migrantams ir pabėgėliams. Raginama atmesti klerikalizmo formas, patriarchalines sistemas. Šie pagrindiniai principai išreiškia dalyvių ateities Bažnyčios viziją. Susitarta susitikti kas dvejus metus ir patikslinti išsikeltų tikslų įgyvendinimą.

„Savivokos dovana įgyjama susitinkant su kitu“, – portalui Cruxsakė nigerietė teologė Simona Aihiokhai. Afrikos teologinės institucijos, jos teigimu, privalo ryžtis susitikimui, nepaisant to, „koks radikaliai kitoks ar sudėtingas tas kitas yra. Tik šitaip įmanoma išrauti gentinį mąstymą, persmelkiantį teologiją, dvasingumą ir institucijas. „Afriką šiandien alina gentinis mąstymas“, – sako Aihiokhai, tikėdama, jog įmanoma nauja vizija, kurioje žmonės „galėtų jaustis vienu žemynu ir viena tauta… bei išgydyti žaizdas“.

Jaunimo orkestro „Ghetto Classics“ narių repeticija Šv. Jono katalikų bažnyčioje didžiausiame Nairobio lūšnyne – Korogoche (Kenija, 2016 m. vasario 7 d.). Kartu su Muzikos meno fondu 2008 m. pradėtas projektas šiandien įtraukia apie 40 jaunų Korogocho gyventojų. Be to, projektas moko klasikinės muzikos maždaug 600 studentų visame Nairobyje. Projekto vadovė Elizabeth Njoroge tikisi išmokyti lūšnynų jaunimą svarbių gyvenimo įgūdžių. Trokšta, kad jie pakeistų savo gyvenimą, pasitelkdami meną ir discipliną, kurie būtini mokantis klasikinės muzikos.

EPA nuotrauka