2019 12 11

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kun. A. Peškaitis: skubotas Lukiškių kalėjimo uždarymas – žmogaus teisių pažeidimas

Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Evgenios Levin nuotrauka

Brolis pranciškonas, kunigas ARŪNAS PEŠKAITIS 12 metų buvo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kapelionas, kartu su savanoriais ir kalėjimo administracija rengė kalinių resocializacijai skirtas programas, lankė Lukiškėse kalėjusius žmones, bendravo, matė jų gyvenimus iš arti. Šiandien, praėjus pusei metų po Lukiškių kalėjimo uždarymo, jis pasakoja apie perkeltų kalinių likimus: nutrūkusias pagalbos programas, išdraskytus ryšius. Anot jo, Lukiškių kalėjimą reikėjo uždaryti, tačiau pradžioje tam reikėjo pasiruošti – sukurti vietą, kur jie galėtų būti perkelti. Skubotas Lukiškių kalėjimo uždarymas ne vienam atėmė galimybę keisti save ir savo gyvenimą.

Kaip vykdavo kalinių resocializacija Lukiškių kalėjime prieš jį uždarant?

Lukiškių kalėjime kalėjo apie 100 žmonių, nuteistų iki gyvos galvos, ir apie 50–60 žmonių, nuteistų kalėjimo režimui. Apie tuos kalinius galiu daugiausia papasakoti, nes buvau jų kapelionas.

Pirmas žingsnis nusikaltimą padariusiam ir kalėjime atsidūrusiam asmeniui yra reabilituotis prieš visuomenę ir save, suprasti ir įvertinti save, suvokti, nuo ko dabar pradėti, kad tai nebūtų gyvenimo pabaiga, bet ko nors naujo pradžia. To siekė reabilitacijos programos. Dirbo emocinės savitarpio pagalbos grupės, buvo šiek tiek dailės terapijos, buvo individualių pokalbių su psichologais ir socialiniais darbuotojais. Žinoma, didelį darbą padarė savanoriai: Lietuvos kalinių globos draugija, Veikliųjų vyrų bendrija, Bernardinų parapijiečiai. Savanoriai turėjo nemažai programų: mezgimo būrelį – kaliniai mezgė įvairiausius mezginius krizinio nėštumo centrui, senelių, vaikų namams, kilimėlius gyvūnų prieglaudoms. Vyko „Alfa“ tikėjimo pradmenų grupė ir šv. Mišios, tai buvo mano misijos dalis, kartu su asmeniškais pokalbiais, išpažintimis, sakramentų teikimu, netgi viena santuoka. Vykdavo susitikimai su įvairiais žmonėmis – politikais, visuomenininkais ir labai daug atlikėjų, kurie grojo, dainavo, be jokio atlygio dalino save nuteistiesiems. Administracija organizuodavo sporto varžybas.

Akimirka iš 2015 metais Lukiškių kalėjime vykusio nuteistųjų poezijos konkurso. Redakcijos archyvo nuotrauka

Visose Europos Tarybos šalyse yra priimtas reikalavimas, neseniai virtęs įstatymu ir Lietuvoje, kad bausmė kalėti iki gyvos galvos realiai nebūtų vykdoma, nes žmogus, kad galėtų keistis, turi turėti viltį. Bausmė turi pasiekti savo tikslą – kad nuteistasis atgautų savo žmogišką gebėjimą būti tarp žmonių. Tikslui pasiekti reikia vilties. Taip, yra tikėjimo viltis, kurią nešame mes, kunigai, ir kiti tikintieji, ji duoda labai daug – kalinys gali nesijausti atskirtas nuo Dievo ir kitų žmonių. Socialinė viltis, kad galėsi grįžti į visuomenę, irgi labai svarbi.

Turėjome tradiciją Kalėdų laiku, po šventinių Mišių, kurias paprastai aukodavo kas nors iš vyskupų – ar kardinolas A. J. Bačkis, ar arkivyskupas G. Grušas, ar vyskupas A. Poniškaitis, surengti vaišes, agapę. Ateidavo ir administracijos darbuotojų, daug kalinių, nebuvo baimės, vyko nuoširdūs pokalbiai. Tiek ir buvęs Lukiškių kalėjimo direktorius a. a. Alvydas Maknickas, tiek ir iki uždarymo šias pareigas ėjęs, dabar Vilniaus pataisos namų direktorius Viktoras Davidenko, turėjo nepaprastą dovaną būti su žmonėmis. Per šiuos susitikimus jie kalbėdavo, kartu dalyvaudavo vaišėse. Per Velykas taip pat būdavo šventinės Mišios, bet tada vaišes rengdavo administracija – vaišindavo kalinius ir savanorius. Būdavo labai solidaru, tikra, džiaugsminga ir gera.

Vienas kalinys Žygimantas Dygaitis, po to parašęs knygą „Septyni kvadratiniai metrai“, pirmą kartą dalyvavęs vaišėse, parašė laišką mums, Bernardinų parapijos savanoriams: „Aš niekada gyvenime nesu valgęs taip skaniai. Nežinau, kaip padėkoti. Noriu pasakyti jums tūkstantį ačiū. O jei noriu, tai taip ir padarysiu.“ Ir jis ranka tūkstantį kartų parašė žodį „ačiū“. Dabar jis jau šeštus metus gyvena laisvėje, puikiai socializavosi, dirba, turi šeimą ir net nėra požymių, kad jis galvotų apie buvusį gyvenimą.

Mes iš tikrųjų mažinome kalėjimo subkultūros įtaką. Kai viso to nelieka, supranti, kaip tai buvo svarbu.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ar buvo daugiau pavyzdžių, kai žmonėms, išėjusiems į laisvę, pavyko sėkmingai pakeisti gyvenimą į gerąją pusę, ar kai prieš tai buvusiems blogoje aplinkoje kalėjimas tapo ne papildoma nusikalstamumo mokykla, bet galimybe pakeisti save?

Taip, žinau ne vieną tokį pavyzdį. Turbūt vienas iš jų yra gerai žinomas Žanas Talandis, buvęs kalinys, turėjęs priklausomybę, kuris dabar pats padeda buvusiems kaliniams, priklausomiems žmonėms, turi sodybą, šeimą ir yra puikus pavyzdys to, kas gali atsitikti.

Lukiškių kalėjime, kur vykdžiau savo misiją, per dvylika metų kalėjimą paliko keturi žmonės. Trys iš jų buvo nuteisti kalėjimo režimui, visi kalėjimą paliko ankščiau laiko, vienas nuteistas iki gyvos galvos, kol kas vienintelis, gavęs prezidentės malonę. Visi keturi žmonės, ačiū Dievui, puikiai gyvena. Jau kalėjime jie pakeitė savo mąstymą ir gyvenimo kryptį. Iš keturių žmonių kol kas šimto procentų sėkmė. Deja, nežinome, kas bus ateityje, bet kol kas rezultatai atrodo puikūs.

Noriu pabrėžti, kad Lietuvoje iki šiol egzistuoja bjauri lagerinė sistema. Lukiškės buvo vienintelis kalėjimas, nors ir tikrai pasenęs, kuriame buvo kamerinė sistema – nuteistasis sėdi kameroje vienas, dviese arba trise. Tada su kaliniais galima dirbti, jie ateina ir apmąsto, kas buvo kalbėta, ką gavo per susitikimą. Uždarius Lukiškių kalėjimą liko tik pataisos namai, seni, sovietiniai. O gal net ir ne sovietiniai – paskaičius Levo Tolstojaus „Prisikėlimą“, kur jis rašo apie imperinės Rusijos kalėjimus, atrodo, kad mažai kas pasikeitė nuo to laiko. Taip, higienos sąlygos pagerėjo, bet nuteistieji ir toliau gyvena po dvidešimt ar trisdešimt vienoje patalpoje. Paprastai tariant, žmogus, pabuvęs būrelyje ar susitikime, vakare grįžta į kalėjimo subkultūrą, „vierchų ir bachūrų“ santykius, kur jis turi kalbėti ta kalba. Tai yra didžiausia problema, kurią reikia kuo greičiau spręsti. Lukiškės galėjo netapti nusikalstamumo kvalifikacijos kėlimo centru, o pataisos namai pasižymi dideliu grįžtamumu.

Žanas Talandis. Redakcijos archyvo nuotrauka

Kiek suprantu, po Lukiškių kalėjimo uždarymo resocializacijos programos tiesiog baigėsi?

Taip, baigėsi. Lukiškių kalėjimą reikėjo uždaryti, bet pirma reikėjo paruošti kitą kalėjimą. Paruošti vietą, kur kaliniai bus perkelti, tada būtų buvę galima perkelti ir programas, pakviesti savanorių ir darbuotojų. Dabar, kai nuteistieji išskaidyti Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Pravėniškėse, Marijampolėje, kokios programos įmanomos?

Žmonės, kurie gyveno, kurie turėjo savo namus, kad ir kokie jie būtų buvę, turėjo užsiėmimus. Neužmirškime, kad vis dėlto nemažai kalinių buvo įdarbinti. Jie visko neteko. Minėjau Lukiškių kalėjime įvykusią santuoką – vyras ir žmona išvežti į skirtingas vietas. Paėmė ir išvežė kaip daiktus, tai buvo taip baisiai atlikta, net neleidžiant atsisveikinti, tarsi karinė operacija. Manau, kad tai yra šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas, kiek žinau, Seimo kontrolė tai patvirtino.

Daugelis Lukiškėse kalėjusių žmonių gyvena nežinomybėje. Pataisos namų direktoriai man privačiai sakė, kad jie nebuvo pasiruošę, nežinojo, „jog tas desantas staiga nukris ant galvos“. Buvo padaryta labai blogai ir nežinau, kodėl reikėjo taip skubėti, kodėl būtent liepos mėnuo buvo kaži kokia riba.

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ar bendravote su jums pažįstamais kaliniais po to, kai jie buvo išskirstyti? Ką jie galvoja apie tai?

Tenka nuolat bendrauti, susirašinėjame laiškais, jie man paskambina. Tik vienas iš kalinių pasakė, kad pataisos namuose geriau nei Lukiškėse, bet vėliau atsiėmė savo žodžius. Keli pasakė, kad jiems tas pat. Daugelio mintys nykios – jie prarado viską, ką turėjo. Pavyzdžiui, Lukškėse buvo nedidelė Biblijos grupė, įvairūs kas savaitę susitikimai, tarpusavio ryšiai. Žmonės labai daug prarado. Ką jie gavo? Kai kuriuose pataisos namuose geresnis maistas, kituose – blogesnis. Esu lankęs trejus pataisos namus, kai kur sąlygos geresnės, bet kitur jos niekuo ne geresnės už Lukiškių kalėjimo. Vienas kalinys, nuteistas iki gyvos galvos, sakė: „Aš taip pasiilgstu viso, kas vyko pas mus. Nieko neliko.“ Lukiškių kalėjime kiekvieną dieną buvo kokie nors užsiėmimai. Pataisos namuose, kiek žinau iš kalinių, kad būna dienų ir net savaičių, kai jie sėdi kameroje visą dieną.

Kalbant apie tikėjimo kelią, labai sunku žmogui, kuris yra pradėjęs tuo eiti – vaikščioti į Mišias, eiti išpažinties – staiga viso to netekti arba, jei lieka tik minimumas.

Jie – sunkių nusikaltimų padarę žmonės, jiems reikia specialios pagalbos. Kadangi jie vis tiek atskirti nuo kitų pataisos namuose bausmę atliekančių asmenų, buvę Lukiškių kaliniai atskirti ir nuo bendros reabilitacijos programos. Jiems reikia viską daryti atskirai, o tam dažnai nėra nei jėgų, nei savanorių, nei pinigų.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bendraujate su kitais žmonėmis, kurie savanoriškai padėdavo kalinių reabilitacijoje ir resocializacijoje. Ar yra minčių kaip nors tęsti veiklą? Išsirinkti bent vieną vietą ir ją lankyti? Ar tai atrodo neįmanoma?

Nelabai įmanoma. Savanoriai yra dirbantys žmonės. Žinau, kad Veikliųjų vyrų bendrija lanko kalinius ir dabar, bet daro tai rečiau. Penkeri pataisos namai yra penkiuose Lietuvos kampuose. Gerai, jei man išeina aplankyti kuriuos nors vienus kartą per mėnesį.

Man buvo labai keista, kai ministras vienoje radijo laidoje, pasakė: „Jūs visada laukiami, programos turi nenutrūkti.“ Tuomet radijo eteryje jo paklausiau: „Ministre, gal jūs bent mašiną duosite ar ką nors? Ar atlyginimus mokėsite?“ Juk nėra taip paprasta surinkti savanorius, jie kartais turėdavo atsiprašyti iš darbo. Ar įmanoma savanoriams iš Vilniaus važinėti po penkias vietas? Neįmanoma. Ačiū Dievui, kad kai kurie pavieniai savanoriai vis dar važinėja, dėkoju tiems, kurie aplanko kalinius, atgabentus iš Lukiškių. Bet, žinoma, tai nėra kas savaitinis ar kas mėnesinis, o visai kitoks susitikimas. Žinoma, kai kuriose vietose, kur išvežti Lukiškių kaliniai, lankosi ir savanoriai, gyvenantys ten. Aš esu be galo jiems dėkingas. Ir įsivaizduoju, kaip tiems žmonėms sunku, kai reikia atrasti ryšį ir pasitikėjimą su žmonėmis, kurie nelaisvėje būdami prarado jau kurtus ir atrastus ryšius. Ir prarado pasitikėjimą… Bet, žinoma, viliuosi, jog Marijampolės, Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, Pravieniškių savanoriai ištvers savo misijoje. Linkiu jiems Dievo palaimos sunkiame laikotarpyje.

Apie šią problemą bandžiau papasakoti Prezidentūroje, Prezidento Gitano Nausėdos patarėjams. Man džiugu pasakyti, kad Prezidentūra rimtai pasižiūrėjo į šį reikalą, buvo surengti keli posėdžiai, kuriuose nuskambėjo aiški mintis, kad reikės tuos žmones vėl suvežti į vieną vietą, prieš tai ją paruošus. Įsivaizduoju tai kaip naują, Europos Tarybos reikalavimus atitinkantį kalėjimą – man sunku įsivaizduoti ką nors kito. Džiaugiuosi, kad Prezidentūra pakankamai ramiai dabar daro atstatymo darbą. Nežinau, kada jis duos vaisių, bet jis vyksta.

Gruodžio 6 dieną vyko Maldos pusryčiai, Prezidentas kalboje minėjo, kad Lietuvoje turi būti kuo mažiau atskirties, kuo daugiau bendruomeniškumo. Kalbėjo ir buvęs kalinys Žanas Talandis, kurio liudijimas buvo stiprus, jis kreipėsi į dalyvius: „Ponai, jei nesidalinsite, jūs, o ne mes, gyvensite atskirtyje.“ Tai galima pasakyti apie kalinius, apie neįgaliuosius – visus silpnuosius. Man šie Maldos pusryčiai suteikė didelę viltį. Nors jie atėjo ir praėjo, bet tai, kad skirtingi žmonės – politikai, verslininkai, visuomenininkai – po dešimties metų pertraukos vėl susėdo Prezidentūroje, vienoje salėje, kalbėjosi, palieka didelę viltį. Turime suprasti, kad elgesys su nelaisvėje esančiaisiais, vienais iš pažeidžiamiausių, parodo mūsų elgesį su visais piliečiais.