2019 12 11

Eglė Šlinkšytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Stasys Lozoraitis jaunesnysis – gimęs būti diplomatu

Kandidatas į LR Prezidentus Stasys Lozoraitis, 1993 m. Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus nuotrauka.

„Nesuprantu, kodėl man daug kas dėkoja, kad dirbau Lietuvai. Tai mano pareiga.“ S. Lozoraitis jaunesnysis.

Stasys Lozoraitis jaunesnysis gimė 1924 metais Berlyne, lietuvių šviesuolių šeimoje. Jo tėvas Stasys Lozoraitis tarpukariu ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, o vėliau buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje. Senelis Motiejus Lozoraitis taip pat nusipelnęs mūsų šalies visuomeniniam gyvenimui, jis pirmasis lietuvis advokatas. Stasio motina Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė – Lietuvos visuomenės veikėja, žurnalistė, pedagogė, kilusi iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio šeimos. Nekyla abejonių, jog Stasys, augęs tokioje patriotiškoje aplinkoje, nors beveik visą gyvenimą praleido svetur, buvo pasiryžęs dirbti Lietuvai.

Lietuvoje Stasys Lozoraitis gyveno tik ankstyvoje paauglystėje, 1935–1939 metais mokėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune. Vėliau su tėvais išvyko gyventi į Romą, baigė vokiečių gimnaziją. Tiesa, kai 1940 metais Lietuvą okupavo sovietai, Italijos vyriausybė Lietuvos ambasadą Romoje „Villa Lituania“ perdavė SSRS žinion, o Stasys Lozoraitis su šeima persikėlė į Vatikaną. Vėliau S. Lozoraitis įstojo į Romos universitetą, studijavo teisę. Dar studijuodamas pradėjo darbą Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto. Iš pradžių tapo neoficialiu pasiuntinio S. Girdvainio padėjėju, 1947 metais – atašė, dar vėliau (1954 m.) tapo pirmuoju sekretoriumi. 

Tačiau ir toliau okupuotos šalies ambasadoriams netrūko diplomatinių iššūkių. Pavyzdžiui, 1958 metais šiam svarbiam Lietuvos diplomatinės tarnybos postui iškilo grėsmė būti uždarytam. Mirus popiežiui Pijui XII, naujuoju Romos Katalikų Bažnyčios vadovu tapo Jonas XXIII, kuris turėjo iš naujo patvirtinti lietuvių diplomatijos tarnybą, o to padaryti negalėjo, nes tokios valstybės žemėlapyje nebuvo. Tačiau Lozoraičių pastangomis Vatikanas sutiko padaryti išimtį, o pasiuntinybė prie Šv. Sosto nebuvo panaikinta.

Kandidatas į LR Prezidentus Stasys Lozoraitis su žmona Daniela, 1993 m. Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus nuotrauka.

1983 metais, keletą mėnesių prieš mirtį, Stasio tėvas, tuometinis Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, jį paskyrė eiti pasiuntinybės Vašingtone patarėjo pareigas. Lozoraitis persikėlė į JAV, tačiau neapleido ir atstovo prie Šv. Sosto pareigų. Po metų, „Amerikos Balso“ žurnalistui Romui Sakadolskiui paklausus apie Lietuvos atstovybės reikalus, Stasys Lozoraitis atsakė: „Dabar Lietuvos diplomatinė tarnyba turi labai sunkų uždavinį. Visų pirma – pati išsilaikyti, būti nepriklausoma, o paskui – ir ginti Lietuvos interesus ten, kur jiems gresia pavojus.“ Prabėgus 35-eriems metams aišku, jog diplomatams pavyko išsilaikyti, o S. Lozoraitis svariai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, padėjo iš naujo užmegzti santykius su daugeliu užsienio valstybių, bendravo su JAV politikais Lietuvos laisvės klausimais. Atkūrus nepriklausomybę, Stasys Lozoraitis jaunesnysis tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Vašingtone. 

1992-iaisiais, po daugiau nei 50 metų pertraukos, Stasys Lozoraitis jaunesnysis sugrįžo į Tėvynę, kur jo laukė rimtas politinis išbandymas – prezidento rinkimai. Profesorius Vytautas Landsbergis LRT dokumentinėje apybraižoje „Legendos. Vilties prezidentas Stasys Lozoraitis“ teigė, kad ambasadorius vos atgavus nepriklausomybę pabrėžė, jog „Lietuvai reikalingas naujas žmogus“. Akivaizdu, kad diplomatas priėmė sprendimą būti tuo „nauju žmogumi“. Jo oponentu rinkimuose tapo buvęs Lietuvos komunistų partijos vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas. Priešingai nei varžovas, S. Lozoraitis rinkėjams nekėlė asociacijų su praeitimi, atvirkščiai, jis rinkimų kompanijos metu tautiečiams iškėlė vakarietiškos Lietuvos idėją: „Mūsų tikslas vienas – siekti, kad Lietuva būtų išties nepriklausoma, demokratiška ir turtinga Europos valstybė, garbinga Europos bendrijos narė.“ Šios Stasio Lozoraičio mintys Lietuvos žmonėms suteikė kitokios, atsinaujinusios, modernios valstybės viltį ,ir nors rinkimų laimėti nepavyko, Lozoraitis buvo pramintas „Vilties prezidentu“. 

Pralaimėjęs rinkimus S. Lozoraitis išvyko į Vašingtoną, o jo ir žmonos Danielos išlydėti susirinko minia lietuvių. Vašingtone jis dar kurį laiką buvo Lietuvos ambasadoriumi JAV, kol Lietuvos vyriausybės buvo atšauktas iš šių pareigų. Vėliau persikėlė į Romą, ėjo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Italijoje pareigas. Stasys Lozoraitis mirė 1994 m. birželio 13 d. Vašingtone.

Nors Stasys Lozoraitis jaunesnysis niekuomet nepriklausė jokiai politinei partijai, perskaičius jo išsakytas mintis, galima surasti ne vieną sąsają su konservatizmo ideologija. Štai ambasadoriaus išsakyta kritika kairiųjų pažiūrų partijai Lietuvoje („Visada buvau įsitikinęs, kad reikalinga kairiųjų pažiūrų partija. Bet dabar matau, kad ši partija neina į ateitį, o dažnai žiūri į praeitį. Tai gali išeiti į bloga ir kraštui, ir pačiai partijai.“) verčia manyti, jog jis savo pažiūromis ir moralinėmis nuostatomis tapatinosi su dešiniųjų ideologija. Taip pat prezidento rinkimų metu S. Lozoraitis išsakė nuomonę, priešingą kairiųjų idėjoms. Jis pabrėžė laisvosios rinkos bei privačios nuosavybę reikšmę valstybei: „Jei valdžia visą laiką kišis į žemės ūkio politiką, eksportą-importą ir t. t., tai mes laisvos ekonomikos nepasieksime, o tai reiškia, kad nepasieksime ir geresnio gyvenimo.“

Popiežiaus Jono Pauliaus II ir Lietuvos delegatų susitikimas po šv. Rapolo Kalinausko kanonizacijos mišių Šv. Petro bazilikoje. Iš kairės: Popiežius, AT Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Stasys Lozoraitis (jaunesnysis), jo žmona Daniela d’Ercole-Lozoraitienė. Vatikanas, 1991 m. A. Mari nuotrauka. LCVA

Religija – viena iš pamatinių konservatizmo vertybių bei labai svarbi diplomato gyvenimo dalis. Kalbant jo paties žodžiais: „Krikščioniškas elementas, manau, manyje yra stiprus, nes turėjau krikščionišką auklėjimą, proto discipliną labai gerbiu, kurią jėzuitai yra įvedę.“ Ši jo nuostata nekelia abejonių, juk daugiau nei keturiasdešimt metų S. Lozoraitis gyveno Romoje, greta Šv. Petro Bazilikos, svarbiausios Romos katalikų šventovės. Taip pat dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, kaip šios diplomatinės tarnybos atstovui jam tekdavo dalyvauti oficialiose religinėse ceremonijose. Be to, jis nepamiršdavo ir lietuviams svarbių religinių švenčių. Pavyzdžiui 1984 metais, „Amerikos balsui“ kalbėdamas apie Šv. Kazimiero šventę Vatikane, tikėjosi, kad „ Šventasis Tėvas laikys Šv. Petro bazilikoje mišias kovo 4 d.“ Derėtų paminėti ir tai, jog palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis buvo Stasio Lozoraičio giminaitis iš motinos pusės.

Konservatyvios minties puoselėtojams taip pat būdingas ir ryškus tautinis tapatumas, patriotiškumo jausmas, kas, be abejo, yra tiesa ir kalbant apie Stasį Lozoraitį. Šitiek metų gyvenęs užsienyje, jis visuomet išliko Lietuvos piliečiu bei tuo didžiavosi: „Nuo pat gimimo gyvenu su lietuvišku pasu, nebuvau registruotas jokioje svetimoje valstybėje, niekad neprisiekiau ir nedirbau jokiai kitai šaliai, netarnavau svetimoje kariuomenėje, neprašiau kitų pasų.“ Diplomatas S. Lozoraitis savo gyvenimą paskyrė diplomatinei kovai už Lietuvos laisvę, o vėliau, atkūrus nepriklausomybę, siekė vesti valstybę demokratijos, laisvės, Europos integracijos keliu. Savo Tėvynės meilės ir darbų jai ambasadorius visai nesureikšmino, laikė tai savo pareiga: „Nesuprantu, kodėl man daug kas dėkoja, kad dirbau Lietuvai. Tai mano pareiga.“

Taigi, ambasadorius Stasys Lozoraitis – vienas iš įtakingiausių bei svarbiausių Lietuvos diplomatų okupacijos metais. Jo dėka mūsų valstybės ištrynimas iš Europos žemėlapio nebuvo pripažintas šalių, turėjusių svarų žodį tarptautinėje politikoje. Būtų išties įdomu pamatyti, kokius horizontus galėjo pasiekti Lietuva, jei prezidentu būtų išsirinkusi toliaregišką, patriotišką, iš dalies konservatyvų, tikrą tautos šviesuolį, ambasadorių Stasį Lozoraitį jaunesnįjį.

Teksto autorė Eglė Šlinkšytė yra Jaunųjų konservatorių lygos valdybos narė 

Jaunųjų konservatorių lygos informacija

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.