2019 12 12

Algirdas Zabulionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Cunamis vardu „PISA“

EPA nuotrauka

Lietuvos švietimo bendruomenę kartą per trejus metus kaip koks reguliarus cunamis sukrečia nauji tarptautinio OECD PISA tyrimo rezultatai. Tarpais, aišku, būna mažesnių audrų – rezultatus skelbia IEA TIMSS ar PIRLS tyrimai, bet jie pateikiami kaip žymiai mažesnės svarbos. O va PISA – tai jau tikras šalies švietimo sistemos kokybės įvertinimas.

Taip, tai yra įvertinimas, bet jo gilesniam supratimui (jei neapsiribosime tik „svarbiausiu“ klausimėliu – kelinta gi ta mūsų Lietuva PISA sąraše?) ir savo rezultatų analizei reikia laiko. Gruodžio pradžioje buvo paskelbti tik 3 (trys!) pirmieji PISA-2018 tarptautinės ataskaitos tomai, rengiami dar trys – šalių reitingavimas tikrai nėra PISA tikslas. Tą porą tūkstančių ataskaitų puslapių bent perversti paleidus kompiuteryje paiešką „Lithuania“ reikia… O vėliau laukia sunkesnė užduotis – suprasti savo šalies rezultatus. Lietuvos PISA-2018 ataskaitos dar nemačiau, o ministerijoje vykusio rezultatų pristatymo net trys skaidrės jau buvo skirtos „Preliminarioms rekomendacijoms“. Nors reikėtų jas įvardinti kaip „amžinomis rekomendacijomis“ – visur tinkančiomis ir nieko bendro su PISA tyrimu neturinčiomis. Spręskite patys (visos pristatymo skaidrės yra ŠMMS tinklalapyje):

  • Mokyklos ir savivaldybių lygmenyse ieškoti veiksmingų būdų mažinti mokinių atotrūkį mokyklose, užtikrinti lygias mokymo(si) galimybes ir prieinamumą;
  • Gerinti mokyklų šiuolaikinių ugdymo priemonių ir mokymosi aplinkas, kompiuterizavimą;
  • Į pedagogų rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą sistemingai diegti inovatyvius, įtraukius ugdymo metodus ir priemones;
  • Stiprinti ugdymo kokybę pamokoje;
  • Didinti ankstyvojo ugdymo prieinamumą;
  • Skleisti gerąsias ugdymo proceso praktikas.

Ir t. t., geras tuzinas perliukų… O rimto tyrimo rimtus rezultatus reikia rimtai ir analizuoti, nes interpretacijų gali būti labai įvairių. Pavyzdžiui ministrui besidžiaugiant Lietuvos moksleivių pasiekimų stabilumu (ir net, lyginant su 2006 metais, kelių taškų „prieaugiu“), jau dabar galiu pateikti tokį paaiškinimą: PISA testuoja 15-mečius, kurie mokosi skirtingose klasėse (7–8–9–10-ose). Pagrindinę Lietuvoje tiriamų moksleivių dalį sudaro devintokai, bet 2006 metais testuotoje grupėje buvo 12% aštuntokų, o 2018 metais aštuntokų liko jau tik 2%, padidėjo dešimtokų dalis. O dabar – skaičiukai pamąstymui: 2018 metais 8–9-tokų rezultatai skyrėsi apie 80 taškų (tiksliau: matematikos – 84, gamtos mokslų – 74, skaitymo – 77), 9–10-tokų skirtumai jau mažesni – apie 20 taškų. Tad testuojamojoje grupėje „pakeitus“ vieną aštuntoką dešimtoku, mokinio rezultatai kyla daugiau nei 100 taškų… Kaip dabar jums atrodo tas lietuviškų rezultatų „stabilumas“, kieno „nuopelnu“ jis pasiektas? Kurią dalį šio kokybės prieaugio paaiškina techninis testuojamųjų moksleivių grupės pasikeitimas?

Tad Lietuvos PISA-2018 tyrimo rezultatus reikia įvardyti tik kaip „stabiliai“ prastus, o jų fone lieka tik stebėtis kaimynų – estų ir lenkų – pasiekimais. Aukštų Estijos rezultatų buvo galima tikėtis, jie ir praeitame 2015 metų tyrime buvo Europos lyderiai. O Lenkijos šuolis gana netikėtas ir mums skaudus – juk Lietuvos lenkų kalba dirbančiose mokyklose penkiolikmečių moksleivių rezultatai ypač žemi. Pavyzdžiui, skaitymo skalėje – tik 414 taškų (tokie kaip Kolumbijoje, kai visos Lietuvos moksleivių rezultatas yra 478, Lenkijos – 512 taškų). Galima sakyti, kad Lietuvos lenkų mokyklų ir Lenkijos penkiolikmečių skaitymo gebėjimus skiria pora mokyklinių metų. Gal tada, kaip įprasta sakyti – „pasisemti patirties“ reiktų ne į tolimas šalis skraidyti, bet pas kaimynus įsiprašyti?

Eli Francis/Unsplash.com nuotr.

Manau, mūsų bendrojo lavinimo švietimo sistemos problemos prasidėjo dar tada, kai gražų žodį „ugdymas“ priešpriešinome mokymui ir mokymuisi. Ugdymą suprantu plačiau nei mokymą, kuris visada buvo ir liko integralia ugdymo dalimi. Tačiau tas ugdymo „vėjas“ toks stiprus, kad vis laukiu – kada gi mokyklas pervadinsime į ugdyklas? Vėliau jau sekė pedagogikos, kaip mokslo, menkinimas – visada ministerijai padėjęs ir teorinius pamatus laikęs Pedagogikos (mokslinio tyrimo) institutas buvo pervadintas į Švietimo plėtotės centrą, kuriame pagrindiniais darbininkais tapo viešųjų pirkimų specialistai, efektingai įsisavinantys ES lėšas… Lietuva tapo ne tik krepšinio, bet ir pedagogikos specialistų kraštu, kuriame pagrindinė problema yra tik kaip teisingai atsirinkti pigiausias iš visų pusių siūlomas „profesionalias paslaugas“. Tad dabartinė situacija nėra netikėta, prie jos buvo ilgai ir kryptingai einama. Tik kada ji keisis – nežinau, nematau kokių nors suprantamų „pozityvios“ kaitos veiksmų, tik daug daug saldžių kalbų.

Nelaukiu greitos švietimo politikų reakcijos (veiksmų, ne tik žodžių) į, mano galva, „stabiliai“ skandalingus Lietuvos moksleivių rezultatus. Tačiau noriu pateikti vieną pavyzdį. Ukraina pirmą kartą dalyvavo PISA tyrime, jų moksleivių rezultatai nėra geri, bet jų švietimo politikų reakcija labai aiški – Ukrainos švietimo ir mokslo ministrė H. Novosad dar tą pačią savaitę, kai buvo paskelbti rezultatai, pripažino problemas ir kitus 2020/21 mokslo metus mokyklose paskelbė Matematikos metais. Man, kaip matematikui, toks žingsnis tikrai patinka, bet siūlyčiau Lietuvoje kitus mokslo metus skelbti ne matematikos ar gamtos mokslų, o Skaitymo metais. Tai nebūtų gimtosios kalbos metai, nes negalime kaltinti lituanistų dėl blogų Lietuvos moksleivių skaitymo gebėjimų PISA tyrime. Juk skaitome ne tik literatūros kūrinius, bet ir įvairų techninį tekstą, lenteles, grafikus. Tad PISA rezultatai kils tik tada, kai visi mokytojai – matematikai, biologai, chemikai, istorikai ir kitų mokomųjų dalykų – supras, kad kiekviename mokomajame dalyke viskas prasideda nuo perskaityto teksto supratimo. Šis mokinio gebėjimas (jei norite, galite įvardinti skambiau – kompetencija) turi būti vystoma kiekvienoje pamokoje, tad dabar atsakyti (ir pagalvoti) turime visi. Tad gal ŠMS ministerijai verta pamąstyti – gal ta „Skaitymo metų“ idėja tikrai nėra bloga? Galiu ir šūkį pasiūlyti: „Skaitantis moksleivis – mąstantis pilietis!

Cunamiai turi vieną gerą savybę – jie ateina ir praeina, palikdami pakankamai ilgą ramaus gyvenimo tarpsnį. Gal jo pradžioje nauji prisiminimai verčia mąstyti – o ką gi reikia keisti? Bet vėliau nusiraminama ir laukiama (vėl netikėtos?) kitos bangos. Man atrodo, kad kažkas panašaus bus ir su PISA – po šv. Kalėdų tie „stabilūs“ rezultatai prisimirš, viską užgoš kasdienės švietimo sistemos problemos, niekas rimčiau PISA duomenų neanalizuos – juk jau reikės vykdyti PISA-2021 tyrimą… Tad po trejų metų bus galima vėl išgirsti panašius švietimo politikų paaiškinimus – viskas ne taip jau blogai, toliau sėkmingai „stabilėjame“. Oi, kaip dar ilgai tuos estus teks vytis…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.