2019 12 13

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės Lietuvoje įkūrėja: šiame kelyje silpnieji keičia mūsų širdis

„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės 20-čio minėjimas Šiluvoje. Pasidalinimas grupelėje kartu su kardinolu A. J. Bačkiu. Irenos Morkuvienės asmeninio archyvo nuotrauka

Mano visas gyvenimas apsivertė, kai atradau tą bendruomenę“, sako Irena Morkuvienė, bendruomenės „Tikėjimas ir šviesa“ Lietuvoje steigėja. Mintį įkurti tokią bendruomenę Irenos širdyje pasėjo 1991 m. gegužės mėnesį Vilniuje ir Kaune apsilankęs Jeanas Vanier, tarptautinių bendruomenių „Arka“ ir „Tikėjimas ir šviesa“, jungiančių proto negalią turinčius žmones bei jų šeimos narius ir draugus, įkūrėjas. 1991-aisiais metais pirmoji bendruomenė įsikūrė Vilniuje, vėliau – Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose ir kituose miestuose. Lietuvoje šiuo metu turime 10 „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių, 3 iš jų yra Vilniuje.

Su IRENA MORKUVIENE kalbamės apie baimę, sunkumus ir bendrystės džiaugsmą, lydėjusį ir lydintį tikėjimo ir šviesos kelyje.

Kas Jus paskatino kurti „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenę?

1991-ųjų gegužę į Lietuvą atvyko Jeanas Vanier. Po jo konferencijos supratau, kad noriu įsitraukti į tą judėjimą. Širdis degė jo klausantis, atrodė, paskui tokį žmogų eitum, kur tik jis vestų. Po dviejų dienų įvyko dar vienas susitikimas, kuriame jis pasakojo apie tai, kad bendruomenėje yra daug džiaugsmo, nors yra ir visokių sunkumų. Mane labai palietė žodis „džiaugsmas“. Atėjome pas jį keliese: studentai, kelios šeimos, auginančios vaikus, turinčius protinę negalią. Tada jis mūsų paklausė, kodėl atėjome, ir pasiūlė išsirinkti tos grupelės atsakingąjį. Aš, kadangi buvau vyresnė amžiumi, sutikau. Iš pradžių sakiau, kad neturiu jokios vadovavimo patirties, į tai jis atsakė: „Tai neturi tikėjimo?“ O aš norėjau turėti, tad pasakiau, kad sutinku. Tuomet Jeanas Vanier pasiūlė po dviejų savaičių susitikti neįgaliųjų draugams ir aptarti būsimą pirmąjį bendruomenės susitikimą, o po dviejų mėnesių susitikti su neįgaliųjų šeimomis.

Nežinojau, ką daryti, neturėjau patirties bendrauti su proto negalią turinčiais žmonėmis. Jeanas Vanier man davė šeimų sąrašą. Dvi šeimos sutiko bendrauti, tačiau kitos atsisakė. Tada ėjau į Moksleivių rūmus, kviečiau draugus. Viena mama, dirbusi proto negalią turinčių asmenų dienos centre „Šviesa“, man nurodė šeimą su dviem vaikais, turėjusiais negalią. Ir taip pamažu atsirado penkios šeimos. Pirmasis susitikimas įvyko birželio 30 d.

Jeanas Vanier su „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės Lietuvoje atstovėmis Irena Morkuviene, Kristina Jašinauskaitė, Regina Atkočiūnaitė. Irenos Morkuvienės asmeninio archyvo nuotrauka

Jeanas sakė, kad melsis už mūsų pirmuosius susitikimus. Jis pasiūlė aplankyti tas šeimas, kad galėčiau artimiau susipažinti. Aplankiau vienos mergaitės, Virgutės, šeimą. Išgirdau tėvų pasakojimą, kokį gyvenimą jie patyrė, atmesti giminių, draugų, bendradarbių, kaimynų. Iš tos mergaitės tyčiojosi, ji į kiemą negalėjo išeiti. Visą kančią pasakojant mergaitė tylėjo, o paskui manęs paklausė: „Ar myli mane?“ Aš sutrikau, atsakiau, kad tik pirmą kartą ją matau, bet ji tuomet paklausė, ar ateisiu pas ją. Pažadėjau ateiti, ir ne vieną kartą. Lydėdama mane prie durų, ji pasakė: „Kokia aš baisi! Aš niekada negalėsiu turėti vaikų…“

Ne visi taip kalba, bet Jeanas sakydavo, kad beveik visi neįgalieji klausdavo: „Ar tu myli mane? Ar norėsi su manimi draugauti?“ Išėjusi iš tų namų jaučiausi palaiminta, norėjau kiekvieną sutiktąjį apkabinti.

Pirmojo susitikimo metu vyko didžiulė audra, liūtis, bet atėjo dvi šeimos. Dvi mamos pradėjo tarpusavyje kalbėtis apie savo išgyventas kančias… Šiuo susitikimu likome labai patenkinti. Vėliau patekau į avariją, patyriau didelę traumą, gydžiausi, tad antras susitikimas įvyko tik per šv. Kalėdas. Tuo metu labai daug meldėmės už būsimąją bendruomenę, buvome labai užsidegę. Po to antrojo susitikimo jau rinkdavomės kas mėnesį. 1992 m. vėl atvyko Jeanas Vanier ir Kaune įkūrė bendruomenę. 1993 m. jis atvyko penkių dienų rekolekcijoms. Tuomet įsikūrė antra bendruomenė Vilniuje. Palengva kūrėsi bendruomenės Marijampolėje, Šiauliuose (jos veikla buvo nutrūkusi, tačiau vėl atsigavo), Panevėžyje. Labai lėtai vyksta tas kūrimosi procesas. „Tikėjimas ir šviesa“ yra pašaukimas ne tik draugams, bet ir šeimoms. Kviečiame jungtis naujas šeimas, girdime, kad jos neturi laiko, o neįgalūs žmonės visi labai norėtų ateiti. Pradžioje tarp mūsų buvo daug jaunų draugų, o dabar mums trūksta jaunimo…

Negalią turinčius savo bendruomenės narius vadinate bičiuliais. Gal galite pasidalinti pastebėjimu, kaip jie jaučia Dievą?

Tikėjimo ir Šviesos bendruomenė vasaros stovykloje Vajasiškyje. Irenos Morkuvienės asmeninio archyvo nuotrauka

Einant šiuo keliu tas silpnasis žmogus keičia mūsų širdis, gauname daug dovanų. Mums, sveikiesiems, taip sunku atleisti, o jie atleidžia labai greitai! Jie prieina, apkabina kiekvieną naują žmogų, neklausia, ką veiki, ką dirbi. Širdis jų labai atvira, paslaptis labai didelė, mus keičianti.

Jie labai jaučia dvasią. Paliudysiu apie mergaitę, kuri mirė būdama 23-ejų metų. Likus dienai iki mirties, kai ją lankėme, ji sakė, kad ryt bus didelė šventė, daug šampano. O kitą dieną ji mirė… Tarp mūsų buvo berniukas autistas, kuris beveik nekalbėjo. Priimdamas Komuniją jis kažką sakydavo. Jis gali visą naktį adoruoti Švenčiausiąjį… Kai vasaros stovykloje ruošėmės Pirmosios Komunijos sakramentui, jie priėmė jį labai atvira širdimi. Mergaitė nusiskynė gėlę ir nešė Jėzui. Yra Artūrėlis, kuris prisiglaudžia prie kiekvieno. Pažvelgęs į jo švytintį veidą gali pajusti gyvą Jėzaus buvimą.

Proto negalią turinčio asmens priežiūra trunka visą jo gyvenimą. Sovietmečiu neįgalieji bei jų šeimų nariai atsidurdavo visuomenės užribyje, nesulaukdami jokios pagalbos. Atkrisdavo draugai, giminės, viešojoje erdvėje neįgaliuosius lydėdavo pikti žvilgsniai ir pašaipos. Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjus steigti dienos centrus sutrikusio intelekto žmonėms, atsivėrė galimybės tėvams palengvinti tokio vaiko priežiūros naštą. Ar galime sakyti, kad ir mūsų visuomenės požiūris į silpniausius jos narius palengva keičiasi?

Dauguma mamų nesupranta Dievo, kodėl jis davė tokią kančią. Bet vėliau tėvai keičiasi, nors jiems sudėtingiau nei jų neįgaliems vaikams. Rekolekcijose kalbame apie tai, kad mes nežinome, koks Dievo planas, kad galutinai sužinosime ten.

„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė. Irenos Morkuvienės asmeninio archyvo nuotrauka

Pačioje pradžioje bendruomenė neturėjo jokio kunigo, negavome jokios pagalbos, o kai nueidavome į Katedrą, žmonės nuo mūsų pasitraukdavo. Mūsų bičiuliams einant Pirmosios Komunijos mus apšaukė kelios močiutės, priekaištaudamos, kaip mes drįstame atvesti tokius žmones, sakydamos, jog tai Dievo paniekinimas. Net gatvėje ar važiuojant troleibusu mus aprėkdavo. Jautėme didžiulį atmetimą, bet buvome labai stiprūs savo užsidegime. Tėvai kentėjo, jų vaikus išvadindavo alkoholikų vaikais. Dabar jau yra kitaip…

1992-aisiais atvykęs Jeanas Vanier paprašė Vilniaus arkivyskupo A. J. Bačkio tapti mūsų kapelionu, o po to pasiūlė man pačiai kreiptis į jį. Kai arkivyskupas tapo mūsų kapelionu, žmonės, taip pat ir kunigai nutildavo. „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės pradžioje nepriėmė ir Lenkijoje, ir pačioje Prancūzijoje, nes tai buvo naujas reiškinys pasaulyje.

Arkivyskupas A. J. Bačkis kiekvieno susitikimo metu aukodavo šventąsias Mišias, tačiau negalėdavome pasikviesti kunigų į rekolekcijas – jie neatvykdavo, nors kviesdavome visus. Gal jie nežinojo, kaip elgtis su kitokiais žmonėmis? Net ir tėvas Stanislovas nežinojo, kaip su jais bendrauti. Vėliau arkivyskupas A.J.Bačkis paprašė pranciškono konventualo Mareko Dettlaff tapti bendruomenės kapelionu. Po kiek laiko mums į pagalbą atėjo kunigas salezietis Jacek Paszenda. Patirtį jie buvo įgiję Lenkijoje, nes ten bendruomenės įsikūrė dešimt metų anksčiau.

Mus globojo ir Švento Jono broliai: jie skaitydavo paskaitas, vesdavo konferencijas. Bendravome su Motinos Teresės įsteigtos kongregacijos seserimis, jos palaikė mus maldoje. Be šitos pagalbos nebūtume išsilaikę.

Papasakokite apie bendruomenės veiklą: kaip dažnai renkatės, kur keliaujate, kaip švenčiate?

„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė. Irenos Morkuvienės asmeninio archyvo nuotrauka

Renkamės kartą per mėnesį dalintis tam tikra tema, kurią visoms bendruomenėms nustato tarptautinės bendruomenės taryba. Tame susitikime stengiamės ją išgyventi pasidalinimu, pristatymu, pantomimos būdu. Kasmet vykstame į Šiluvą, kurios klebonas yra Kauno bendruomenės kapelionas. Ten švenčiame Mišias, vėliau vyksta agapė. Keliaujame ir į Žemaičių Kalvariją, Agluoną, kur praleidžiame net kelias dienas. Nuolat skambiname vieni kitiems, dalinamės, vykstame į vasaros stovyklą Vajasiškyje, Zarasų rajone. Pradžioje vykdavome pas tėvą Stanislovą į Paberžę. Organizuojama visų bendruomenių šventė – vyskupas K. Kėvalas džiaugsmingai sutiko mus priimti Telšiuose. Vasario 2 d. kasmet kartu su viso pasaulio bendruomenėmis švenčiame Tikėjimo ir šviesos šventę – Jėzaus paaukojimą šventykloje. Dar vyksta formacijos (mokymai), į kurias žmonės atvyksta ir iš mūsų provincijos, ir iš kitų šalių.

„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė. Irenos Morkuvienės asmeninio archyvo nuotrauka

2021 metais minėsime tarptautinės bendruomenės įkūrimo 50-čio šventę ir mūsų bendruomenės įkūrimo 30-metį. Vyksime į Čenstachavą, kur rinksis mūsų provincijos atstovai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Čekijos, Slovakijos, Gruzijos. Dalyvaus keli tūkstančiai žmonių.

Mano visas gyvenimas apsivertė, kai atradau tą bendruomenę. Net ir tėvai, kurie iš pradžių nesuprato manęs, vėliau buvo labai paliesti… Bendruomenės veikloje dalyvauja mano sūnus ir anūkas. Esu labai dėkinga Dievui, kad Jis pakvietė mane į šį darbą.

***

„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės „Vynmedis“ kapelionas kunigas Ramūnas Mizgiris OFM susitikimus įvardija kaip kelionę, kurios metu vyksta atradimas, geresnis tikėjimo pažinimas. Susitikimai prasideda šventomis Mišiomis, skaitoma Evangelija, sakomas pamokslas. Po to vyksta vaidinimas, kuriame išgyvenama scena iš Mišių. „Dalinamės į kelias grupeles, svarstome kausimus ir kiekvienas pasidaliname – kiek kas sugeba. Ieškome įsiklausymo, turi būti tam tikras lankstumas: visi turi būti pastebėti, jog esame lygūs, turintys skirtingos malonės dovanas. Gal tik keli gali atlikti išpažintį, kaip moko Bažnyčia. Kiti sėdi tyloje, bandau jų klausti, kalbėti apie tai, kas bloga nutiko. Po to duodu palaiminimą, išrišimą, sukalbame maldą.“

Ramūnas Mizgiris OFM. Evgenios Levin nuotrauka

Pasak kunigo Ramūno, „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės misija yra gyventi tikėjimu ir eiti kartu su neįgaliaisiais. „Gimus vaikui, turinčiam proto negalią, tėvams kyla klausimų: ką ne taip padarėme, kodėl mums, kuo nusikalto tėvai ir seneliai? Yra baimės ir gėdos jausmas, bet po to atsiranda gražių liudijimų. Jie pamato, kad pasaulis nėra vien grožis, sveikata, materialinės gėrybės. Jie pradeda keistis, matydami, kad yra kažkas daugiau. Priimdami tą vaiką, jie keičia savo širdis, atranda Dievą. Atsiranda suvokimas, kad Dievas yra malonė, kuri pasireiškia ir per tą, atrodytų, nuskriaustą vaiką. Mums svarbus pats buvimas kartu, svarbi ta ištikimybė. Nėra svarbu kažką padaryti ar pasakyti išmintingo, bet svarbu būti kartu čia ir dabar, jausti, ką pasakyti, kada patylėti…“