2019 12 15

Aušra Kaminskaitė

Teatro žurnalas

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Publika – spektaklis režisieriui (IV)

Režisierė Ieva Stundžytė. Teatro „Atviras ratas“ archyvo nuotrauka

Teatro žurnalas“ (Nr. 15)

Neretai galima išgirsti stereotipą, kad egzistuoja dviejų tipų kūrėjai – komercininkai, pataikaujantys masiniam žiūrovų skoniui ir apeliuojantys į primityviausius instinktus, bei tikrieji menininkai, kuriems nerūpi publikos pageidavimai, nes menas savaime yra vertingas, o jo vartotojai arba sugeba jį suprasti, arba ne. Keletas pokalbių su Lietuvos scenos menų (dramos teatro, operos, šokio) režisieriais atskleidė, kad minėti kraštutinumai ne tokie dažni – dauguma natūraliai laikosi vidurio, nors kiekvieno vidurys – be abejo – asmeninis, savitas, specifinis.

Taigi – aštuoni režisieriai kalba apie savo santykį su tais, kurie ateina pažiūrėti ilgalaikio darbo rezultatų.

IEVA STUNDŽYTĖ

Jūsų mokytojas Aidas Giniotis įkūrė „Keistuolių teatrą“, kurį galima pavadinti žiūrovišku – publikai keliančiu daug teigiamų emocijų ir neapkraunančiu nepatogia raiška, „negrūzinančiu“. Savo režisūros turbūt nepavadintumėte žiūroviška?

O kas daro spektaklį žiūrovišką? Taip dažnai apibūdiname lengvo žanro spektaklius, tačiau aš šią sąvoką suprantu kitaip. Yra ir sunkių žiūroviškų spektaklių – pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Meistro ir Margaritos“ ar „Ugnies veido“ salės visąlaik būdavo perpildytos.

Pati jaučiu, kad yra dvi kategorijos žiūrovų: tie, kurie eina į konkretaus kūrėjo spektaklius, nesvarbu, kokia jo idėja ar kūrimo aplinkybės, ir tie, kuriems neįdomūs nei vardai, nei pavadinimai, nes jie renkasi spektaklius pagal temas ir problematiką. Šie žmonės man įdomesni, todėl nejaučiu spaudimo kurti taip, kaip mane supantys ir formavę menininkai. Mano darbai iškrenta iš „Atviro rato“ konteksto, ir atėję žiūrėti Stundžytės žmonės ne visuomet pasijaučia atėję į „Atvirą ratą“. Manau, kad mano darbai atrodo sunkesni ar ne tokie žiūroviški vien dėl teatro, kuriame statau, konteksto. 

Esate šiuo atžvilgiu sulaukusi kritiškų komentarų?

Be abejo. Vienas dažniausių – į tokius spektaklius bus sunku parduoti bilietus, nesurinksime pakankamai žmonių. Tačiau „Atvirame rate“ turiu prabangą kurti taip, kaip noriu, neprivalėdama taikstytis prie kokių nors išorinių poreikių. O mano norai tokie: dar studijų metais kažkur išgirdau idėją, kad teatre kuriantys menininkai neša atsakomybę užbėgti šiek tiek į priekį. Vadinasi, kuriame ne tai, ką žmogus nori pamatyti, bet norime ir bandome atspėti, kas jį gali dominti, nors jis pats net nenumano, kad jam tai gali būti įdomu. Tokia yra mano išeities pozicija, ji leidžia laisvai save atverti.

Kurdama visai negalvoju apie tai, kaip publika priims spektaklį. Repetuodama noriu, kad mano idėja įsikūnytų. Spektaklio metu stebiu, kaip žiūrovai reaguoja ir ją priima – ar spektaklis išties provokatyvus, ar tai lemia tik kontekstas? Tiesa, vieną kartą apie būsimą percepciją svarsčiau gana daug – statydama „XII naktį“ „Keistuolių teatre“. Norėjau, kad tai būtų ne visai „keistuoliškas“ darbas, tačiau turėjau išlaikyti subtilumą, žinodama, koks yra daugumos konkretaus teatro lankytojų skonis. Siekiau, kad žiūrovai gautų kažką nauja, tačiau drauge nebūtų suspausti per stipriai.

Plojimai būna skirtingi. Man svarbiausias laikas yra pauzė tarp spektaklio pabaigos ir plojimų protrūkio. Gęstant šviesai taip norisi pabūti tamsoje kartu su tuo, kas ką tik buvo taip stipru… O plojimai tada viską ištaško.

Kokia forma sulaukiate žiūrovų atsiliepimų?

Kartais žmonės asmeniškai parašo žinutę, tačiau tai vyksta labai retai. Manau, tai lemia ir mano laikysena – „Atvirame rate“ sukuriamus spektaklius žiūrovai neretai priima kaip komandos, o ne konkretaus žmogaus sukurtą darbą.

Ateityje turbūt dauguma teatrų pradės rengti žiūrovų apklausas, nes jos gali tapti viena strategijų, kaip pritraukti žmones. Šiandien Europoje tai įprasta praktika. Kalbu ne apie popierines anketas, bet apie gyvą pokalbį su žiūrovais po spektaklio.

Iki šiol „Atviras ratas“ susitikimus rengdavo tik po „Atviro rato“ ir „Lietaus žemės“.

Taip, nes po jų kalbėtis norėjosi natūraliai, o po kitų tokio poreikio nebuvo. Stebėdama po spektaklių išeinančius žmones matau, kad jie nori jaustis saugūs, pabūti su ką tik gauta informacija. Ir aš pati po daugumos spektaklių nenorėčiau kalbėti – verčiau kai kuriuos dalykus pasilaikyti sau.

Kokie žiūrovų atsiliepimai ir reakcijos jums labiausiai įstrigo?

Kažkada vaidinant „Lietaus žemę“ po pirmų 15 minučių vienas vyras atsistojo, piktai ir nervingai pasakė „nesąmones šnekat“ ir išėjo. Kažkada jaučiau, kad viena moteris spektaklyje būtų mielai išėjusi, tačiau ją stabdė gėdos jausmas, nes pati sėdėjo centre ir, matyt, pabijojo taip drastiškai pasielgti. Dar buvo spektaklių, po kurių net nespėjus nusilenkti žmonės jau stojosi eiti iš salės.

Mes, kūrėjai, paprastai reaguojame jautriai – atsiprašinėjame, tarsi ką blogo būtume padarę. Tačiau pati po kiek laiko pradėjau suprasti, kad viskas yra normalu – žmonės turi teisę nemąstyti taip, kaip mąstai tu. Todėl nesu pykusi ant žiūrovų dėl jų reakcijų. Net jei salė juokiasi ten, kur, mano akimis, nederėtų, suprantu, kad tai reiškia arba žiūrovų gynybą, arba poreikį režisieriui permąstyti sceną, kuri priimama ne taip, kaip buvo tikėtasi. 

Iš ne vieno vyresnės kartos teatro atstovo yra tekę išgirsti, kad svarbiausia kūrėjui yra aplodismentai po spektaklio, nes būtent tada jam iš tiesų atsidėkojama už darbą. Kaip vertinate tokią idėją?

Man tai visiškai nepriimtina idėja. Nemoku lenktis po spektaklių. Pamenu, kaip sunku būdavo po „Meilės ir mirties Veronoje“, kai reikėdavo sulaukti, kol nusilenks visa komanda, o tada išeiti ir lenktis, nors būdavau pilna vidinės sumaišties. Juk spektaklis baigiasi nelaimingai, ir aš nenoriu išsklaidyti iliuzijos pasirodydama sveika, gyva ir besišypsanti. Aktoriams reikia daug laiko, kad nusimestų vaidmenį, ir kai lenkiamasi to nepadarius, aš jaučiu falšą. Tai mano, kaip aktorės, atsakymas.

Kaip režisierė suprantu, kad aktoriams to reikia. Tačiau ir plojimai būna skirtingi. Man svarbiausias laikas yra pauzė tarp spektaklio pabaigos ir plojimų protrūkio. Gęstant šviesai taip norisi pabūti tamsoje kartu su tuo, kas ką tik buvo taip stipru… O plojimai tada viską ištaško. 

Kokias emocijas ir mintis jums sukelia žiūrovų ovacijos stovint?

Man tai nekelia nei minčių, nei emocijų – toks elgesys jau tapęs norma. Labiau nustebina neatsistojantys – į juos reaguoju rimčiau, nes atrodo, kad tie žmonės iš tiesų mąsto.

Suprantu, kad kartais atsistoti skatina euforija, kurią kūnas pagauna žmogui ilgai plojant, ir galiausiai natūraliai pakyla. Tačiau netikiu atsistojimais vos pasibaigus spektakliui – tai net fiziškai nenatūralu.

Man įdomiau, kas vyksta pasibaigus plojimams ir žiūrovams pradėjus skirstytis. Būna, kad žmonės paploja, aktoriai išeina, žiūrovai taip pat, o keli sėdi ir laukia. Žinoma, dalis laukia, kol pasibaigs išeinančiųjų srautas, tačiau pasitaiko tokių, kurie sėdi reikšmingai. Paprastai tai būna tie, kurie plodami nestovėjo. Man tai atrodo nuoširdu. Labai svarbu, kad žmonės neapsimetinėtų teisingais žiūrovais, nemeluotų, kad spektaklis patiko arba ne. Kad būtų tokie, kokie iš tiesų yra – tai man yra svarbiausias dalykas.

Režisierė Eglė Kižaitė. Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotrauka

EGLĖ KIŽAITĖ

Ar statydama spektaklius vaikams domitės vaikų psichologija?

Žinoma – labai daug. Niekad neketinau statyti spektaklių, kurie tebūtų pramoga, tad turėjau pradėti domėtis tuo, kaip spektakliai gali ugdyti vaikus, kaip pastarieji priima teatrą ir ko mokosi. Sužinojusi, kaip muzika, pasikartojantys tekstai, aiškiai apibrėžti personažai spektakliuose skatina visai mažų vaikų (2–4 metų) emocinę ir fizinę raidą, pastačiau spektaklių būtent jiems. Beje, iš šių idėjų gimė ir mano įkurtas „Vėjų teatras“.

2018 m. gruodį Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastačiau spektaklį 5–10 metų vaikams, o gavusi finansavimą savo projektui „Apie ką švilpia vėjai?“ teatre „Pradžia“ galėjau pastatyti tris nedidelius spektaklius 6–14 mėnesių, 3–5 metų ir 4–8 metų vaikams. Visi šie spektakliai sukurti bendradarbiaujant su „Vėjų teatru“. Juos kurdama rėmiausi informacija, gauta konsultuojantis su Inga Narijauskiene, vaikų ankstyvojo ugdymo studijos „Mamų dainos“ įkūrėja ir vadove. Iš jos sužinojau ir iki šiol mokausi, ką ir kada atsimena vaikai, kokias reakcijas skatina atitinkami veiksmai scenoje, kaip sudėlioti spektaklių dalis, kad jos būtų paveikesnės mažiesiems žiūrovams. Greta ankstyvojo ugdymo I. Narijauskienė domisi ir teatru, tad jos psichologinės žinios itin naudingos. 

Ar pati spektakliuose pastebite, kaip tokiomis žiniomis paremti sprendimai veikia žiūrovus?

Tikrai pastebiu. Kai kurie dalykai gali nesuveikti, tačiau tai paprastai pamatau premjerose ir tuomet darome pakeitimus.

Vaikai iki penkerių metų paprastai būna audialai – lengviausiai aplinką priima per garsus. Todėl mūsų spektakliuose labai daug dainų – ritmas ir muzika padeda vaikams įsiminti informaciją. Pavyzdžiui, knygos „Didžioji būtybių knyga“ autorė į spektaklio pagal jos knygą premjerą atsivedė dukrą, kuri vėliau, praėjus po spektaklio dviem mėnesiams, vis dar atsiminė ir padainavo dainą iš spektaklio. Be to, pajutusi kaistančius savo pačios delnus, ji pradėjo vaidinti vieną iš personažų – Gabiją, kurios delnuose buvo liepsnelės. Jei taip įdiegi žodžius bei kontekstus, vadinasi, gali įdiegti ir vertybes. Vienas pagrindinių mano tikslų teatre – skatinti empatiškas vaikų reakcijas, leisti jiems susitapatinti su personažais. Paprastai vaikai tapatinasi su aptakesniais, mažiau išsiskiriančiais, tais, kuriuos kažkas kitas, aktyvesnis, veda į nepažįstamą pasaulį.

Lygiai taip tėvai, vedantys vaikus į teatrą ne pasikultūrinti, bet kažko išmokyti, ilgainiui auklėdami pradeda naudoti spektakliuose išgirstus pavyzdžius ir istorijas. Vaikus labai stipriai veikia herojaus sukūrimas – jie gali tapatintis, sekti ir tai netgi tampa terapija. Žinoma, svarbu atskirti teatrinius užsiėmimus ir spektaklius, kuriems svarbus emocinis pagrindas ir estetika, scenografija. 

Manau, ilgainiui susiformuoja kiekvieno režisieriaus publika, kuri žino, ko iš jo tikėtis. Tuomet kūrėjas gali šokiruoti savo publiką sukurdamas kažką sau nebūdingo, netikėto.

Kuriate spektaklius ir vyresnei publikai. Ar statydama „Vasarvidį“ svarstėte apie tai, kaip publika jį priims?

Visus spektaklius statydama galvoju apie publiką – man svarbu, kas ateina žiūrėti ir netgi kiek kainuoja bilietas. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatėme spektaklį „Lė-kiau, lė-kiau“, skirtą paaugliams, jų tėvams ir mokytojams. Tačiau akivaizdu, paaugliai negali mokėti už bilietą 20 eurų, todėl vienas iš mano tikslų statant spektaklį buvo derinti kainas, nuolaidų galimybes su teatru, kad jaunimui būtų palankesnės sąlygos įsigyti bilietus į spektaklį. Taip pat svarbu atsižvelgti į spektaklių rodymo laiką – juk kur kas daugiau galimybių atvesti paauglius į teatrą dienos metu, o štai Helovino vakarą jie čia tikrai neis. Kiek galiu, stengiuosi pati tai derinti,nes tiek man, tiek aktoriams labai svarbu, kad susirinktų būtent paaugliai – publika, kuriai ir skiriame savo darbą.

Kai kūriau „Vasarvidį“, norėjau, kad į jį ateitų jauni žmonės, tačiau nėra lengva pritraukti paauglius, vyresnių klasių mokinius į teatrą, jie tikrai turi daugybę kitų pramogų… Todėl dažniausiai šis spektaklis sulaukia vidutinio amžiaus žmonių publikos, kuri visgi išskirtinė – kadangi Kaune informacija aktyviai sklinda iš lūpų į lūpas, moterys čia sugeba atsivesti savo vyrus, kurių paprastai nepavyksta ištempti į teatrą. Ir štai – jie pamato W. Shakespeareʼo komediją. Vis dėlto sakyčiau, kad mano spektaklių tikslinė auditorija – mano kartos žmonės. Dalyvaudami Dalios Tamulevičiūtės konkurse Varėnoje iš vyresnės kartos komisijos narių sulaukėme komentarų, kad viskas „Vasarvidyje“ vyksta per greitai. Tokios pačios reakcijos sulaukdavau ir apie „Keistuolių teatre“ statytą „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“ pagal G. Boccaccio „Dekameroną“. Spektaklio tempas diktuoja jo publiką. Pastebiu, kad dažniausiai vyresnės kartos žiūrovams reikia ilgesnių scenų, paaiškinamųjų tekstų, o jaunesniems reikia nuolatinės kaitos, greito tempo.

Ar režisierius pats atsakingas už spektakliui reikalingos publikos pritraukimą?

Manau, ilgainiui susiformuoja kiekvieno režisieriaus publika, kuri žino, ko iš jo tikėtis. Tuomet kūrėjas gali šokiruoti savo publiką sukurdamas kažką sau nebūdingo, netikėto.

Tačiau kol esi jaunas ir nežinomas, viskas kitaip – viena vertus, niekas nieko iš tavęs nesitiki, kita vertus, kai kurie žiūrovai bijo tavo eksperimentų ar atviresnės raiškos svarbiomis temomis. 

Ar mėgstate žmonių atsiliepimus gauti iškart po spektaklio?

Svarbu kieno ir kaip išreikštus. Į žiūrovus žiūriu kaip į vienį, kurio reakciją galima pajusti per bendrą atmosferą. Stebėdama salę visuomet tyrinėju, ar jie išgirsta, kas jiems sakoma nuo scenos. Man svarbu, kad tarp aktorių trupės ir žiūrovų užsimegztų ryšys. Tačiau pažįstamus žmones žiūrovų salėje norom nenorom individualizuoju.

Neetiškiausiomis laikau savų žmonių, teatralų reakcijas – mes patys nemokam žiūrėti kolegų darbų. Ateiname su „profesionaliu“ žvilgsniu, baisesniais veidais nei dauguma kritikų ir laukiame, ką čia tokio mums parodys. Kai kurie sugeba atsipalaiduoti ir net jei spektaklis nenusiseka ar nepatinka, po jo padėkoja kūrėjams. Kiti net nepasirodo, tyliai išeina, įsivaizduodami, kad liks nepastebėti. Juk užtektų paprasčiausio „ačiū“ ir tiek. Kartais žmonės, regis, jaučiasi nepatogiai, bijo įžeisti. Man tokie momentai labai nejaukūs ir nemalonūs. Mažiau nemalonu būtų išgirsti kritišką atsiliepimą, tačiau tai įvyksta neįtikėtinai retai, nes Lietuvoje neturime diskusijų tarp kūrėjų kultūros. Atrodo, kad mes nemokame diskutuoti, pagrįsti savo nuomonės, išsakyti ir priimti kritiką, pastabas, pasiūlymus.

2018 m. buvau nuvykusi į teatro vaikams festivalį Norvegijoje. Ten mane nepaprastai pradžiugino tradicija vaikams nuo mažų dienų dalyvauti diskusijose po spektaklių. Nesvarbu, kad pradžioje komentarai būna „man šis personažas pasirodė liūdnas“ – taip žmonės iškart pratinami pasakyti savo nuomonę ir suprasti, kad į ją bus reaguojama, kad kitiems kils klausimų, kad kiti mąstys kitaip ir nieko čia baisaus. Man tai atrodo sveika ir siektina. Pati stengiuosi auginti vaikus kaip teatro publiką ir kaip visuomenės narius. Statydama spektaklius negaliu tiesiog ieškoti naujų formų – privalau galvoti apie aiškius ir apčiuopiamus spektaklio tikslus. Man reikia publikos.

Ar po vaikams skirtų spektaklių publika stojasi ploti? Kokias emocijas ir mintis jums kelia po jūsų ar kitų kūrėjų spektaklių atsistojanti publika?

Po spektaklių vaikams specialiai niekas nesistoja paploti, nes vaikai paprastai prastovi visą spektaklį – šoka, eina prie scenos…

O kai publika stojasi… Nežinau, pati kartais kvailai jaučiuosi situacijose, kai reikia apsispręsti, stotis ar ne – tarsi publikoje matuočiausi, kaip man patinka spektaklis, kaip vertinu jo kūrėją. Neatsistosi – visi žiūrės: ko sėdi, negi nepatiko? Atsistosi – kažkas vis tiek kreivai žvilgtels: negi toks jau geras spektaklis?

Kartais atsistojimai gali būti susiję ir su mūsų negebėjimu išreikšti savo nuomonę. Atsistoji tarsi pasiruošdamas išeiti – tuoj paplosim ir keliausim namo. Kūrėjai atsistojimą gali perskaityti kaip nepaprastai teigiamą reakciją, o tu tiesiog padarei veiksmus, kuriuos reikia daryti, panašiai kaip bažnyčioje žmonės klaupia, stoja, sėda tada, kai nustato taisyklės. Man nesvarbu, ar žmonės po spektaklio atsistoja paploti. Kartais daug tikresnė ir nuoširdesnė reakcija yra tyla.

Daugiau skaitykite:

„Publika – spektaklis režisieriui (I)“

„Publika – spektaklis režisieriui (II)“

„Publika – spektaklis režisieriui (III)“