Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Papasakoti vaikams Prakartėlės ir šventojo Pranciškaus istoriją padės… komiksai

„Vilkiaus nuotykiai“. Magnificat leidinių nuotrauka

Komiksai vaikams Lietuvoje vis labiau populiarėja. O ar įmanoma rasti gilesnio turinio, istorinių, vertybes perteikiančių komiksų vaikams? Apie viduramžių dvasia persmelktą komiksų seriją  Vilkiaus nuotykiai“ (Magnificat leidiniai) kalbamės su SIGITA ir DANIELIUMI TURSKIAIS, auginančiais tris dukras. 

Ką Jūs mėgote skaityti vaikystėje? Kokios knygos labiausiai įsiminė?

Sigita Turskienė. Daug skaičiau pradinėse klasėse, bet ir vėliau. Labai patikdavo nuotykių literatūra,  knygos vaikams: Astrida Lindgren, „Bembis“, „Plėšikas Hocenplocas“ ir kitos. Nemažai knygų turėjome namuose, bet ir į biblioteką nueidavau. Atsimenu, ten atradau „Ozo šalies burtininko“ seriją. 

Danielius Turskis. Mano tėveliai įsigijo įvairių šalių pasakų knygas, kurias sovietmečiu leisdavo serijomis: ispanų, vokiečių, Afrikos šalių pasakos. Pastarosiose pagrindiniai veikėjai buvo leopardai, gazelės, beždžionės, dievas Nzambis. Man patiko jas skaityti, bet labiausiai sužavėjo Vilhelmo Haufo pasakos, ypač rinkinys apie Artimuosius Rytus. Jo pasakos užburia vaizduotę, įtraukia. Paprastai pasakose nebūna tiek detalių, taip pat jose gausu istorinių asmenybių, psichologinių veikėjų portretų, stebuklų. Jis viską perteikia labai realistiškai.

Kokiais kriterijais vadovaujatės parinkdami knygas savo mergaitėms? Ir kaip atradote Jean-François Kiefferio komiksus „Vilkiaus nuotykiai“? 

S. T. Dažniausiai knygos „pasirenka“ mus. Perkam gana retai, dažniau padovanoja močiutės ar vaikų krikšto mamos, kitas turim iš senesnių laikų. Jau kelis kartus su dukromis ėjome į biblioteką ir leidau išsirinkti ką nori. Tai pasiėmė dar nematytą „Kakę Makę“, taip pat knygų apie gyvūnėlius. Bet išsirinko visos, net pustrečių mažiausioji susižavėjo eiliuota knygele apie varliuką. 

O „Vilkiaus nuotykius“ pirkom „iš idėjos“, nes tai ir komiksas, ir katalikiška knyga. Pamatėm ją lankydamiesi su šeima Tiberiados vienuolyne Baltriškių kaime ir nutarėm, kad būtinai reikia įsigyti. Šią seriją mergaitės labai pamilo.

D. T. Nė nesvarstę įsigijom iškart visas tris dalis. O vėliau pasirodžiusią IV dalį pastebėjo mūsų vyriausioji dukra. Mergaitėms jau dabar komiksai įdomūs, labai noriai pačios skaito ar varto, ir ne po vieną kartą. 

Renkantis, kurią knygą skaityti, mums svarbu leisti pasirinkti dukroms. Vieną dieną nori „Kakės Makės“, kitą – „Vilkiaus nuotykių“, o dar kitą – „Kiko ir ranka“. Man labai gražu, kad vaikai ne po vieną kartą tas pasakas skaito. Kaskart vis atranda ir atranda kažką naujo.

O „Vilkiaus nuotykiai“ man ir pačiam labai patiko, ir skaičiau juos savo malonumui. Net jei juose yra anachronizmų, pavyzdžiui, dalyvaujanti pažų turnyre mergaitė.

Moteris negalėjo būti ritere viduramžiais?

Buvo Žana d’Ark, bet ji niekada nė vieno žmogaus nenužudė. Mergaitės pažėmis irgi nebuvo. Bet vaikų literatūroje tai nekliūva. Knygoje man labai patinka vaizduojami riterių laikai, rungtys, įdomi epocha ir siužetai. Vienas iš personažų – Vilkas – toks paslaptingas, kalbėti nemoka, bet viską supranta ir veikia. Mūsų vaikams, ypač vidurinėlei, jis labai patinka, ji stebi, ką tas Vilkas knygelėje daro. Labai gražu, kad komiksų veikėjas yra ir  šv. Pranciškus. Jis yra vienas tų šventųjų, apie kurį vaikams nesunku papasakoti. Nereikia skaityti jo teologijos, kad suprastum, ką jis nori pasakyti, užtenka sužinoti, kaip jis gyveno. Labai patinka, kad knygose yra dainelių su natomis. Bandžiau dainuoti ir vaikams patiko, jų melodija skamba autentiškai, viduramžiškai.

Danielius ir Sigita Turskiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

S. T. Mes vis atskirai tuos komiksus skaitom ir nesu girdėjus, kad dainuoji. O aš natų neskaitau, stengiuosi tas daineles dainuoti, taigi ši knyga yra šioks toks iššūkis ir tėvams. 

2016 m. pasirodžiusi pirmoji „Vilkiaus nuotykių“ dalis sulaukė didelio pasisekimo. Kaip manote, kuo „Vilkiaus nuotykiai“ patinka šeimoms? 

S. T. Man labai svarbu, kad komiksai krikščioniški ir vertybiškai teisingi. Tikėjimo dalykus galima perduoti ir kalbant apie kitas, bendražmogiškas vertybes. Pvz., knygelės veikėjai susitinka neįgaliuką, padeda vienas kitam. Joje daug dalykų, kuriuos galima aptarti su vaikais. Ypač mūsų vyriausioji domisi, atidžiai žiūri, kai vedžioju pirštu tekstą. Po to ji viena pati ne šiaip sau varto, bet tikrai tarsi skaito. Taip pat vaikams patinka, kad tai komiksas. Labai retas žanras Lietuvoje.

D. T. O Prancūzijoje komiksų nors vežimu vežk. 

S. T. Lietuvoje jis dar tik pradedamas atrasti ir man pačiai jis visiškai naujas. Vaikystėje ar dabar komiksų nesu skaičiusi. Vaikams šis žanras irgi nesunkiai suprantamas. 

D. T. Man gražu, kad skaitant šiuos komiksus galima atpažinti problemas. Juose realybė nėra nudailinta. Suaugusieji vaizduojami tikroviškai – ir kaip mušasi, nesutaria, nepasidalina turto, kažkokių gėrybių. Lygiai tas pats vyksta ir šiandien, ne tik viduramžiais. Tad gali šią realybę aptarti su vaiku.  

Kuo „Vilkiaus nuotykiai“ skiriasi nuo kitų vaikams skaitomų knygų? 

D. T. Pirmiausia, tai yra komiksas. Kitoks nei „Kakė Makė“, nes tai gana intensyvi ilga istorija ir ją perteikia vaizdų seka. Autoriaus kalbos beveik nėra. Palyginti su mūsų dažnai skaitomomis pasakomis, „Vilkiaus nuotykiuose“ ne visada laiminga pabaiga. Vienoje dalyje neįgaliukas žūsta. Šio pasaulio akimis žiūrint – tai tragedija, mirė vaikutis, paaugliukas, nekaltas, niekas jam nepadėjo, tai skaudu. Knygoje nėra nei stebuklingų daiktų, gyvūnų, burtų lazdelės, drakonų ar slibinų, kaip būna pasakose.  Yra paprasti žmonės – plėšikai, riteriai, – tokie patys kaip mes, su savo jausmais, troškimais, norais. Istorijose šalia Vilkiaus dalyvauja istorinis žmogus – šv. Pranciškus. Unikalu tai, kad tai krikščioniška literatūra. Bet ją įdomu skaityti ir nekrikščionims, nes vaizduojama daug nuotykių, kelionių, istorinių dalykų. Pasakojimo pabaigoje būna Šventojo Rašto citata, kuri padeda suprasti, kokią žinią perduoda šis tekstas, iki galo jį „atrakina“. 

Kaip komiksai padeda kalbėti apie tikėjimą? Danieliau, minėjai, kad komiksai padeda, nes „kalba“ vaizdais. 

D. T. Svarbiausias dalykas yra pavyzdžiai. „Vilkiaus nuotykiuose“ parodyta, kaip veikėjai meldžiasi. Paprastai meldžiasi šv. Pranciškus, jis rodomas kaip autoritetas, vaikai eina pas jį patarimo. Šventojo rašto citatos – gal labiau tėveliams orientyras, kaip tą istoriją atskleisti vaikui.Apibendrinant, bandoma pavyzdžiais parodyti, kaip tas problemas, su kuriomis suaugę susiduriame, ir kurias vaikai mato, ir jos tampa jų gyvenimo dalimi, galima krikščioniškai priimti ir spręsti. Knygelėje parodoma, kad yra įvairių žmonių: netikinčių ir tikinčių, tų, kurie elgiasi gerai arba blogai.

S. T. Galvoju, kaip apskritai tikėjimą vaikams perduodam. Dabar atrodo, kad daugiausia savo pavyzdžiu. Meldžiamės namuose, einam į bažnyčią. Svarbu, kad vaikams nesusidarytų įspūdis, jog tik mes taip gyvenam. Dukros pastebi, kad kiti vaikai darželyje prieš valgį nesimeldžia. Labai gerai, kad jos mato ir kitokių pavyzdžių nei šeimoje. Jei nueiname į svečius, kur pasimeldžiame kartu, tai irgi parodome, kad yra ir daugiau tikinčių šeimų. Bet dabar manau, kad svarbiausia šeimoje rodyti pavyzdį, o visi kiti pavyzdžiai jį tik papildo.

O kam rekomenduotumėte šią knygą?

S. T. Pirmiausia kitoms šeimoms. Gal labiau tikintiems? Ar ryžtumeisi rekomenduoti nuo tikėjimo nutolusiems?

D. T. Rekomenduočiau žodžiu, kad „tai yra geri komiksai, galiu paskolinti“! Pagrindinis veikėjas berniukas, jis įsivelia į visokius nuotykius, jį lydi vilkas. Nors nuotykiai pavojingi, jis neretai rizikuoja gyvybe, iš patirties galim pasakyti, kad knygos patiks ir berniukams, ir mergaitėms!

S. T. Man atrodo, kad mergaitėms komiksai patinka dėl to, kad ten gausu nuotykių, pavojų, nes su tom pasakom, fėjom ir kakėm makėm esam užsiliūliavę.