2019 12 17

Austėja Mikuckytė-Mateikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Apie V. Bičkutės parodą „Pigmentai“

Violetos Marijos Bičkutės darbas.

Violeta Marija Bičkutė yra įgijusi ekonomistės profesiją, tačiau tai jai visai netrukdo didelę savo energijos ir laiko dalį skirti kūrybai, o kūryboje būti ekpresyviai, spontaniškai, žaismingai.

Parodoje regime pastarųjų ketverių metų autorės kūrybą, tiksliau, abstrakčiąją kūrybos dalį. Eksponatus vienija bendra „dažų tėškimo“ technika, estetinė samprata, spalvinės dermės ir kompozicijos svarba. Autorė tvirtina per spalvas išreiškianti emocijas ir nuotaikas. Paveiksluose regime plačią emocijų paletę, bet jų panoramoje akivaizdžiai dominuoja pozityvumas, optimizmas, džiaugsmas. Violeta pasakoja niekuomet nesiimanti kūrybos, kai yra prastos nuotaikos. Šia paroda autorė kviečia lankytojus pasidžiaugti, atitrūkti nuo rūpesčių, iškeliauti į paralelinę – spalvų ir formų – realybę.

Trumpai žvilgtelėję, Violetos drobes galėtume pavadinti polockiškomis. Bet klystume. Šiuos autorius tesieja technika – dažo kelionės ant paviršiaus būdas – kryčio momentas. Bet net ir šiuo aspektu autorė eina visiškai individualiu eksperimentiniu keliu. Dažai sykiais krinta nuo teptuko, tykšta nuo šluotos šerių, kitais atvejais žliaugia iš kibiro… Savo studijoje autorė maudo dažų gūsiuose drobes sluoksnis po sluoksnio.

Tokia performatyvi tapyba priartėja prie ritualo, tampa tam tikru šokiu. Sykiais šokdinama visa ranka, sykiais tik riešu. Violeta tikrai nėra pradėjusi savęs kartoti ir labai tikėtina, kad to išvengs ir ateityje. Tykštantys, drimbantys, ore sklendžiantys ir žemyn krentantys dažai – abstraktusis ekspresionizmas – jos kalba. Violeta atrado sau tinkamiausią estetinę kalbą bei techniką ir kuo toliau tuo tik plačiau veriasi variacijų pasaulis.

Violetos Marijos Bičkutės darbas.

Dailininkė mėgsta susitikti su gamta, stebėti gamtą, ypač medžius – jų lapų spalvų pokyčius ir kamieno koloristinę paletę. Menininkę įkvepia įvykiai, kelionės, kitų menininkų parodos, sezonų kaita, būsenų kaita ir, žinoma, mokytojai. Autorė gerbia savo mokytojus ir semiasi iš jų žinių, bet tiek pačios jos, tiek žiūrovų, tiek mokytojų džiaugsmui, netampa jų kopijuotoja. Net ketverius metus Violeta mokėsi pas mėlynos spalvos virtuozę Rūtą Katiliūtę. 2016 metų vasarą autorė praleido Barselonoje, Ispanijoje, kur lankė privačios tapybos studijas pas menininkę Maria Armengol Gonzalez. Šiuo metu Violeta lanko A. ir R. Gataveckų piešimo studiją-mokyklą, kur lavina akademinio piešimo įgūdžius ir diskutuoja tapybos temomis bei lanko tapybos pamokas pas Godą Lukaitę.

Menininkės entuaziazmas, smalsa, aktyvumas, ateities vizijos ir noras tobulėti Violetos meno evoliucijos stebėtojams žada dar daug džiugių netikėtumų. Kūrybinė idėja autorę aplanko kaip pakili būsena, euforija, metafizinė patirtis. Nesvarbu, ar tąsyk kūrėja jau numato galutinį rezultatą, ar jo eiga vyksta intuityviai, tapyba (tiksliau taškyba) niekuomet netampa mechanine veikla. Todėl visi paveikslai autorei brangūs, vertingi ir žadinantys sentimentus. Būtent dėl šio kūrybinio proceso autentiškumo vizualiai patrauklūs paveikslai netampa dekoratyviais paveikslėliais, jie išlieka tikrais gaivališkos energijos, spalvos ir formos poveikio žiūrovui galios liudytojais.

Būtent toks kūrybinis procesas Violetai atsiskleidžia kaip prasmingas būvis. Autorę labai džiugina semiatsitiktinių formų gebėjimas kelti jos meno žiūrovams įvairias asociacijas. Tokiu būdu jos kūriniai tampa veidrodžiais ne tik jos pačios, bet ir stebinčiojo.

Parodos atidarymas – gruodžio 20 d., penktadienį, 17.30 val. Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai).

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.