2019 12 17

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Ero cras“ – „Ryt būsiu su jumis“: didžiosios advento O antifonos

Betliejuje. Wiara.pl nuotrauka

Adventą sudaro tarytum du atskiri tarpsniai. Pirmasis, trunkantis nuo laikotarpio pradžios iki gruodžio 16 d. įskaitytinai, yra skiriamas apmąstyti šlovingą Žmogaus Sūnaus atėjimą laikų pabaigoje – paruziją. Atėjimą kaip Laiko, visų Laikų ir Amžių Karaliaus. Anot gedulo Mišių – Requiem žodžių – Rex tremendae maiestatis. Didžiosios Galybės Viešpaties. Antrasis advento tarpsnis, prasidedantis nuo gruodžio 17 d., mus tiesiogiai rengia Viešpaties Gimimo iškilmei ir primena pirmąjį – tylų ir nuolankų – Išganytojo atėjimą į žemę. Liturgijoje šias dvi skirtingas (bet drauge ir glaudžiai susijusias) laukimo dalis tarytum susieja šv. Mišių skaitiniuose nuolat skambantys giliu Mesijo ilgesiu persmelkti pranašo Izaijo knygos žodžiai.

Įpusėjus gruodžiui, antrojoje advento dalyje, kai žvilgsnis vis labiau krypsta į istorinį Kristaus atėjimą, tylų jo nužengimą į srūvančią laiko tėkmę, kasdienę liturgiją prasmingai praturtina ypatingo Mesijo laukimo kupinos vadinamosios didžiosios O antifonos. Iki liturginės reformos šios antifonos buvo atliekamos vakarinėse (popiečio) pamaldose – mišparuose (lot. vesperes, iš lot. vesper – „vakaras“) po Švč. Mergelės Marijos himno – Magnificat („Mano siela šlovina Viešpatį“). Šiandien, pradedant nuo gruodžio 17 d. ir baigiant gruodžio 23 d., septynios O antifonos aidi šv. Mišių liturgijoje kaip aklamacija, giedama ar recituojama prieš Evangeliją.

Didžiųjų O antifonų tradicijos ištakos siejamos su šv. Grigaliumi Didžiuoju (540–604) – popiežiumi (590–604), vienu iš Bažnyčios tėvų ir mokytojų, be kita ko, reformavusiu ir bažnytinį giedojimą, pagal jo vardą pavadintą grigališkuoju (Cantus Gregorianus). Nūdieną pasiekęs O antifonų tekstas priskiriamas Amalarijui iš Metzo ir yra parašytas IX amžiuje.

Septynios antifonos giedamos ar recituojamos paskutinę advento savaitę, O antifonomis jos vadinamos todėl, kad visos pradedamos tuo pačiu sušukimu – O, perteikiančiu ir išreiškiančiu laukiamo ir netrukus ateisiančio Mesijo ilgesį, jo atėjimo nuostabos ir maldavimo jausmą. Kasdien skambantį atodūsį O papildo vis naujas kreipinys į Tą, kuris turi ateiti. Taip žingsnis po žingsnio artinamasi prie Šventosios Nakties paslapties, iš neišmatuojamos ir neaprėpiamos amžinybės skubama į varganą Betliejaus tvartelį, nuo „prieš visus amžius gimusio iš Tėvo“ ir to, „kuris vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius“, žvilgsnis vis labiau krypsta į tą, kuris „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus, priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo Žmogumi“.

Didžiosios O antifonos pagrįstos Senojo Testamento knygomis, iš kurių tekstų paimti iškilmingi kreipiniai į ateinantį Išgelbėtoją – Mesiją: O Sapientia („O, Išmintie“); O Adonai („O, Viešpatie“); O Radix Iesse („O, Jesės šaknie“); O Clavis David („O, Dovydo rakte“); O Oriens, splendor lucis („O, Ryto aušra“); O Rex gentium („O, tautų Karaliau“).

Gruodžio 23 d., visai priartėjus šv. Kalėdų vigilijai – Kūčioms, suskamba paskutinė didžioji O antifona – O Emmanuel („O, Emanueli“). Emanuelis – „Dievas, su mumis“. Tas, kuris tapo Žmogumi ir gyveno tarp mūsų.

Advento tamsoje ir jo ypatingoje šviesoje apie tai susimąstau. Mirties, perėjimo akivaizdoje kadaise buvo giedama Libera – „Gelbėk mane, Viešpatie“, kurioje tarytum aidėjo pirmosios advento dalies šaukinys: „Gelbėk mane, Viešpatie (…), kai dangui liepsnojant teisi pasaulį“… Šiandien Libera galbūt skamba rečiau, bet paprastai, meldžiantis už mirusiuosius, neapsieiname be „Viešpaties Angelo“… Advento ir Kalėdų maldos, kurioje susipina ir Viešpaties gimimo naktį angelų choro paskelbtas Jo gimimas iš Mergelės Marijos, tapimas Žmogumi, ir anas – gyvųjų ir mirusiųjų laukiamas atėjimas laikų pabaigoje…

Didžiosios O antifonos – ne veltui didžiosios… Nors didžioji jų prasmė – tai kreipiniai, šlovinantys laukiamą ir jau ateinantį Mesiją, bet simboliška ir tai, kad lotynų kalba paėmus pirmąsias antifonų raides, pradedant nuo paskutiniosios ir baigiant pirmąja, išeina slaptingas, prasmės ir mūsų laukimo išsipildymo kupinas akrostichas: Ero cras. Kažin kaip geriau persakyti lietuviškai? Galbūt: „Rytoj atvyksiu“, o gal veikiau: „Būsiu rytoj.“ Rytoj. Ir ne tik rytoj. Per visas jūsų gyvenimo dienas. Nes aš esu – Emanuelis. Dievas su Jumis.

***

Manau, kad tikrai nepersakysiu to geriau nei kadaise – 1956 metų gruodžio mėnesio „Laiškų lietuviams“ – jėzuitų religinės ir tautinės kultūros mėnesinio žurnalo, iki pat 2000 metų leisto Čikagoje, numeryje tai padarė jėzuitas tėvas Juozas Elijošius:

Tamsios advento dienos, pilnos ramybės ir išsiilgimo, nėra skirtos vien tik prisiminti senovės patriarchų maldoms ir troškimams. Jų maldos jau seniai išklausytos ir troškimai išsipildę. Nereikia užmiršti, kad nors Kristus jau seniai yra atėjęs į šį pasaulį, Jo atėjimas vis iš naujo pasikartoja, nes Apreiškimo knygos žodžiais tariant, Jis yra „tas, kuris yra, kurs buvo ir kurs ateis“.

Istorinis Kristaus atėjimas. Jo žodžiai ir žingsniai po šį pasaulį, yra žmonijos istorijos centras, kuris į save traukia visus laiko ir amžinybės įvykius. Vis dėlto, jei šis istorinis atėjimas nebūtų vykdomas, atbaigiamas ir realizuojamas dvasiniu malonės atėjimu pas atskirą žmogų, Jo pasirodymas Palestinoje prieš dvidešimt šimtmečių neturėtų prasmės nei tikslo.

Kristus atėjo tą palaimintą naktį, kai dangus atsivėrė virš Galilėjos kalnų ir Amžinasis Žodis nuo savo pakilaus sosto nusileido į žmonių bakūžes. Jis ateis laiko pabaigoj galutinai sutvarkyti mūsų planetos reikalų ir problemų. Jis ateina pas kiekvieną žmogų, kuris Jam atveria širdies duris, kuris Jo šviesos spinduliams leidžia skverbtis į proto gelmes.

Šią trejopą Kristaus laukimo nuotaiką vykusiai išreiškia septynios antifonos, giedamos mišparuose prieš „Magnificat“, pradedant gruodžio 17 diena. K i e k v i e n a šių antifonų prasideda sušukimu arba jausmažodžiu O, kuris vaizdingai išreiškia koncentruotą ilgesio, nuostabos ir maldavimo jausmą. Kas vakarą giedamas vis naujas atodūsis; įtampa auga ir didėja, besiartinant prie Kalėdų paslapties, rodos, lyg žengtume vis naują žingsnį begalinėj kelionėj iš amžinybės į Betliejų. Pirmasis atodūsis, O Išmintie, mus mintimi nuneša į tikrąją Dievo žodžio tėvynę; paskutinysis mus priartina prie Betliejaus miesto ribų, kur mes sveikiname Dievą su mumis – Emanuelį.

***

…Galbūt tai tik sąsajų ieškojimas, tačiau net ir mūsų senajame Vilniuje turime du besilaukiančios Švč. Mergelės Marijos atvaizdus.

Tai negandas, karus ir okupacijas pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Trakų gatvėje slaptingai ištvėrusi ir kelintą sykį iš užmaršties šventovės sienoje išnirusi Baltosios Mergelės skulptūra. Ir šoninėje Visų Šventųjų bažnyčios navoje ryškiomis spalvomis žaižaruojantis Išganytojo besilaukiančios Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

Esama šalių, kur šie Dievo Motinos atvaizdai vadinami tiesiog O Dievo Motina. Galbūt pabrėžiant Kūdikėlio Jėzaus besilaukiančios Dievo Motinos kūno formų vaizdavimą, o galbūt dar labiau – Mesijo laukiančios žmonijos ilgesio šūksnį – O, kuris išraiškingai aidi ir didžiosiose advento antifonose…

Baltoji Madona (Išganytojo besilaukianti Švč. Mergelė Marija) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje Vilniuje. Dar prieškariu, o ir dabar, jos užtarimo prašydavo ir besilaukiančios, ir palikuonių susilaukti negalinčios vilnietės moterys. Efoto.lt nuotrauka
Besilaukiančios Švč. Mergelės Marijos atvaizdas Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje. Radzima.org nuotrauka

***

Nuo šiandien prie slaptingos Kalėdų nakties „Bernardinuose“ artėsime padedami didžiųjų O antifonų.

Gruodžio 17 d. 

O Sapiéntia, quæ ex ore Altíssimi prodísti, attíngens a fine usque ad finem, fórtiter suavitérque dispónens ómnia: veni ad docéndum nos viam prudéntiæ.

O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo burnos, savo galia siekianti nuo vieno pasaulio krašto iki kito, ir meiliai viską tvarkanti: ateik mus išmokyti išminties kelio.

Pirmoji – šiandienos antifona – yra tartum nuausta iš dviejų ganėtinai vėlyvų Senojo Testamento knygų. Pirmoji jos dalis yra paimta iš Siracido knygos (24,3-4): „Išėjau iš Aukščiausiojo burnos – ex ore Altissimi prodivi, – ir tarsi migla apdengiau žemę. Gyvenau dangaus aukštybėse, ir mano sostas buvo debesies stulpe.“ Mūsų senoliai šiuos žodžius iškart atmintų iš ankstyvais, ypač advento, rytais stropiai giedotų „adynų“ – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo valandų. Toji Išmintis – tai Viešpats Kristus. Žodis. Logos. Ir antrojo advento tarpsnio mišparuose girdime: Verbum… Patris ab ore prodiens – apgiedamą Žodį, amžinąją Išmintį, išėjusią iš Tėvo lūpų…

Antroji antifonos dalis siejasi su Išminties knyga (8,1), kurioje ir vėl iškyla Dieviškoji Išmintis: „Ji galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo.“

Antifonos pabaigoje suskamba: Veni – „ateik“ – šaukinys, kuris mus lydės per visas septynias dienas, pasikartos septyniose antifonose iki pat Kūčių dienos. Dieviškoji Išmintis ateidama turi mums parodyti išminties kelius, išmokyti mus gyventi stropiai ir išmintingai.

***

Jonas buvo Balsas, o Viešpats nuo pat pradžių buvo Žodis (J I,1). Jonas tuokart buvo skambantis balsas, o Kristus nuo pat pradžių buvo Amžinasis Žodis. Jei atimtum Žodį, kas gi tuomet bebūtų Balsas? Ten, kur nėra prasmės, esama tik tuščio šurmulio. Balsas be Žodžio, tiesa, pasiekia ausį, bet jos nesustiprina. Jei turime stiprinti širdį, atkreipkime dėmesį į dalykų eiliškumą. Jei mąstau apie tai, ką turiu pasakyti, žodis jau glūdi mano širdyje, o jeigu noriu prabilti į tave, stengiuosi, kad ir tavojoje širdyje būtų tai, ko esama manojoje. Man šitaip beieškant, kaip gi tave turėtų pasiekti ir tavo širdyje apsigyventi žodis, esantis mano širdyje? Pasitelkiu balsą ir jo dėka prabylu į tave, o balso skambesys perduoda tau žodžio prasmę. Balso skambesiui perdavus tau žodžio prasmę, balas nutyla, bet žodis, kurį tau perdavė balsas, jau yra tavo širdyje, bet taip pat nepalieka ir manosios. Taigi, ar nemanai, kad mano išduotas garsas, kai žodis jau yra įsiskverbęs į tave, sako: „Jam skirta augti, o man mažėti“(J 3,30)? Balsas nuskambėjo įvykdydamas savo uždavinį ir pasitraukė tarytum sakydamas: „Džiaugte džiaugiasi (…) balsu.“ (J 3,29). Išsaugokime žodį, nepraraskime žodžio, užgimusio širdies gelmėje.

Ar tau reikia įrodymų, kad balsas praeina, o Dievo Žodis lieka? Kur dabar yra Jono krikštas? Pasiekė savo tikslą ir pasitraukė, o Kristaus krikštas ir dabar teikiamas, nes visi tikime Kristų ir laukiame išganymo Kristuje. Tokia buvo Balso prasmė.

Šv. Augustinas (+ 430)