2019 12 19

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Didžiosios advento O antifonos: „O Radix Iesse“

Passioxp.com nuotrauka

Prie slaptingos Kalėdų nakties artėjame padedami didžiųjų O antifonų.

Gruodžio 19 d.

O Radix Iesse, qui stas in signum populórum, super quem continébunt reges os suum, quem gentes deprecabúntur: veni ad liberándum nos, iam noli tardáre.

O Jesės šaknie, tapusi ženklu tautoms, prieš kurį karaliai užčiaups savo burnas, kurį pagonys maldaus, ateik mus išvaduoti, jau nebedelsk!

Šiandienos didžiojoje O antifonoje suskambantis kreipinys į laukiamą Išganytoją, kaip Jesės šaknį, kildintinas iš Mesijo atėjimą skelbiančių pranašo Izaijo žodžių: „Iš Išajokelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras“ (Iz 11,1.10).

Išajas arba Jesė – tai karaliaus Dovydo tėvas. Pirmojoje Samuelio knygoje skaitome: „Samuelis paklausė Išają: „Ar tai visi tavo vaikinai?“ – „Dar liko jauniausias. Matai, jis avis gano!“ – atsakė. Samuelis Išajui tarė: „Pasiųsk ką nors jo atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis.“ Išajas tad pasiuntė, ir jį atvedė. Jis buvo įdegęs saule, turėjo žvalias akis ir buvo gražios išvaizdos. „Stokis, – Viešpats tarė, – ir patepk jį, nes tai jis!“ Samuelis, paėmęs ragą aliejaus, patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos Viešpaties dvasia galingai užvaldė Dovydą“ (1 Sam 16, 11-13).

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams primena: „Ir Izaijas kalba: Ateis Jesės atžala, tasai, kuris pakils valdyti pagonių, ir juo vilsis pagonys“ (Rom 15, 12). Taigi tokiu būdu pabrėžiama, kad Jėzus bus iš giminės, iš kurios, anot pranašysčių, ir turi kilti Mesijas.

Ženklas (lot. signum) arba kai kuriuose vertimuose minima vėliava sietini su papročiu išstatyti, ypač karo metu, sutartinius ženklus, nurodančius kryptį arba gelbėjimosi vietą. Dažną sykį tokią funkciją atlikdavo karo ženklai, pavyzdžiui, vėliavos. Taip ir iš Dovydo giminės kilsiantis Mesijas bus išsigelbėjimas ir priebėga ne tik išrinktajai tautai, bet ir visai žmonijai. 

„…prieš kurį karaliai užčiaups savo burnas“. Ši antifonos dalis sietina su pranašo Izaijo knygoje randama Viešpaties tarno giesme, prabylančia apie jo kančią ir pergalę: „Iš tikrųjų mano tarnui seksis, jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas. Kaip daugelis juo baisėjosi, – jo išvaizda buvo nežmoniškai sudarkyta, o jo pavidalas nebepanašus į žmogų, – taip jis nustebins daugelį tautų, dėl jo karaliai stovės netekę žado. Jie išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, suvoks, ko niekad nebuvo girdėję“ (Iz 52, 13-15). Karaliai liks nebyliai, nes išvys tai, kas neįsivaizduojama: Dievą, tampantį žmogumi. Jesės medžio vaizdinys yra glaudžiai susijęs ir su Kristaus kryžiaus slėpiniu – tikrasis ir teisėtas Dievo tautos Karalius ir Mesijas, gimęs iš nekaltosios Mergelės Marijos, yra nukryžiuotasis Jėzus Kristus, kurio titulas, nors ir skirtas pajuokai, Piloto buvo neįtikimai tiksliai įvardytas kaip kaltinimas ant kryžiaus: Jėzus Nazarietis žydų karalius.

„…kurį pagonys maldaus“. Lotyniškame antifonos tekste – quem gentes deprecabúntur – pavartotas žodis gentes – „tautos“ – lotyniškame Biblijos tekste – Vulgatoje – dažniausiai ir reiškia pagonis – tuos, kurie atsivers į Viešpatį, atsigręš į Jį visuose pasaulio kraštuose. Tai Jis yra tas, kuris turi ateiti, kad mus išlaisvintų.

Kasdien vis labiau stiprėjantį ilgesį ir artėjančių šv. Kalėdų nuojautą trečiojoje O antifonoje tarytum dar labiau sustiprina ypatingo nekantrumo kupinas šūksnis: „Ateik mus išvaduoti, jau nebedelsk!“

***

Izaijas šiais žodžiais tvirtina, kad Kristus, kuris buvo pas Tėvą kaip Tėvo Žodis, turėjo įsikūnyti, tapti žmogumi, gimti, būti pagimdytas Mergelės ir gyventi tarp žmonių… Štai jie: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: „Štai Mergelė pradės ir pagimdys Sūnų ir vadinsite jį Emanueliu: jis valgys sviestą ir medų“ (Iz 7, 140). Pabrėžė, kad gims iš Mergelės, kad bus tikras žmogus, ką patvirtina žodžiai „valgys“ ir tai, kad pavadino Jį vaiku, ir net tai, kad suteikė Jam vardą… Nes hebrajų kalboje jo vardas yra dvejopas: Mesijas, tai reiškia – Kristus arba Pateptasis ir Jėzus – tai reiškia Išganytojas, o šiedu vardai drauge yra skirtingų darbų, atliekamų pasaulyje, įvardinimai. Kristaus (Pateptojo) vardą gavo, nes Tėvas Jį patepė, o per Jį ir dėl Jo atėjimo padabino visus dalykus… Išganytojo vardą gavo, nes buvo išganymo priežastis tiems, kurie nuo Jo laikų, būtent tada buvo išvaduoti nuo visokių ligų ir mirties, o tiems, kurie vėliau įtikėjo, tapo būsimojo ir amžinojo gyvenimo davėju. Štai todėl buvo pavadintas Išganytoju.

Kai dėl Emanuelio vardo, tai jis buvo išaiškintas kaip „Dievas su mumis“ arba taip pat kaip pranašo išreikštas troškimas, atliepiantis žodžiams: „Dievas tebūna su jumis.“ Kai taip aiškiname, tai tampa Gerosios Naujienos apreiškimu, nes sakoma: „Štai Mergelė pradės ir pagimdys Sūnų, o Šis, būdamas Dievas, yra skirtas būti su mumis“ (Iz 7, 14). 

Šv. Ireniejus (+ apie 202 m.)

***

Rytų krikščionių tradicijoje VI–VII amžiais susiformavusi Viešpaties gimimo ikona, kuri galbūt kiek neįprasta katalikų akiai, pripratusiai prie tradicinės prakartėlės arba, kaip buvome įpratę vadinti kadaise – Betliejaus. Tačiau būtent vienas šios ikonos atributų yra šiandienos antifonoje minima Jesės atžala. Ikonos apačioje, šalia Juozapo, vaizduojama Jesės (Išajo) kelmo atžala, simbolizuojanti pažadus, duotus Abraomui ir jo palikuonims: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Tą dieną Išajo šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga. Tą dieną Viešpats vėl išties ranką atsiimti savo tautos likučio, išlikusio nuo Asirijos ir Egipto, Patro, Kušo, Etiopijos, Elamo, Šinaro, Hamato ir jūros salų. Jis duos ženklą tautoms, surinks Izraelio tremtinius. Judo išblaškytuosius sutelks iš keturių pasaulio šalių.“ (Iz 11, 1-12) Išajas – Dovydo tėvas; o po Babilonijos tremties Dovydo dinastija liks tik kelmas, iš kurio ataugs nauja atžala – Mesijinis Karalius.

Andrejus Rubliovas. Kristaus gimimo ikona. Kairiajame apatiniame ikonos kampe vaizduojamas šv. Juozapas, šalimais stovi Šėtonas, apsimetęs senu piemeniu. Juozapo laikysena yra abejojanti, jis kamuojamas vidinių prieštaravimų, nes jam vis dar nesuvokiama Įsikūnijimo paslaptis. Ikonos apačioje, šalia Juozapo, vaizduojama Jesės (Išajo) kelmo atžala. Pravmir.ru nuotrauka

Romos katalikų bažnyčiose neretai galima aptikti ypač įspūdingas Kristaus kilmę vaizduojančio Jesės medžio kompozicijos. Jesė (Išajas), kurio figūra paprastai yra didesnė nei likusios figūros, kompozicijos apačioje vaizduojamas miegantis (tai analogija su bibliniu pasakojimu, kad, Adomui užmigus, Dievas, išėmęs jam šonkaulį, sukūrė Ievą). Iš Jesės šono kyla medžio kamienas ar aukštyn stiebiasi vynmedžio laja. Šakose regimos figūros – tai Kristaus protėviai. Vertikaliai kamienas kyla Dievo Motinos ir pačiame viršuje įkomponuotos Kristaus figūros link. 

Įspūdinga barokinė Jesės medžio (Kristaus kilmės) kompozicija viename iš Porto (Portugalija) Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios altorių, kurią 1718–1721 metais sukūrė Felipe da Silva ir Antonio Gomes. Pinterest.com nuotrauka

***

Šios dienos antifona apie Jesės šaknį aidi ir nežinomo XVI amžiaus autoriaus parašytos Kalėdų giesmės, melodiją kuriai 1609 metais sukūrė M. Pretorijus, posmuose:

Roželė pražydėjo
Iš nuostabios šaknies,
Kaip sentėviai kalbėjo –
Iš Jesės giminės.
Sukrovė žiedą ji
Mums baltą šaltą žiemą
Naktužės vidury.

Tą skaisčiąją roželę,
Kaip skelbta pranašų,
Jau Marija Mergelė
Mums atnešė laiku.
Iš Dievo valios ji
Pagimdė Kūdikėlį,
Vaikelį šventąjį.

Daugiau skaitykite:

„Ero cras“ – „Ryt būsiu su jumis“: didžiosios advento O antifonos

Didžiosios advento O antifonos: „O Adonai“

Bus daugiau.