2019 12 19

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Šiuolaikinis menas keliauja į bažnyčias

Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Andriaus Zakarausko „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“, sukurtas Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčiai. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Krikščioniška ikonografija nėra vien apmusijusi senovė – ji ir įdomi, ir aktuali, ir moderni, ir kalbanti apie tvirtas menininkų bei dvasininkų bičiulystes, prasidėjusias nuo pirmojo užsakymo ir tebesitęsiančias dešimtmečius. Vienoje iš Bažnytinio paveldo muziejuje dešimtmečio proga atidarytų parodų – „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“ – skleidžiasi įtraukiantis pasakojimas, kaip šiandienos menininkai, pavyzdžiui, skulptorius Rimantas Sakalauskas ar tapytoja Nijolė Vilutytė, ar vitražininkas Algirdas Dovydėnas, jautriai reaguoja į sakralią erdvę ir stengiasi, kad jų kūriniai į ją įsilietų natūraliai arba netgi būtų nematomi. 

Bažnytinio paveldo muziejaus parodos kuratorės Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir Birutė Valečkaitė kartu su architekte Ieva Cicėnaite aplinką čia sukūrė tokią, kad, be kelių aiškiai į akis krintančių pagrindinių eksponatų, visas šiuolaikinio sakralinio meno kelionių į bažnyčias kontekstas slėptųsi. Kad žiūrovą – ar užsukusį už salų kampo ir radusį aprašą, ar kryptelėjusį akis ir netikėtoje vietoje perskaičiusį menininko prisiminimų nuotrupą, ar aptikusį pluoštą kruopščiai išpildytų eskizų – vis aplankytų atradimo džiaugsmas. Toks pats, koks parodos kūrėjus lydėjo iki paskutinės ekspozicijos rengimo dienos.

Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Rimanto Sakalausko darbų eskizai. Centre – Vilniaus Bernardinų bažnyčios altoriaus viršutinė dalis ir požeminė, įleista į kriptą. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Ksenijos Jaroševaitės skulptūros „Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi“ Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčiai gipso modelis. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Nijolės Vilutytės Kryžiaus kelio stočių Elektrėnų bažnyčiai eskizų fragmentas. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Daug kruopščių eskizų, modelių, maketų 

Šiuolaikinis sakralinis menas, kaip teigia parodos kuratorės – mažiausiai pažįstama ir vertinama bažnytinio paveldo dalis. Mat besidomintieji šiuolaikiniu menu paprastai jo neieško bažnyčiose, o tikinčiųjų bendruomenė čia atsirandančius kūrinius neretai suvokia kaip iššūkį tradicijai. Dėl to nuo nepriklausomybės atkūrimo šiuolaikinio meno kūrinių kelias į bažnyčias tikrai buvo vingiuotas, ir svarbiausia prielaida jam gyvuoti tokioje erdvėje – matyt, sutampantis autoriaus ir užsakovo požiūris. 

„Kai nusprendėme rengti šiuolaikinio sakralinio meno po 1990-ųjų parodą, patyrėme šoką, nes, viena vertus, tai mažiausiai tyrinėta ir mažiausiai vertinama krikščioniškojo paveldo dalis. Profesionalai, kurie nardo šiuose vandenyse, kurie myli šiuolaikinį meną ir juo gyvena, išgirdę tokią koncepciją gūžteli pečiais ir klausia: o ar gali būti bažnyčiose šiuolaikinio meno? Menotyrininkai, menininkai, kuriantys bažnyčioms, jas pažįstantys, galų gale praktikuojantys katalikai, irgi gūžteli pečiais teigdami, kad niekada ir nebuvo didelių ambicijų kurti šiuolaikinį sakralinį meną. Tik pagal poreikį“, – problematiką atskleidė viena parodos kuratorių, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė S. Maslauskaitė-Mažylienė. 

Kitas sunkumas, pasak kuratorės B. Valečkaitės – medžiagos, kuria būtų galima pasiremti, stygius ir apskritai didelis iššūkis apžvelgti minimą laikotarpį. 

„Iš pradžių net bijojome, ar turėsime ką rodyti. Nežinojome, ar galėsime pasiskolinti iš bažnyčių kūrinius, nežinojome, ar bus išlikusių eskizų, – prisipažino istorikė B. Valečkaitė. – Atradimai prasidėjo, kai ėmėme susitikinėti su bažnyčioms kūrusiais menininkais: dailininkais Vaidotu Žuku, Nijole Vilutyte, skulptoriumi Rimantu Sakalausku, Nora Blaževičiūte, kuri parodė savo vyro vitražininko Algirdo Dovydėno eskizus, su Lida Kuzmiene, kuri atvėrė duris į skulptoriaus Stanislovo Kuzmos dirbtuves. Tada ir pasimatė – eksponuoti tikrai bus ką: išvydome įspūdingų eskizų, maketų, modelių, kurių visų net nesudėjome į parodą, neįgyvendintų darbų arba tokių, kurie parapijos bendruomenei netiko. Gal net ir įdomiau pažvelgti į vidinę virtuvę, kiek ieškojimų, derinimų teko pereiti, kol bažnyčioje atsirado galutinis meno kūrinio variantas.“ 

Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės koplyčiai Vlado Urbanavičiaus sukurtas altorius ir Ksenijos Jaroševaitės Nukryžiuotasis Vilniaus Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos koplyčiai. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Patricijos Jurkšaitytės „Palaimintasis Teofilius Matulionis“, sukurtas Molėtų klebono Kęstučio Kazlausko asmeninei kolekcijai. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Parodos „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“ kuratorė Birutė Valečkaitė. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Daugėja užsakymų, didėja mecenatų įsitraukimas

Kokie pastaruoju metu vyksta Lietuvos šiuolaikinio sakralinio meno poslinkiai? Ar galima sakyti, kad daugėja tokio meno pavyzdžių, tokį meną kuriančių autorių? Parodos „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“ kuratorė B. Valečkaitė dar nesiryžta atsakyti vienareikšmiškai, mat sunku įvertinti, kas nuveikta per pastaruosius metus. Iki 2000-ųjų galima kalbėti apie šiuolaikinio meno kūrimo bažnyčiose bangą, vėliau ji kiek apslūgo. Tačiau nuo 2014-ųjų kartu su paskelbtais naujais šventaisiais, palaimintaisiais į bažnyčias vėl plūsteli naujų religinių paveikslų. 

„Dar reikia laiko atsitraukti ir pasižiūrėti. Tačiau džiaugiuosi, kad bažnyčios bendradarbiauja su profesionaliais menininkais. Daugėja užsakymų, didėja ir pasauliečių mecenatų įsitraukimas į bažnyčių reikalus bei jų erdvių puošimą. Žinoma, norėtųsi, kad darbai būtų kokybiški, todėl kartais geriau palaukti keletą metų derinant eskizus, kad išsigrynintų geriausia idėja. Į šiuolaikinio meno bažnyčiose kūrimą įsitraukia vis naujų žmonių, kartais būtent per meną pradedančių atrasti Bažnyčią“, – svarstė parodos kuratorė B. Valečkaitė. 

Paroda nesiekiama pristatyti visko, kas buvo sukurta Lietuvos bažnyčiose nuo 1990-ųjų iki pat šiandienos. Ji veikiau kalba apie iniciatyvas – ir užsakovų, ir pačių menininkų, pasiryžusių kurti tokioms erdvėms. Ekspozicijoje – vienuolika šiuolaikinio meno kelių į bažnyčias, pasisekusių ar ne tokių sėkmingų. Kartais pavykęs rezultatas pasiektas dėl tarp užsakovo ir menininko užsimezgusios draugystės, kartais – tai tiesiog praktiški užsakymai, tačiau parodos kuratorės visų pirma atsirinko meniškumu ir atlikimo kokybe išsiskiriančius atvejus.

Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Vaidoto Žuko „Pal. Jurgis Matulaitis“, šiuo metu kabantis Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Petro Repšio Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai sukurto altoriaus reljefo maketas. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Rimanto Sakalausko darbų eskizai. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Pal. J. Matulaičio paveikslo istorija: netiko Panevėžiui, kabo Anykščiuose

Natūralu, kad šiuolaikinio meno kūriniai, kurti nuo 1990-ųjų, neatsirado tuščioje terpėje. Ir autoriai, kūrę bažnyčioms sovietmečiu, tai darė ir toliau, ir užsakovų bendradarbiavimas nenutrūko. Gražus užsakovo ir menininko bendradarbiavimo atvejis – Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje daug metų dirbusio klebono, kolekcininko Alberto Juozapo Talačkos domėjimasis menininkų veikla. 

„Klebonas A. J. Talačka ir sovietmečiu užsakinėjo šiuolaikinio meno kūrinius Anykščių bažnyčiai, ypač jaunų menininkų, dievdirbių. Pats seniausias parodos eksponatas – V. Žuko nutapytas palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslas, atkeliavęs iš Anykščių. Kūrinio istorija įdomi: A. J. Talačka, buvęs Panevėžio vyskupijos Bažnytinio meno ir remonto reikalų tarybos narys, atsakingas už dvasininkų konsultaciją bažnyčių įrengimo klausimais, prisidėjo ir prie Lietuvos krikšto jubiliejaus 600 metų šventės organizavimo. Taigi paprašė V. Žuko nutapyti pal. J. Matulaičio paveikslą Panevėžio katedrai, nes jau buvo žinoma, kad greičiausiai jis bus oficialiai paskelbtas palaimintuoju. Tačiau kai pabaigtą darbą pamatė tuometis Panevėžio arkivyskupas Liudvikas Povilonis, nesuprato nei jo formos, nei idėjos – tiesiog išvažiavo netaręs nė žodžio. Vėliau A. J. Talačka nutarė šį darbą pasiimti į Anykščius. Ten jis iki šiol bažnyčioje ir kabo“, – pasakojo B. Valečkaitė. 

Dar vienas darbas iš ekspozicijos, kurį užsakė A. J. Talačka – Vlado Vildžiūno skulptūros „Kristus Nazarietis“ maketas. Ji jau buvo sukurta kaip paminklas Lietuvos tremtiniams Vorkutoje, vėliau pagal tą patį maketą iškilo ir paminklas Dotnuvoje ištremtiems agronomams, o A. J. Talačkos iniciatyva V. Vildžiūnas sukūrė dar vieną „Kristų Nazarietį“ kaip paminklą kunigui Alfonsui Gražiui Anykščių bažnyčios šventoriuje. 

Rainių kančios koplyčios, pastatytos 1991 metais, atvejis įdomus tuo, kad kartu ja įamžintas Rainių kankinių atminimas. Sumanyta statyti dar 1942-aisiais pagal architekto Jono Virako projektą, dėl politinių aplinkybių koplyčia taip ir neiškilo. Apie 1988–1989-uosius dar sykį grįžta prie Rainių kankinių atminimo įamžinimo, ir tuomet architektas Algirdas Žebrauskas pagal J. Virako projektą ėmėsi koplyčios projektavimo darbų. 1991-aisiais dailininkas Antanas Kmieliauskas buvo pakviestas šventovei nutapyti freskas, skulptorius Regimantas Midvikis sukūrė Nukryžiuotojo skulptūrą, o Algirdas Dovydėnas – vitražus. Už šį darbą visi keturi menininkai 1994 metais buvo apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 

Beje, A. Dovydėnui tai buvo pirmasis bažnytinis projektas, ir gražu, kad nuo šių vitražų liturginei erdvei prasidėjo ilgametė jo kūryba Lietuvos bažnyčiose.

Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Algirdo Dovydėno Kryžių Kalno vienuolyno vitražų, pasakojančių pranciškonų ordino istoriją, eskizų fragmentas. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Stanislovo Kuzmos Elektrėnų bažnyčiai sukurtos skulptūros „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ iš bronzos išlietas modelis. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Skuolių koplyčiai Vlado Urbanavičiaus sukurtas Šv. Antano Paduviečio relikvijorius. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Šv. Antano Paduviečio relikvijorius saugo autentišką barokinę kapsulę su šventojo relikvija. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

K. Jaroševaitės skulptūrą parapijiečiai išnešė…

Didžiausia sala, bylojanti apie daug gražių šiuolaikinių menininkų iniciatyvų – vienuolijų užsakymai. Pirmasis toks atkūrus nepriklausomybę buvo skirtas Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės koplyčiai: dominikonų vienuolyno ansamblyje dirbusioms Dievo Apvaizdos seserims prireikė koplyčios maldai, jos kreipėsi pagalbos į tėvą Joną Dominyką Grigaitį, šis – į Vaidotą Žuką, ir pastarasis prie koplyčios įrengimo pasiūlė prisidėti Rimantui Sakalauskui bei Vladui Urbanavičiui. Pasak parodos kuratorės B. Valečkaitės, nuo pastarojo ligoninės koplyčiai sukurto altoriaus ir prasidėjo paroda. Ilgai buvo manoma, kad altorius sunaikintas, laimė, pasirodo, jis sulaukė šių dienų, nors gal ir ne visai sėkmingai – su pjūviu per centrą. Pasibaigus parodai, kur altorius eksponuojamas su visomis laiko žymėmis, dominikonai planuoja jį restauruoti. 

Dviejų parapinių bažnyčių, Vilniaus pal. Jurgio Matulaičio ir Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės, statybų istorija pasakoja apie nelengvą čia paskirtų klebonų – sostinėje Medardo Čeponio, Elektrėnuose – Jono Sabaliausko, misiją bažnyčias pastatyti iš nieko. O ir meno kūriniams atrasti vietą šioje liturginėje erdvėje nebuvo taip paprasta, kaip kad vienuolijų užsakymo atveju. Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčiai atstovaujančios Vaidoto Kvašio sukurtos Kryžiaus kelio stotys, imituojančios betono plyteles, tikinčiųjų bendruomenės ne iš karto buvo priimtos, tačiau parodai jos (kaip ir keli kiti eksponatai) pasiskolintos tik iki gavėnios, kad tikintieji galėtų melstis.

Vilniaus bažnyčios presbiterijos, kurią įrengė V. Urbanavičius, šone buvo suplanuota įkurdinti Švč. Mergelės Marijos altorių su Ksenijos Jaroševaitės jam specialiai sukurta skulptūra, vis dėlto parapijiečiams, nepaisant kunigo įtikinėjimų, ji taip nepatiko, kad tiesiog buvo išnešta iš bažnyčios. Šiuo metu menininkės skulptūra saugoma privačioje kolekcijoje, dėl svorio atsigabenti į parodą ją buvo sudėtinga, na o bažnyčioje jos vietoje galima matyti Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūros kopiją. Toks štai vingiuotas gali būti meno kūrinio į bažnyčią kelias… 

Elektrėnų bažnyčią skaudžios patirtys aplenkė: klebonui J. Sabaliauskui ir architektui Henrikui Kęstučiui Šilgaliui bendradarbiaujant, skulptorius Stanislovas Kuzma buvo pakviestas sukurti Prisikėlusio Kristaus skulptūrą (taip pat parodoje eksponuojamas ir jo Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi skulptūros bronzinis modelio variantas, kurį po tėvo mirties išliejo jo sūnus skulptorius Algirdas Kuzma), o N. Vilutytei buvo užsakyta sukurti Kryžiaus kelio stotis. Menininkės freskos-sgrafito ciklas „Kryžiaus kelias“ apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Alfonso Vauros horeljefo „Prisikėlęs Kristus“ Dubingių Šv. Jurgio bažnyčiai maketas. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Salvinijos Giedrimienės išsiuvinėtos procesijų vėliavos Vilniaus pal. Jurgio Matulaičio bažnyčiai fragmentas. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Pirmasis ir vienintelis P. Repšio liturginės paskirties kūrinys

Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčiai dedikuota sala – įrodymas, kaip nedidelio miestelio maldos namuose gali puikiai gyvuoti šiuolaikinis religinis menas – klebono Petro Avižienio dėka. 1996 metais jo ir skulptoriaus V. Urbanavičiaus prasidėjusi draugystė tebesitęsia – be altoriaus Želvoje, menininkas dar sukūrė liturginių reikmenų, baldų, o netoli Želvos esančioje Skuolių Šv. Antano Paduviečio koplyčioje įkomponavo balkonėlį. Iš Želvos į parodą atkeliavo pasiskolinta didžiulė žvakidė ir vienas vertingiausių šios parodos eksponatų – aptakios lašą primenančios formos šv. Antano Paduviečio relikvijorius su autentiška barokine kapsule iš Skuolių koplyčios, irgi sukurtas V. Urbanavičiaus. 

Varnių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai skirtoje saloje rodomas 2009-aisiais čia pašventintas naujasis didysis altorius – bendras architektės Gražinos Pajarskaitės-Gagos ir dailininko Petro Repšio darbas, kurtas 9 metus (eksponuojami preciziškumu žavintys gipsiniai altoriaus reljefų maketai). Beje, vienas garsiausių Lietuvos dailininkų niekada iki šio projekto ir niekada po jo nėra daugiau kūręs bažnyčioms – tai pirmasis ir vienintelis P. Repšio liturginės paskirties objektas. Altoriaus reljefai vaizduoja žemaičių krikštą, šv. apaštalų Petro ir Povilo susitikimą Romoje ir Medininkų katedros įsteigimą. P. Repšys yra pasakojęs, kad jam buvo baisu laukiant susitikimo su tuomečiu Telšių vyskupu Jonu Boruta, nebuvo aišku, kaip jis priims eskizus su pavaizduotais įvairiais žvėreliais. Tačiau J. Borutai šis darbas taip patiko, kad jis dailininkui vėliau netgi atsiuntė diskelį su Žemaitijos gyvūnais. 

Mecenatystės pasikeitimus visuomenėje iliustruoja naujoji Dubingių Šv. Jurgio kankinio bažnyčia, suprojektuota architekto Kęstučio Pempės ir kolegų ant sudegusios senosios pamatų. Ne vienos Lietuvos bažnyčios statybą yra parėmę mecenatai, tačiau šis atvejis įdomus tuo, kad verslininkai Aurelija ir Aurelijus Rusteikos, fundavę bažnyčią, aktyviai įsitraukė ir į jos įrengimo bei meno kūrinių parinkimo darbus. Salą pristato tarsi iš nebūties iškylančio „Prisikėlusio Kristaus“ horeljefo, sukurto Alfonso Vauros, maketas, išpildytas be galo kruopščiai.

Dar viena parodos sala apibūdina poreikį kurti naujai paskelbtų šventųjų ir palaimintųjų atvaizdus: čia eksponuojami nebažnytinės dailės lauke gerai žinomų Patricijos Jurkšaitytės, Pauliaus Juškos, Andrius Zakarausko tapybos darbai. Pavyzdžiui, dailininkės P. Jurkšaitytės nutapytas pal. Teofiliaus Matulionio atvaizdas pasirodė esantis toks sėkmingas, kad netgi jau galima bažnyčiose rasti jo devocinių paveikslėlių.

Parodą „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“ galite apžiūrėti iki 2020 m. balandžio 25 d.