2019 12 20

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Didžiosios advento O antifonos: „O Clavis David“

WordPress.com nuotrauka

Prie slaptingos Kalėdų nakties artėjame padedami didžiųjų O antifonų.

Gruodžio 20 d.

O Clavis David, et sceptrum domus Israel; qui áperis, et nemo claudit; claudis, et nemo áperit: veni et educ vinctum de domo cárcerís, sedéntem in ténebris et umbra mortis.

O Dovydo rakte, Izraelio namų skeptre, Tu atveri, ir niekas nebeužrakins, Tu uždarai, ir niekas nebeatidarys. Ateik ir išvesk surakintąjį iš kalėjimo, sėdintį tamsoje ir mirties šešėlyje!

Šiandienos antifonoje, kurioje į išsiilgtąjį Mesiją kreipiamasi: „Dovydo rakte“, esama sąsajų ne tik su Senojo, bet ir su Naujojo Testamento tekstais.

Pranašas Izaijas sako: „Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą, kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti“ (Iz 22, 22). Raktas – tai Kristaus valdžios visa ko, kas yra Tėvo namuose, t. y. visos kūrinijos, atžvilgiu ženklas. Laikantysis raktą turi galią atverti duris ir įsileisti vidun arba išleisti laukan. Pranašo ištarmė – „kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti“kartu išreiškia ir Dievo sprendimų neatšaukiamumą bei nekintamumą.

Dovydo rakto vaizdinį sutinkame ir Naujajame Testamente – Apreiškime Jonui arba Apokalipsėje: „Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, tas, kuris atrakina, ir niekas nebeužrakina, užrakina, ir niekas nebeatrakina“ (Apr 3,7). Kitoje Apokalipsės vietoje sakoma: „Turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18).

Kalėjimo tamsoje ir mirties šešėlyje sėdinčiųjų – sedentes in tenebris et umbra mortis, vincti in… ferro – paveikslas atsiskleidžia Psalmių knygoje: „Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje, belaisviai vargani, surakinti grandinėm“ (Ps 107, 10).

Katalikų Bažnyčios katekizme pažymima: „Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šventasis Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu, nes nė vienam ten esančių nebuvo leista regėti Dievo. Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų – likimas; bet tai nereiškia, kad visiems jis buvo vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Išganytojo.“ Jėzus į pragarus nužengė (…), kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius“ (Katalikų bažnyčios katekizmas, 633).

Kristus, kaip Gelbėtojas, atrakinantis dangų, išlaisvinantis iš ūksmingo mirties šešėlio, iškyla ir vienoje gerai pažįstamų senųjų Advento giesmių:

O Kristau, Dangų atdaryk,

Į žemę kuo greičiau atvyk

Ir aplankyki mus kaltus,

Į laimę mums atkelk vartus. 

Fra Andželikas (Fra Angelico) „Kristaus nužengimas į pragarus“. Šią freską tapytojas ir pamokslininkų (dominikonų) ordino vienuolis, kurį šv. popiežius Jonas Paulius II 1982 metais paskelbė palaimintuoju, apie 1442 metus nutapė vienoje iš Florencijos Šv. Morkaus dominikonų vienuolyno celių. Flickr.com nuotrauka

***

Mąstant apie šios dienos antifoną, apie Tąjį, kuris atrakina, ir niekas nebeužrakina, užrakina, ir niekas nebeatrakina, apie didįjį Dovydo raktą, atminty vis iškyla senas kadaise senelio sesers „iš Amerikos“ atsiųstas ir daug metų nuotraukų albume užsilikęs kalėdinis atvirukas. Anų tarybinių laikų vaikui, įpratusiam prie atvirukų su vidurnaktį rodančiais laikrodžiais, sniege žaidžiančiais miško žvėreliais, man jis atrodė toks nepaprastai gražus. Vien slaptingos žvaigždžių šviesos sklaidomoje nakties ūksmėje pro miesto vartus žengė Šventoji Šeima – ant asilo jojanti ir Kūdikėlį Jėzų glėbyje laikanti Švenčiausioji Mergelė Marija, greta einantis šventasis Juozapas. Metams bėgant, tas atvirukas kažin kur užsimetė (kaip ir daugelis tokių paprastų, bet ypač brangių mūsų gyvenimo dalykų), bet atmintyje iki šiol įstrigę laikosi jo viduje buvę įrašyti žodžiai: „Žmogus gimsta tam, kad perėjęs gyvenimą pasiektų Dangų. Kristus gimė tam, kad atvertų Dangaus vartus mūsų gyvenimo pabaigoje…“

O Kristau, Dangų atdaryk… Nes tik tu turi Dovydo raktą. Kai Tu atrakini, niekas nebeužrakina, kai užrakini – niekas nebeatrakina…

***

Dievas siuntė Angelą pas Mergelę. Nuo Dievo – sako Evangelistas – pas Mergelę. Tai reiškia – nuo Aukštojo – pas mažąjį, nuo Viešpaties – pas tarnaitę, nuo Sutvėrėjo – pas kūrinį. Koks Dievo nusižeminimas ir koks Mergelės išaukštinimas! Bėkite, motinos, bėkite, dukterys, bėkite visi, kurie po Ievos ir iš Ievos esate gimę ir gimstate su liūdesiu. Prisiartinkit prie Mergelės alkieriaus. Ženkite, jei galite, vidun į kuklią jūsų sesers buveinę. Nes Dievas siunčia pasiuntinį pas Mergelę. Štai Angelas kalba Marijai. Priglauskite ausį prie sienos. Klausykite, ką Jai apreiškia, gal išgirsite tai, kas suteiks jums paguodos. Džiūgauk, tėve Adomai, o ypač tu, o motina Ieva – džiaukis! Kaip buvote visų gimdytojai, taip tapote ir visų pražūtimi ir – o, varge, – pirma tapote pražūtimi nei gimdytojais. Džiaukitės, sakau, abu Dukterimi ir dar tokia Dukterimi! Bet labiausiai tesidžiaugia toji, iš kurios pirmiausia ir kilo blogis, kurios nedorumas persidavė visoms moterims. Nes štai artinasi metas, kai nedorumas bus sunaikintas, o vyras nebeturės kuo kaltinti moters. Nes bergždžiai mėgindamas rasti sau pasiteisinimą, nepraleido progos ją apkaltinti, taikliai sakydamas: „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pr 3,12).

Todėl skubinkis, Ieva, pas Mariją, bėk, motin, pas Dukterį. Tegul Duktė atsako už motiną, tepanaikina motinos nedorumą. Tegul už motiną atsilygina Dievui, nes jeigu vyras nupuolė per moterį, nepakils anksčiau nei moteris ir be jos pagalbos. Ką kalbėjai, o, Adomai? „Moteris, kurią davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“ Tai pykčio žodžiai, kuriais greičiau didini nei panaikini savo kaltybę. Bet gi Išmintis nugalėjo blogį, nes gausiame savo malonės lobyne rado galimybę atleisti, kurią Dievas mėgino išgauti iš tavęs klausimais, bet negalėjo. Nes stojasi Moteris prieš moterį, išmintingoji prieš paikąją, nuolankį prieš didžiuoklę. Ji vietoje mirties medžio duoda tau gyvybės skonį, o vietoje ano užnuodyto kartėliu valgio gimdo amžinojo vaisiaus saldybę. Pakeisk tad nedoro teisinimosi žodžius padėkos žodžiais, sakydamas: „Viešpatie! Moteris, kurią man dabar davei, davė man nuo gyvybės medžio ir valgiau ir saldesnis buvo mano lūpoms už medų, nes jame mane atgaivinai.“

Dėl to Angelas yra siųstas pas Mergelę. O stebuklingoji ir didingoji, garbės verčiausioji Mergele! O Mergele, nusipelnanti ypatingos garbės, vertesnė už visas moteris. Protėvių Atnaujintoja, palikuonių Atgaivintoja!

Šv. Bernardas Klervietis (+ 1159)

Daugiau skaitykite:

„Ero cras“ – „Ryt būsiu su jumis“: didžiosios advento O antifonos

Didžiosios advento O antifonos: „O Adonai“

Didžiosios advento O antifonos: „O Radix Iesse“

Bus daugiau.