2019 12 20

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Religijos laisvės pasaulyje mažėja. Ar galime ką nors padaryti?

Pakistano krikščionys protestuoja prieš krikščionių poros nužudymą 2014 m. – įsiutusi minia sudegino juos gyvus dėl kaltinimų Korano išniekinimu. Pagal Pakistano įstatymus, už šventvagystę yra baudžiama įvairiomis bausmėmis, taip pat ir mirties. EPA nuotrauka

Praėjusią savaitę Seime vyko ypač svarbus, tačiau per mažai dėmesio sulaukęs renginys. Nors Lietuvos gyventojai sovietmečiu patyrė sąžinės laisvės suvaržymų ir persekiojimų dėl tikėjimo, šiandien retai viešojoje erdvėje išgirsi, kad tam tikruose pasaulio kraštuose dėl išpažįstamos religijos vis dar gali atsidurti kalėjime ar net netekti gyvybės. Apie vienos pamatinių žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietryčių Azijoje gruodžio 11 d. kalbėjo tarptautinės konferencijos „Religijos ir sąžinės laisvė: šiuolaikinio pasaulio iššūkiai“ dalyviai – akademikai, žurnalistai, aktyvistai, liudininkai.

Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje rašoma: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas.“ Realybėje religijos laisvė daug kur varžoma įvairiausiais būdais ir, kaip teigiama liepą paskelbtoje amerikiečių tyrimų instituto „Pew Research Center“ ataskaitoje, 52 pasaulio šalyse valdžia smarkiai ir labai smarkiai ją riboja, ypač Kinijoje, Irane, Malaizijoje.

Taip pat ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad tikintieji nukenčia ir dėl visuomenės priešiškumo, net jei valdžia stengiasi juos apsaugoti, pavyzdžiui, Sirijoje, Irake, Egipte. Renginyje dalyvavęs Sirijos nacionalinės tarybos narys dr. Waelis Aleiji pasakojo, kad Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje priešiškumas religinėms bendruomenėms yra keturis kartus didesnis nei kitu pagrindu susiformavusioms grupėms. Jis pasireiškia prievarta, priekabiavimu, išpuoliais prieš bendruomenės narius, ypač moteris, maldos namų gadinimu.

„Per Reserach Center“ teigimu, per dešimt metų nuo 2007 iki 2017 m. religijos laisvės situacija pasaulyje suprastėjo. Apie pablogėjusią būklę byloja ir kasmetinė JAV veikiančios Tarptautinės religijos laisvės komisijos ataskaita, paskelbta šių metų balandį. Joje išvardijamos šešiolika valstybių, kurios teisę į religiją pažeidinėja ilgą laiką, sistemingai ir dideliu mastu. Pirmu numeriu sąraše įrašytame Mianmare engiama ne tik etninė-religinė rohindjų mažuma, bet ir kiti musulmonai, taip pat ir budistai, krikščionys, induistai ir kitos religinės bendruomenės.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA nuotrauka

Kinija, į valdžią atėjus Xi Jinpingui, religijos atžvilgiu sugrįžta į Mao Zedongo laikus: krikščionys, taoistai, Tibeto budistai, uigūrai Sindziange ir kitos grupės imtos aktyviau kontroliuoti ir net persekioti, lyderiai ir aktyvūs nariai suimami, šventovės nusavinamos, religiniai simboliai naikinami, verčiama integruoti komunistinę ideologiją į religines praktikas. Seime vykusioje konferencijoje pranešimą skaitė religijotyrininkas prof. Masimo Introvigne, praėjusių metų gegužę pradėjęs leisti interneto žurnalą „Bitter winter“ (liet. „Atšiauri žiema“), kuriame penkioms kalbomis rašoma apie religijos laisvę ir žmogaus teises Kinijoje. Didžiąją dalį tekstų, prisidengdami slapyvardžiais, rašo reporteriai kinai iš Kinijos, daugiau nei 40 jų buvo suimti. Verta šį leidinį, kur naujienos pateikiamos iš pirmų lūpų, skaityti jų interneto puslapyje arba sekti feisbuke. Pasak „Bitter winter“ redaktoriaus M. Introvigne, šiuo metu dėl išpažįstamos religijos šioje totalitarinėje valstybėje suimta mažiausiai milijonas žmonių.

Viena svarbiausių profesoriaus išsakytų minčių man pasirodė ta, kad viena kitos nemėgstančios tikinčiųjų grupės dėl religijos laisvės pažeidimų vienijasi, pavyzdžiui, Tibete gyvenantys musulmonai ir budistai arba evangelikai ir Visagalio Dievo bažnyčios sekėjai. Pastarosios bažnyčios, įkurtos prieš dvidešimt metų, narių kalėjimuose daugiausia.

M. Introvigne teigimu, svarbiau nei teigiamas įvaizdis tarptautinėje bendruomenėje Kinijai yra siekis užkirsti kelią bet kokiam piliečių sąmoningumui. Dėl to kontroliuojamos visos religinės bendruomenės be išimties. Be to, komunistinė valdžia baiminasi religijos įtakos, turėdama mintyje tokius pavyzdžius kaip Katalikų Bažnyčios įtaka Sovietų Sąjungos griūčiai.

Tarptautinės konferencijos „Religijos ir sąžinės laisvė: šiuolaikinio pasaulio iššūkiai“ akimirka. Orintos Gerikaitės nuotrauka.

Išklausius analizes ir liudijimus apie menkstančią religijos laisvę, neišvengiamai kyla klausimas: ką aš ir mano valstybė gali padaryti? Negi lieka tik melstis už persekiojamuosius?

Pirma – kuo daugiau apie tai kalbėti viešojoje erdvėje. Žurnalistams ir akademikams – rengti reportažus, atlikti tyrimus, šviesti žmones.

Antra – per Seimą ir narystę Europos Sąjungoje spausti ir taikyti sankcijas religijos laisvę varžančioms valstybėms. Kodėl Mianmaro generolų, Kinijos komunistų ar Šiaurės Korėjos lyderių neįtraukus į kažką tokio kaip Magnickio sąrašas? Tai priemonė, pagal kurią pirmiausia JAV pritaikė sankcijas Rusijos politikams, atsakingiems už Sergejaus Magnickio mirtį – įšaldė sąskaitas, uždraudė atvykti į šalį. Vėliau panašius įstatymus, draudžiančius atvykti užsieniečiams, susijusiems su žmogaus teisių pažeidimais, korupcija, pinigų plovimu, priėmė ir kelios kitos valstybės, tarp jų ir Lietuva. Gali atrodyti, kad juokinga taikyti ekonomines sankcijas tokiai galiūnei kaip Kinija, tačiau, kaip pažymėjo renginyje dalyvavęs sinologas Juozapas Bagdonas, pusantrų metų dirbęs Kazachstane ir pildęs Sindziango aukų duomenų bazę, Kinijos ekonominė galia priklausoma nuo pasaulio.

Trečia – remti organizacijas ir aktyvistus valstybėse, kurios pažeidžia sąžinės laisvės principą. Pasak žurnalisto, organizacijos „Christian Solidarity Worldwide“ steigėjo Benedicto Rogerso (su juo interviu „Bernardinai.lt“ skaitykite po šv. Kalėdų), Azijos šalyse yra daug drąsių religinių mažumų ir pilietinės visuomenės atstovų, kuriems reikia padėti rasti argumentų savo pačių kultūrose įtikinti ir kitus gerbti žmogaus teises. Jie mano, kad žmogaus teisės visuotinės, nors nedemokratinių režimų valdžia dažnai jas atmeta kaip vakariečių išsigalvojimą.  

Ketvirta – dialogas. Tai sunkus kelias, bet verta stengtis, teigė B. Rogersas. Jam pritarė ir M. Introvigne, pasitelkdamas Kinijos pavyzdį. 2018 m. rugsėjį Šventasis Sostas pasirašė susitarimą su šia komunistine valstybe dėl vyskupų skyrimo. Šis diplomatinis žingsnis sulaukė daug kritikos, teigiant, kad Vatikanas padarė daugiau kompromisų nei Kinija. Pasak M. Introvigne, tai čiuožimas ant labai plono ledo, nes ne paslaptis, kad Kinija – didi manipuliuotoja, tačiau jei čiuožėjas, t. y. Vatikano diplomatai, patyrę, tai gali paskatinti pozityvius ilgalaikius procesus. Italas priminė atvejį, kai kardinolas Agostino Casaroli pakvietė Sovietų Sąjungą prisijungti prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO). Nors daug kas jį kritikavo, pranešėjo požiūriu, Vatikano diplomatas buvo teisus, nes Sovietų Sąjungai būtų kilęs iššūkis paaiškinti vidinius procesus, nederančius tokios organizacijos narei, savo žmonėms.

Penkta – teikti politinį prieglobstį persekiojamiems dėl religijos užsieniečiams.

Šešta – verslo įmonės galėtų tikrinti savo gamybos liniją. Pavyzdžiui, iš kur ateina Lietuvoje parduodamų kojinių medvilnė? Galbūt ją per prievartą renka Sindziango uigūrai. Pasak J. Bagdono, jei medvilnė kiniška, 80 proc. tikimybė, kad ji yra iš Sindziango provincijos, kur vietiniai uigūrai masiškai sekami, sulaikomi, uždaromi į „perauklėjimo“ stovyklas.

Ačiū Seimo nariui dr. Mantui Adomėnui ir Europos Parlamento narei dr. Aušrai Maldeikienei, organizavusiems konferenciją, kurios įrašą galite peržiūrėti čia. Gerai, kad yra politikų, suprantančių, kad „laisvė baigiasi ten, kur baigiasi sąžinės laisvė“ ir besidominčių tuo, kas vyksta pasaulyje. Gal adekvačiau savo patirtį, žinodama apie milijonus krikščionių ir kitų religijų tikinčiųjų, kuriems gresia nelaisvė ar mirtis, būtų įvertinusi ir Seimo narė, pernai pareiškusi, kad Lietuvoje dėl tikėjimo jaučiasi persekiojama?