Aš lauksiu prie Vilniaus

Giedrė Kazlauskaitė. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš septintojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Sutikusi parašyti apie Vilnių, gailėjausi. Taip ir neturiu su juo santykio, esu ateivė.

Varčiau Bułhako ir Kunčiaus albumus – tarsi paaug­lystėje, pabėgusi iš vasaros praktikos. Tuomet ieškodavau architektūros, kurią galėčiau perpiešti, ir visi patikėtų, kad piešiau iš natūros. Dabar ieškau įkvėpimo.

Piešti iš natūros buvo nelengva. Pilies gatvėje kabinėdavosi praeiviai, Senamiesčio kiemuose galėdavai būti sumušta, universiteto kiemuose darbininkai mėtydavo lentas virš galvos, o kartą Žvėryne, kol piešiau bažnyčią, girtuokliai pavogė piniginę.

Kai kiti poetai rašė baroką garbinančias eiles, patyliukais vaipydavausi. Šitas miestas nėra svetingas, jis atšiaurus. Mūsų jausmai jam – kvailoki ir įsikalbėti. Panašiai nedideli žmonės rašo nekrologus dideliems žmonėms. Svarbiausias tokio rašinio pranešimas – „Aš jį pažinojau“.

Niekad nesupratau urbanistinio nacionalizmo – matavimosi Kalėdų eglutėmis, kumštynių įvaizdžiais, skaičiavimo, kelių kartų esi vilnietis (kitaip nesi vilnietis). Nepripažįstu jokių regioninių pranašumų, kilmės svarbos, hierarchijų tarp žmonių tuo pagrindu. Atsisakau būti miestiete. Pavyzdžiui, litvakės Annos Halberstadt poezijoje Vilnius kone kaltinamas svetimumu – betgi jis ir yra toks, neprivalo išskėsti savo glėbio kaip koks Niujorkas. Žinoma, jis niūrus, kruvinas, pastatytas ant kaulų, o jo romantika – turizmo šiukšlė.

Dar toji onirinė legenda – įkurtas sapno pagrindu. Keista, tuo kol kas visai nepasinaudojo psichoanalizės indust­rija (juk būtų galima pritempti paties Freudo kilmę!).

Bandau grįžti į pirmykščius prisiminimus. Man ket­veri, močiutė veda per Arkikatedros aikštę, rodo fasado skulptūras. Šviesu, aikštė labai didelė. Viena statula su ragais. Prisimenu močiutės balsą, lyg sakytų man kažką svarbaus, su susižavėjimo ir pagarbos intonacija.

Antras įspūdis – Žaliojo tilto skulptūros. Jos pasakoja, nors ir primityvų, bet siužetą. Nujaučiu, kad kokie keturi luomai (nors ir nesutampantys su vaizduojamais skulptūrose) tebeegzistuoja, persipynę su keturiomis evangelijomis. Beje, šiandien jau galima būtų statyti naujus simbolius: vargšai, inteligentija, vidurinioji klasė, turtingieji. Miestas pilkas, triukšmingas, baisus – nenorėčiau jame gyventi.

Dar vėliau – Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, gėlių jūra būstinės kieme; studentai prie varpinės, garsiai skaitantys egzodo poeziją. Nors gal šie prisiminimai pernelyg visuotiniai, kad būtų autentiški.

Paskui į Vilnių atvažiavau būdama vienuolikos. Gyvenau tuometiniame M. K. Čiurlionio meno mokyklos bendrabutyje-internate. Auklėtojos vesdavo pasivaikščioti į miestą ir į Kalnų parką, vėliau jau vienus išleisdavo. Kalnų parke augo laukinė kriaušė, prisirinkdavome jos vaisių.

Parkas knibždėdavo ekshibicionistų. Jie ateidavo ir po bendrabučio langais, pasitaikydavo troleibusuose. Pirmąkart pamačiusi išsigandau, nes provincijoje su tokiu reiškiniu nebuvau susidūrusi. Keturiasdešimtmečiai literatai idealizuoja gariūnmetį, o man jis asocijuojasi su dideliu nesaugumu. Mama buvo primokius su niekuo nesikalbėti, ypač rusiškai – apsimesti, kad nesup­rantu. Susidūrus su potencialiu nusikaltėliu – bėgti.

Per pamokas vesdavo į Vilniaus bažnyčias, mokė architektūros ir sakralinio meno pagrindų. Pamenu, dailės istorijos pamoką Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje sugadino davatkėlė, nutraukusi mokytoją Jedzinskienę ir puolusi pasakoti apie stebuklingą Jėzaus Nazariečio statulą, ant kurios auga barzdos plaukai. Bažnyčias išmaniau neblogai, suvokiau jas kaip stiliaus pavyzdžius, įspūdį darė mecenatų gudrumas. Žinojau, ką maskuoja užrašas REGINA PACIS FUNDA NOS IN PACE. Per vasaros praktikas piešdavome Senamiestį, Bernardinų ir Saulės kapines, ekskursiniais tikslais lindome į požemines kriptas.

Janas Bulhakas. Suvorovo (dabar L. Sapiegos) gatvės kiemas. 1914 m. Lietuvos dailės muziejus. Eksponatas

Meile miestui tikrai neliepsnojau. Jis buvo pavojingas – reikėjo saugotis, kad niekas nenuskriaustų. Nemąsčiau apie jo grožį. Buvau į pieną įmestas varliūkštis, kuriam reikia sutrypti sviestą. Suvokiau kontrastą tarp sostinės ir regiono – miestas reiškė anonimiškumą, galimybę eiti gatve ir nebūti tyrinėjamai, pranykti minioje. Tai reiškė ir laisvę.

Šalia internato buvo kareivinės su dar likusiais sovietų kareiviais. Kartą klasės draugas (Žilvinas Landzbergas), nemačiomis įsigavęs į teritoriją, grįžo su nugvelbta karininko kepure. Kas vyko už tvoros, turėjo matytis pro langą, bet šito visiškai neatsimenu. Tik atsimenu, kad kai buvo išleisti pirmieji litai, nupiešiau banknotą su Dariumi ir Girėnu, įvėriau siūlą ir nuleidau iš antro aukšto, kad, kai kas nors eis pro šalį, galėčiau truktelti lyg meškerę ir įsitraukti padirbtą pinigą pro langą. Tokios keistos būdavo pramogos.

Kažkas iš vaikų sugalvojo išsikasti bunkerį Kalnų parke, po medžių šaknimis, ir persikelti ten gyventi. Idėja man nepasirodė tikroviška, bet dėl avantiūros dalyvavau. Deja, kaip jau įprastai atsitinka tokiais atvejais, naktį visus, sprunkančius pro langą su kastuvu, sugavo komendantas ir pašventino diržu.

Internate gyvenantiems vaikams tėvai Gariūnuose nupirkdavo dujų balionėlių ir pistoletų – neva savigynai. Įprastai jie būdavo panaudojami kitiems tikslams – gąsdinti vieniems kitus. Atsimenu apkvaitimo ir keisto paralyžiaus būseną, kai buvau nupurkšta tamsoje prie Dvariono mokyklos. Bandžiau judėti, įkvėpti gryno oro, griuvau į sniegą.

Paauglystėje tapau flaneur’e, bet tai truko labai neilgai, kokius dvejus metus. Klaidžiodavau po Senamiestį, važinėdavau troleibusais iš vieno galo į kitą. Kitaip sakant, ruošiausi menininkės mundurui. Žavėjausi Marcinkevičiaus Katedra, dramatišką Lauryno monologą buvau išmokusi mintinai. Matyt, tapatinausi su numanomu XVIII a. kūrėjo vaidmeniu.

Dažnai vaikščiojau į Operos ir baleto teatrą, žiūrėjau visus spektaklius iš eilės. Tuo metu domėjausi kompozitorių biografijomis, skaičiau knygas iš Siluetų serijos. Atsimenu, kad fojė, kur buvo prekiaujama programėlėmis ir knygomis, gulėjo ir uždraustoji Ragana ir lietus, bet man dar buvo ankstoka ja domėtis.

1995 m. pavasarį vyko LIFE festivalis, o su juo kartu ir įvairūs naktiniai tūsai „Kepto paršelio klube“ dabartinėje Prezidentūroje. Vėlai vakare išlipdavome pro bend­rabučio langą į lauką, o grįždavome paryčiais. Arba važiuodavome paskutiniu autobusu prie Balžio ežero. Maudydavomės, susikurdavome laužą. Paryčiais grįždavom ir vėl įlipdavom pro antrą aukštą (pirmame buvo grotuotas odontologijos kabineto langas).

Nykos Vilnius, Vaičiūnaitės Vilnius, Suckeverio getas – visa tai jaudina, bet negalėčiau pasakyti, kad labai jau artima. Net miegamieji rajonai, kuriuos Ivanauskaitė vadino betono džiunglėmis, nebevilioja proletariška dvasia – jaunystė praėjo. Neturiu pretenzijų, kurios leistų man šį miestą savintis. Išskyrus kelis mistinius sutapimus, apie kuriuos pasakoti neleidžia prietaringumas.

Janas Bulhakas. Vilnius. 1938 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Antras raundas buvo studijų metais, bet į miestą irgi žiūrėjau gan techniškai – nebuvo kur kitur studijuoti (į užsienį važiuoti dar atrodė nerealu). Nebuvau mačiusi kitų didmiesčių, todėl negalėjau palyginti. Pamačiusi supratau, kad Miłoszas teisus – Vilnius jaukiai provincialus. Jame užkonservuoti net Kaziuko mugių riestainiai ir verbos. O miesto šerdis, paverčianti jį miestu, yra universitetas.

Tebevartau albumus, ieškau įkvėpimo. Visi pastatai žinomi, taip pat kai kurios su jais sulipusios istorijos, bet jos nepriklauso man. Senieji mūrai nepasikeitė, išnyko tik medinės tvoros ir baltos skarelės. Iškirto medžius, palakavo sienas. Kai kurie gyventojai, kaip galima suprasti iš Senamiesčio rūsių, visą laiką praleisdavo požemiuose, į dienos šviesą net atsisakydavo lįsti – viduje buvo saugiau. Gyvendami tamsoje, netekdavo ir regėjimo.

Visą laiką, kol gyvenu čia, laikausi instinkto tyrinėti miestą fiziškai – daug vaikštau pėsčiomis, nors nevengiu ir viešojo transporto. Mačiau pokyčius, bet neprisirišau prie praeities, netikiu ir dabarties stabilumu. Vilnius tėra aplinkybė. Kunčino Vilnius, kurį galima išvaikščioti kaip Pamuko Stambulą. Liūdnas Gavelio Vilnius su obscenišku Gedimino pilies falu. Kartais galvoju, kad būta rašytojų, kurie daugybę metų pragyveno Vilniuje, o rašė vien apie kaimą. Įstabus topografinis susidvejinimas. Arba simbiozė – Martinaitis iš kaimo į Vilnių atsivežė visą trobą!

Janas Bulhakas. Vilnius. 1915 m. Lietuvos dailės muziejus

Kai universitete lankiau Kuolio LDK seminarus, jis pasakodavo apie prie Šv. Rapolo bažnyčios buvusį jėzuitų naujokyną, koks ten buvęs refektoriumas, kaip studentai ten ruošė teatro pasirodymus. Vos nuo kėdės nenukritau – į tą patį refektoriumą vaikščiodavau tūsintis! Anuo metu ten veikė „Obuolio“ klubas, o jo savininkas rengdavo pogrindinius vakarėlius lesbietėms. Paskui savininkas numirė, vakarėliai persikėlė į jau išnykusį barą prieš pat Šv. Mikalojaus bažnyčią. Išeini į lauką parūkyti – vienoje pusėje bažnyčia, kitoje – Sodoma ir Gomora, ironizuojant.

Kiek daug sentimentų, sekretų Prancūzparkyje, kaimiškų lopinėlių Užupyje. Naujosios Vilnios egzilė ir vaiduokliški Žemieji Paneriai su šikšnosparniais tunelyje (kodėl niekas nestato siaubo filmo? Beje, panašus tunelis yra ir Sapieginėj – galėtų būti antra serija). Bernardinų skliautų rožės. Vaistažolių fabriko dvelksmas prie Aušros vartų, studijų metais pamilti knygynai, Rasų kapinės, kuriose Marčėnas parašė visą knygą. Kapinės – irgi savotiški miesteliai, kas liko iš čia anksčiau gyvenusiųjų. Kokie jiems esame mes ir kuo laikome save. Lituanisčių lankomas Mykolaičio-Putino kapas, ant kurio kartais geltonuoja kačpėdėlės.

Rotušės pirkliai ir budeliai, išmokyti preciziškai nukirsti galvą. Žuvies turgus, Sapiegų rūmai su išnykusiu landšaftu. Iš tapybos įsivaizduojami jėzuitai, tipenantys į Alumnatą. Tiškevičienės įsteigti „puolusių moterų namai“ Trakų gatvėje. Švietėjiški pamokslai tamsoje skendinčioje Misionierių bažnyčioje. Procesijos į Verkius, kuriose pats vyskupas iš pamaldumo žengdavo basas. Košerinės skerdyklos Mėsinių gatvėje, į laiptus ir elektros skydines įmūryti žydų antkapiai. Maišą ant pečių iš bibliotekos gabenanti Ona Šimaitė. Kaminas ant ŠMC stogo, pro kurį išlindęs paskutinis besislapstąs geto kalinys, neištvėręs bado, buvo nušautas vokiečių sargybinio.

Dominikonų vienuolynas, kuriame anksčiau vykdavo muzikiniai tūsai – grodavo režisieriaus Varno studentai. Mane į juos kviesdavo vaikystės draugė, tuo metu LMA studentė. Įspūdį darė ne tiek muzika, kiek griuvėsiai – tik vėliau sužinojau, kad ten kalėjo sukilimo vadas Kalinauskas. Girdėdamas iš Šv. Dvasios bažnyčios sklindančius maldų žodžius, celėje ir atsivertė. 

Našlaičių kapinės, kuriomis susidomėjau, kai buvo atrasti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Ligi tol net nežinojau, kad tokios egzistuoja! Tik­ra egzistencinių paribių iliustracija – už „legalių“ (Antakalnio) kapinių tvoros. Norėčiau būti ten palaidota.

Upės, kurios čia mažiausiai pakito. Širvio eilėraštį apie pasakų miestą įsivaizduoju banaliai: Nerimi atplaukia valtis, ir kažkur galbūt prie Sluškų rūmų išlipa mergužėlė. Jeigu teisingai atsimenu iš filmo Gražuolė – ne taip seniai Neries krantinėje ganydavosi ir karvės.

Vilnelę esu perbridusi Bernardinų sodo ruože – vyko talka, parapijiečiai rinko šiukšles. Ištraukėme visko visko – pradedant televizoriais ir baigiant lygintuvais. Viena mergina rado sidabrinę liturginę taurę – spėliojome, kaip ji galėjo ten įkristi ar būti paslėpta. Iš studijų metų prisimenu ten pat įrengtas Rožanskaitės instaliacijas Vilnelėje.

Julius Dudenas / Realisbeautifulstock.lt nuotrauka

Nerį buvau perplaukusi baidare, į Žirmūnų paplūdimį vesdavausi dukrą. Ellen Hinsey pokalbių knygoje Nelyginant šiaurė magnetą Tomas Venclova pasakoja, kaip kartą, sėdėdamas ant suoliuko ir žvelgdamas į vandenį, suvokė, kad toje pačioje vietoje Brodskis parašė eilėraštį, žymėdamas prieš jo akis atsiveriantį peizažą. Deja, taip jau atsitiko, kad upėje nusiskandino vienas savaip artimas žmogus. Nuo to laiko Neris man jau kitokia, daug grėsmingesnė; kol pusantro mėnesio buvo ieškoma kūno, įsivaizduodavau, ko tik ten, jos dugne, negalėtų būti… jeigu povandeniniai archeologai imtųsi. Ėmiau domėtis šv. Kristoforo simbolika, kodėl jis yra Vilniaus herbe ir ant gatvės stulpų. Šv. Jono bažnyčioje vyko „Klasika visiems“ koncertas, žmonės buvo kviečiami atlikti Mozarto Requiem kartu su profesionalais. Tai ir tapo man gedulingomis mišiomis už vėlę.

Miestas yra idėjos ir turbūt žmonės. Žmonės Vilniuje jau kitokie, negu laukiniais 1991-aisiais. Gatvėse vis daugiau kalbama angliškai ir mažiau – rusiškai. Galima išvysti visokiausių tikėjimų žmonių su jų religine atributika. Vaikai drąsūs, pasitikintys savimi, laisvi; pašėlusiai laksto paspirtukais. Gyventojai myli gyvūnus, ypač šunis ir kates.

Neseniai su bičiuliu kalbėjome, kaip puiku būtų, jeigu kokiame „kaimietiškame“ mikrorajone, pavyzdžiui, Užupyje, kaip kadaise būtų laikomos kiaulės ar vištos. Juk dabar žmonės jas ir butuose laiko. Sugalvojome net pavadinimą krautuvėlei – „Užupio dešros“. Švariai nupraustos kiaulaitės laigytų tarp turistų, tarsi Gruzijos kalnuose. Juolab atotrūkis tarp miesto ir kaimo jau kiek per didelis: Vilniuje ilgu tarpukario kaimiškumo, kuris mums patiems taptų paveldu. Bet ne, gyvūnų teisės, kiaulių maras, užkrečiamos ligos ir kt.

Todėl kol kas pakanka ir balandžių prie Halės turgaus – tame lopinėlyje, kur stovi gražus kreivas namas ir renkasi nuo gyvenimo pavargusi publika, bendromis jėgomis šiaip ne taip tvarkanti troškulio reikalus. Kai eini pro ten, pilka paukščių masė purpteli dangun kaip Venecijoje. Kai teks keltis į kitą upės pusę, tikiuosi, aš lauksiu prie Vilniaus.