2019 12 22

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Didžiosios advento O antifonos: „O Rex gentium“

Prie slaptingos Kalėdų nakties artėjame padedami didžiųjų O antifonų.

Gruodžio 22 d.

O Rex géntium et desiderátus eárum, lapísque anguláris, qui facis útraque unum: veni et salva hóminem, quem de limo formásti. 

O tautų Karaliau, jų pasiilgtasis, kertinis akmenie, iš dviejų darantis viena, ateik ir išgelbėk žmogų, kurį iš žemės padarei!

Antifonoje, šiemet skambančioje paskutįjį – ketvirtąjį adventinį – sekmadienį ir vėl girdėti Senojo ir Naujojo Testamento sąšaukos.

Lotyniškame tekste pasitelktas žodis gentes, reiškiantis pagonis. Rex gentium, arba Tautų karalius – ne vien išrinktosios, bet ir pagonių tautų valdovas. Pildosi Zacharijo, skelbiančio Viešpatį esant visos žemės karaliumi, pranašystė ir tarytum darsyk pakartojamas psalmėje skambantis raginimas. Skelbkite visoms tautoms: „Viešpats yra karalius!“ (Ps 96, 100).

Ketvirtojo advento sekmadienio šv. Mišiose giedama psalmė: „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai“ (Ps 24, 1–2). Valandų liturgijos himne apie Švenčiausiąją Mergelę sakoma: Desideratus gentibus cuius per alvum fusus est – Tautų išsiilgtasis, kuris atėjo per įsčias.

Kertinis akmuo įmūrijamas į pamatą pastato kertėje. Kartais taip gali būti pavadinta ir skliautus sujungianti jungtis arba akmuo, kuris paskutinis įmūrijamas užbaigus statinį. Šventajame Rašte kertinis akmuo – tai Kristus, į kurį remiasi visa Bažnyčios statyba. Naujojo Testamento knygų autoriai, įkvėpti psalmės žodžių („Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118, 22) ir pranašo Izaijo („Štai ant Siono dedu akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą: kas pasitiki juo, tas nedreba iš baimės“ (Iz 28, 16), ne kartą Kristų pavadina kertiniu akmeniu.

Kertinio tautas suvienijančio akmens paveikslas ryškiausiai atsiskleidžia apaštalo Pauliaus laiške Efeziečiams: „Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę; (…) pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas“ (Ef 2, 14, 20). Apaštalų darbuose nedviprasmiškai pabrėžiama: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu“ (Apd 4, 11). Senojo Testamento psalmės žodžiai apie statytojų paniekintą ir atmestą, o vėliau kertiniu tapusį akmenį Naujajame Testamente dar sykį nuskamba Evangelijoje pagal Matą. Šį kartą iš paties Kristaus lūpų. Palyginime apie vynininkus žmogžudžius sakoma: „Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padarytair mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas“ (Mt 21, 42–44).

Glassincanada.org nuotrauka

Iš molio sukurto žmogaus paveikslas mintį kreipia Pradžios, o kartu ir pranašo Izaijo knygų link: „O vis dėlto, Viešpatie, tu – mūsų tėvas. Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius: visi mes esame tavųjų rankų darbas“ (Iz 64,7).

Antifonos tekstas gali paskatinti ieškoti sąsajų tarp žmogaus, kurį Dievas sukūrė iš molio ir plytos, naudojamos pastato statyboms. Kristus, kuris pats yra kertinis Bažnyčios akmuo, stato ją iš mūsų – gyvųjų – akmenų. 

***

Romos katalikų tradicijoje itin išplėtotas pamaldumas, kuriame prasmingai sujungiami ir drauge kontempliuojami Kalėdų slėpinys, Jėzaus kūdikystė ir Kristus kaip Tautų karalius. Bene ryškiausi tokio pamaldumo pavyzdžiai – karališku drabužiu aprengiama Prahos Kūdikėlio statulėlė, Romoje gerbiamas Santo Bambino di Aracoeli ar Krokuvos Kolečių Kūdikėlis Jėzus. Bet plačiau apie tai – sulaukus džiugios Kalėdų šventės. 

Kolečių Kūdikėlis Jėzus Krokuvos Šv. Juozapo (seserų bernardinių) bažnyčioje. Swzygmunt.knc.pl nuotrauka

***

Jei žemiškasis karalius ar kuris kitas svarbus žmogus pakviestų tave į savo sukaktuves, ar tuomet nesistengtumei ateiti apsivilkęs naują, švarų ir gerą drabužį, kad neįžeistum tave kvietusiojo tuo, kad atėjai vilkėdamas sunešiotą, pigų ir nešvarų rūbą? Lygiai taip pat stenkis, kiek įmanydamas, Kristui padedant, kad į Amžių Karaliaus iškilmę – Viešpaties Išganytojo gimimą tavoji siela atkaktų pasidabinusi įvairiomis dorybėmis, paprastumo perlais ir nuosaikumo žiedais, kad turėtų sąžinę gryną, spindintį tyrumą, įstabią meilę ir gailestingumo darbų baltumą. Jei Viešpats Kristus pamatys, kad taip apsivilkęs ateini į Jo užgimimo iškilmę, ne tik pats trokš aplankyti tavo sielą, bet netgi panorės joje atilsėti ir amžiams apsigyventi, kaip kad yra parašyta: „Štai stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas atsikels ir man atvers duris, užeisiu pas jį ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi (Apd 3, 20). O, kokia laiminga toji siela, kuri, Dievo padedama, taip kreips savo gyvenimą, kad būtų verta priimti Kristų kaip svečią ir gyventoją. Ir priešingai, kokia nelaiminga ir apverktina toji siela, kuri tiek susitepė nedorais poelgiais, godumo purvu, apanglėjo pykčio ugnyje, susiteršė nuolatiniu paleistuvavimu, prapuolė puikybės tironijoje, kad neapsigyvens joje Kristus, bet paims ją savo valdžion šėtonas, – jei tokia siela greitai negaus atgailos vaistų, paliks ją šviesa ir įsiviešpataus joje tamsybės, neteks saldybės, o prisipildys kartėlio, pasiglemš ją mirtis, o gyvenimas atstums. Bet tegul niekas neabejoja Viešpaties gerumu, tegul nepalaužia jo mirtinas nuliūdimas. Atvirkščiai, tegul kuo greičiau imasi atgailauti. Kol nuodėmių padarytos žaizdos tebėra šviežios, tegul vartoja išganinguosius vaistus. Mūsų Gydytojas yra visagalis ir taip gydo mūsų negalavimus, kad net ir nuodai nepalieka nei pėdsako…“

Šv. Cezaris iš Arlio (+ 543)

Daugiau skaitykite:

„Ero cras“ – „Ryt būsiu su jumis“: didžiosios advento O antifonos

Didžiosios advento O antifonos: „O Adonai“

Didžiosios advento O antifonos: „O Radix Iesse“

Didžiosios advento O antifonos: „O Clavis David“

Didžiosios advento O antifonos: „O Oriens“

Bus daugiau.