2019 12 23

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Didžiosios advento O antifonos: „O Emmanuel“

Carlas Blochas „Kristaus gimimas“ (viena iš Išganytojo gyvenimo scenų, kurias Italijoje mokęsis danų tapytojas tarp 1865 iki 1879 metų sukūrė Danijos karaliaus koplyčiai Frederiksborgo pilyje, į šiaurę nuo Kopenhagos. Fineartamerica.com nuotrauka

Prie slaptingos Kalėdų nakties artėjame padedami didžiųjų O antifonų.

Gruodžio 23 d.

O Emmánuel, rex et légifer noster, exspectátio géntium et salvátor eárum: veni ad salvándum nos, Dómine Deus noster. 

O Emanueli, mūsų Karaliau ir įstatymų leidėjau, tautų laukiamasis ir jų Išganytojau: ateik ir gelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve.

Rytoj – Kalėdų vigilija, Kūčios. Į didžiąją pagaliau sulaukto Mesijo atėjimo šventę kviečia paskutinioji O antifona. Ji prasideda Mesijo vardu, kurį pirmasis ištarė Izaijas, pranašaudamas apie ženklą, kuris turėsiantis būti duotas karaliui Ahazui: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14). Emanuelis hebrajiškai reiškia „Dievas su mumis“. Vėliau šį vardą pakartos ir evangelistas Matas: „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).

Kūdikio, vadinamo šiuo vardu, gimimas turėjo parodyti Dievo globą ir Jo buvimą savo tautoje (Iz 7, 14; 8, 18), todėl Naujajame Testamente šiam vardui teikiama ypatinga reikšmė. Tai ne koks nors antras ar papildomas vardas, bet įvardijimas Jėzuje atsiskleidžiančios paslapties: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Jo asmenyje ir veikloje atsiveria ne tik ryšys su Dievu, bet ir Dievo santykis su mumis.

Antifonoje bemaž pažodžiui kartojamas pranašas Izaijas: Dominus iudex noster, Dominus legifer noster, Dominus rex noster, ipse salvabit nos – Viešpats yra mūsų teisėjas, mūsų įstatymų davėjas, mūsų karalius, – jis yra tas, kuris mus išvaduos (Iz 33, 22). Viešpats mus išvaduos, todėl yra vadinamas Gelbėtoju. Jo šaukiamasi kaip tautų išsiilgtojo, nes taip apie jį pranašavo patriarchas Jokūbas: „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso; tada jam turės paklusti tautos“ (Pr 49, 10).

Paskutiniai antifonos žodžiai primena Apreiškimą Jonui (Apokalipsę), kur Kristus pavadinamas Viešpačiu, mūsų Dievu (Apr 4,11). Taip, be kita ko, išreiškiamas ir Akopalipsės autoriaus požiūris į imperatoriaus Domiciano reikalavimus jį tituluoti: Dominus et Deus noster – Kyrios kai ho Theos hemon. Ne Domiciano tai titulas, bet Kristaus – prieš visus amžius gimusio iš Tėvo ir jam lygaus vienatinio Sūnaus. Emanuelio – Dievo su mumis, netruksiančio ateiti Šventosios Nakties tyloje.

***

Kadangi sunku buvo atskirti balsą nuo žodžio, todėl ir Jonas buvo laikomas Kristumi. Balsas buvo priimtas už Žodį, bet balsas, kad nepaniekintų Žodžio, pripažino: „Nesu, – sako – nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas.“ Jam atsakė: „Tai kas gi tu esi?“ „Aš esu – sako – tyruose šaukiantis balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią“ (J I 20,23). „Tyruose šaukiančiojo balsas“ – balsas to, kuris pralaužia tylą. „Taisykite Viešpačiui kelią“ – tartum būtų norėjęs pasakyti: mano balsas skamba tam, kad Jį įvesčiau į Tavo širdį, bet ten, kur jį turiu atvesti, Jis teiksis ateiti tik tuomet, kai paruošite Jam kelią. Ką gi kito reiškia „taisykite kelią“, jei ne: maldaukite Jį kaip dera. Ką gi kito reiškia „taisykite kelią“, jeigu ne: mintykite nuolankiai. Imkite nuolankumo pavyzdį iš Jono: laiko jį Kristumi, o jis sako nesantis tuo, kuo jį laiko ir savo garbei nepriima kitų klaidų. Jei būtų pasakęs: „Aš esu Kristus“, kaip lengvai būtų juo patikėję, nes juk dar prieš jam prabylant, jau buvo juo tikima.

Bet vis dėlto šitaip nepasakė, pripažino kuo esąs, atsiribojo nuo jų įsitikinimo, nusižemino. Žinojo, iš kur ateina išganymas, žinojo esąs tik žibintas ir būgštavo, kad jo neužgęsintų išdidumo gūsis…

Ligonių akys bijo dienos šviesos, bet pakenčia žibinto šviesą, ir todėl Diena, kuri turėjo išaušti, priešaky savęs išsiuntė žibintą. Į ištikimųjų širdis priešaky Jo ėjo žibintas, kad sudrumstų bedievių sumanymus. „Parengiau – sako – mano Kristui žibintą“ (Ps 131, 17), – taip pranašystėje byloja Dievas Tėvas. „Prirengiau savo Kristui žibintą, Joną, Išganytojo pranašą, pirmtaką turinčiam ateiti Teisėjui, būsimam Sužadėtiniui – bičiulį.“

Šv. Augustinas (+ 430)

***

Catholicityandcovenant.blogspot.com nuotrauka

Sudėjus pirmąsias didžiųjų advento O antifonų tekstų lotynų kalba raides, pradedant nuo paskutinės ir baigiant pirmąja, gaunamas akrostichas (tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės sudaro posakį): Ero cras – „Rytoj ateisiu“.

Visų septynių O antifonų parafrazė – XII amžių siekiantis adventinis himnas – Veni veni Emmanuel. Ankstyviausias išlikęs spausdintas šios giesmės tekstas 1710 metais paskelbtas Kelne išleistame septintajame Psalteriolum Cantionum Catholicarum leidime. Į laukiamą ir šaukiamą Emanuelį čia kreipiamasi kaip į viską teisingai tvarkančią Išmintį iš aukštybių, Adonajų, ant Siono kalno savo tautai davusį įstatymą, Jesės atžalą, kuri prašoma gelbėti nuo pragaro galybės, Dovydo raktą, kurio meldžiama atrakinti namus danguje, Ryto aušrą, kuri sklaido mirties šešėlius, visus išganysiantį Tautų karalių:

Veni veni, Emmanuel
captivum solve Israel,
qui gemit in exsilio,
privatus Dei Filio.

Gaude! Gaude! Emmanuel,
nascetur pro te Israel!

Veni, O Sapientia,
quae hic disponis omnia,
veni, viam prudentiae
ut doceas et gloriae.

Veni, veni, Adonai,
qui populo in Sinai
legem dedisti vertice
in maiestate gloriae.

Veni, O Iesse virgula,
ex hostis tuos ungula,
de specu tuos tartari
educ et antro barathri.

Veni, Clavis Davidica,
regna reclude caelica,
fac iter tutum superum,
et claude vias inferum.

Veni, veni O Oriens,
solare nos adveniens,
noctis depelle nebulas,
dirasque mortis tenebras.

Veni, veni, Rex Gentium,
veni, Redemptor omnium,
ut salvas tuos famulos
peccati sibi conscios.

Daugiau skaitykite:

„Ero cras“ – „Ryt būsiu su jumis“: didžiosios advento O antifonos

Didžiosios advento O antifonos: „O Adonai“

Didžiosios advento O antifonos: „O Radix Iesse“

Didžiosios advento O antifonos: „O Clavis David“

Didžiosios advento O antifonos: „O Oriens“

Didžiosios advento O antifonos: „O Rex gentium“