2019 12 25

Eliza Munė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kalėdos Škotijoje – šventė, kurios vietiniai laukė 400 metų

Kalėdinis miestelis Edinburge.

Ross G. Strachan / Flickr nuotrauka

Į Škotiją gyventi atvažiavau 2012-aisiais. Tais metais Kūčias praleidau su vietine lenkų bendruomene. Valgėme tradicinius lenkų Vigilijos patiekalus, tarp kurių – ir lietuviški koldūnai, pirkti kurdų parduotuvėje.

Tačiau Kalėdos Škotijoje švenčiamos grandioziškai. Tai labiausiai mėgstama šventė, ji apima viską – darbovietes, namus, gatves. Kiekvienas škotas privalo turėti bent vieną kalėdinį megztinį, bet geriau – bent tris. Šventė tokia visuomeninė ir tam tikra prasme artima – beveik tokia, kokias stebėdavau amerikiečių filmuose vaikystėje, svajodama apie spalvotas, mirgančias namų dekoracijas, Kalėdų senius, raudonus dovanų maišus ir mielus elfo kostiumus.

Ir tik neseniai pagalvojau, kad galbūt ir škotai žiūrėjo tuos pačius amerikietiškus filmus, o dabar jie įgyvendina vaikystės svajonę – švęsti Kalėdas su visa komercijos teikiama pompastika. Juk beveik 400 metų Kalėdos čia, Škotijoje, buvo uždraustos.

Eliza Munė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Raudona šviesa „pagoniškai šventei“

Reformacija Škotiją pasiekė iš Anglijos, kai įkūrus Anglijos Bažnyčią (angl. The Church of England) entuziastingi jos sekėjai pradėjo karą su „popiežininkais“. Tačiau nuo amžių puoselėjama škotų nemeilė anglams neleido įsigalėti Anglijos Bažnyčiai. Vietoj to, škotai, prijaučiantys Anglijos reformacijos idėjoms, pervadino Anglijos Bažnyčią į Episkopalinę Škotijos Bažnyčią (angl. Scottish Episcopal Church), šiek tiek pakeitė pamaldų tekstą ir galiausiai atsiskyrė nuo Anglijos Bažnyčios.

Tikroji reformacija, pakeitusi Škotijos visuomeninį ir politinį gyvenimą, atėjo iš pačių škotų, kai 1560 m. Johnas Knoxas kartu su kitais penkiais dvasininkais Škotijos Parlamente perskaitė Škotų tikėjimo išpažinimą, presbiterionų reformuotą, nuo popiežiaus ir „popiežininkų“ erezijų apvalytą ir balsų dauguma ratifikuotą kaip šalies Tikėjimo išpažinimo aktą (angl. Confession of Faith Ratification Act 1560). Taip gimė oficiali nacionalinė Škotijos Bažnyčia – The Church of Scotland, arba škotiškai The Scots Kirk.

Johnas Knoxas, Jeano Calvino pasekėjas, tapo įtakingiausiu Škotijos presbiterionų lyderiu, siekusiu ne tik visiškai nutraukti ryšius su Katalikų Bažnyčia, bet ir numarinti visas šios tradicijas. Škotų Tikėjimo išpažinimo pagrindu pasirinkęs Vestminsterio Tikėjimo išpažinimą (angl. Westminster Confession of Faith) ir Bibliją, jau 1580 m. J. Knoxas pasmerkė Kalėdas kaip pagonišką šventę, neturinčią jokio pagrindimo Biblijoje.

Škotų reformatorius Johnas Knoxas. XIX a. portretas.

Wikipedia.org nuotrauka

Škotijos Bažnyčios įkūrimas perkeitė ne tik šalies tikinčiųjų religinius papročius, bet ir padarė didelę įtaką visuomeniniam bei politiniam gyvenimui. Glaudžiai susiję ir vienas kitą remdami Škotijos Bažnyčia ir Škotijos Parlamentas 1640 m. oficialiu aktu (angl. Act discharging the Yule vacation) uždraudė Kalėdas ir panaikino visas Kalėdų šventimo apraiškas. Nuo to laiko Kalėdas Škotijoje švęsti tapo nelegalu. Už viešą ar privatų šventimą grėsė baudos arba įkalinimas. Ir nors privačiai jos buvo ir toliau švenčiamos, reformuotajai Bažnyčiai atrodė saugiau leisti švęsti Naujuosius metus – šventę, kuri neturėjo krikščioniškos konotacijos. Ir taip Naujieji metai (škot. Hogmanay) pasiėmė ir didelę dalį tradicinių kalėdinių škotų tradicijų. Beveik 400 metų oficialiai Kalėdų Škotijoje nebuvo.

Skirtingais laikotarpiais Škotiją pasiekdavo vieni ar kiti Kalėdų šventimo atgarsiai, tačiau švęsti Jėzaus Gimimą tapo įmanoma tik 1958 m., kai pirmoji Kalėdų diena tapo laisvadieniu. Antroji Kalėdų diena, vadinama Boxing Day, laisvadieniu tapo 1974 m.

Triukšmingos, džiugios Kalėdos

Iki krikščionybės Škotijoje buvo švenčiama vikingų atgabenta žiemos saulėgrįžos šventė Jolė (škot. Yule), kurios šventimo laikotarpis, prasidėjęs nuo gruodžio 25 dienos, tęsėsi iki sausio pirmos savaitės. Šiandien seniausios to laikotarpio tradicijos žinomos First Footing pavadinimu. Pirmasis svečias palaimina šeimininko namus, peržengęs slenkstį. Pageidautina, kad tai būtų tamsiaplaukis vyras (plaukų spalva pabrėžiama galbūt dėl to, kad ši tradicija išliko nuo vikingų laikų, kai šviesiaplaukiai asocijavosi su negailestingais užkariautojais vikingais), dovanų nešantis anglies, viskio, druskos ir duonos. Namus puošė amalo šakelėmis ir bugieniais.

Škotijoje populiarios kalėdinės pliauškės.

Wikipedia.org nuotrauka

Įsigalėjus krikščionybei 5–6 amžiuje, Kalėdų pagoniškasis pavadinimas Yule išliko. Škotai Kalėdas šventė panašiai kaip ir dauguma Vakarų katalikiškų šalių. Škotiškos reformacijos dominavimo laikais šalį pasiekdavo Anglijos visuomenės Kalėdų šventimo atgarsiai. Karalienės Viktorijos laikais puritoniškosios Anglijos požiūris į Kalėdas sušvelnėjo, iš ten po visą Didžiąją Britaniją pasklido naujai įvestos tradicijos: eglės puošimas, gausus atvirukų siuntimas ir to meto išradimas – kalėdinės pliauškės (angl. Christmas crackers).

Šiandien škotiškos Christmas – tai karalienės Viktorijos laikų Kalėdų tradicijos, susipynusios su šiuolaikinėmis komercinėmis šventės apraiškomis, būdingomis daugumai Vakarų šalių. Namai puošiami eglute, ant durų kabinami vainikai, namų išorė ir vidus gausiai dekoruojami švieselėmis, Kalėdų dieną dovanojamos dovanos, sėdama prie šventinio stalo.

Ruoštis Kalėdoms pradedama jau nuo gruodžio pradžios. Miestuose įžiebiama eglė, gatvės puošiamos girliandomis ir švieselėmis, vyksta kalėdiniai paradai, didesniuose miestuose įkuriami Kalėdų miesteliai, atėję iš vokiškos tradicijos, organizuojami labdaringi renginiai, tokie kaip, pavyzdžiui, Kalėdų senelių bėgimai, remiant vieną ar kitą labdaros organizaciją. Bažnyčiose, prie jų, parkuose ar pilyse rengiami kalėdinių giesmių koncertai. Darbovietėse ir mokyklose skelbiamos kalėdinio megztinio dienos. Restoranai, kavinės ir barai jau nuo spalio siūlo užsisakyti kalėdines vakarienes, kad draugai ir bendradarbiai kartu galėtų pasimėgauti kalėdiniu maistu ir gera nuotaika.

Kalėdų senelių bėgimas Edinburge.

Active.com nuotrauka

Krikščionys Kalėdų dienos išvakarėse arba Kalėdų dieną eina į pamaldas ar Mišias. Katalikai škotai neturi Vigilijos (Piemenėlių Mišių), todėl pagrindinis šventimas vyksta Kalėdų dieną. Pagrindiniai patiekalai – tai keptas kalakutas, žąsis ar kitas paukštis ir Briuselio kopūstai, kurie laikomi tradiciniais Kalėdų patiekalais. Taip pat būtini saldumynai, tokie kaip Kalėdų pyragas (angl. Christmas Pudding), ilgai alkoholyje brandintas džiovintų vaisių desertas, patiekiamas jį padegus, o ugniai užgesus užpilamas vaniliniu kremu (angl. custard). Kitas labai populiarus kalėdinis skanėstas – Mince Pie, įvairių džiovintų vaisių ir specialių prieskonių įdarytas kepinys. Kalėdų stalo atributas taip pat yra ir jau minėtos pliauškės – didelis popierinis saldainio formos daiktas, kuris pokšteli, traukiant jį į skirtingas puses, ir kurio viduje paslėptos mažos dovanėlės, tokios kaip popierinė karūna ir juokingos užduotys – kalambūrai.

Antrą Kalėdų dieną parduotuvės paskelbia didelius kalėdinių prekių išpardavimus, tačiau nemaža dalis škotų vietoje apsipirkinėjimų pasirenka pasivaikščiojamus gamtoje arba lanko gimines.

Prieškalėdinis sezonas škotams, skirtingai negu Rytų tradicijų krikščionims, su adventu mažai tesisieja. Net škotai katalikai mielu noru dėvi kalėdinius megztinius, nuo gruodžio pradžios dalyvauja ir aktyviai rengia kalėdinius renginius. Adventas virsta ne į tylaus susikaupimo laikotarpį, o į ilgai lauktą, džiaugsmingą, pagaliau viešai ir aktyviai švenčiamą Kalėdų mėnesį.