2019 12 27

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

10 geriausių pastarojo dešimtmečio filmų

Kadras iš filmo „Ida“. IMDB.com nuotrauka

Besibaigiantis dešimtmetis (2010–2019 m.) atrodo kaip puiki proga pažvelgti į praėjusių dešimties metų filmus, kurie paliko didžiausią įspūdį. Sąrašas neišvengiamai subjektyvus, tačiau tokio tipo tekstai ir yra skirti tam, kad skaitytojai su jais nesutiktų ir jiems norėtųsi vieną, kitą, o gal ir visus filmus pakeisti savais. Šis sąrašas – bandymas pasiūlyti visiems kartu mąstyti, kas tikrai gero įvyko per pastaruosius dešimt metų kino pasaulyje.

Ida, 2014 (režisierius Pawelas Pawlikowskis, Lenkija)

Komunistinę Lenkiją palikusio Pawelo Pawlikowskio filmus galima būtų pavadinti akademiškais – jie itin tvarkingi, tobulai sudėlioti kadrai keičia kitus dar tobuliau sudėliotus kadrus, atrodo, kad nė pro vieną juostos audinio siūlę negali prasiveržti nors viena klaida, netobulumas. Tokie filmai galėtų pasirodyti nuobodūs, pernelyg formalūs, neįkvepiantys, tačiau Pawlikowskis į savo filmus sudeda tiek jausmo ir gyvasties, kad ji tiesiog plėšo iš pažiūros nuobodų akademizmą. Daugelis turbūt geriau prisimena šio režisieriaus „Šaltąjį karą“ (2018 m.), tačiau šįkart nusprendžiau kalbėti ne apie jį, o apie „Idą“ – vos 88 minučių trukmės vienos merginos (o ir visos Lenkijos) istoriją.

Statiški ir preciziškai suplanuoti kadrai šiek tiek primena ir kitus europietiško kino kūrėjus: Ingmarą Bergmaną, Robertą Bressoną ar Michaelį Haneke, tačiau pati meno kūrinio forma nėra Pawlikowskio tikslas, ji tik padeda pasakoti istoriją apie 1960-ųjų metų Lenkiją. Jauna mergina, greitai tapsianti vienuole, iš vyresniųjų sužino, kad turi vieną vienintelę giminaitę. Ji visą gyvenimą augo vienuolyne, todėl niekada su ja nesusitiko. Prieš priimdama įžadus būsimoji vienuolė keliauja su giminaite pasimatyti, o iš jos sužino esanti žydaitė, kurios beveik visa šeima buvo nužudyta per Antrąjį pasaulinį karą. Pawlikowskis į vieno žmogaus gyvenimo istoriją sutalpina didelę dalį moderniosios Lenkijos (o ir šiek tiek Lietuvos) istorijos. 

Amour / Meilė, 2012 m. (režisierius Michaelis Haneke, Austrija/Prancūzija)

Austrų režisierius Michaelis Haneke visuomet pasižymėjo šaltais ir preciziškais filmais, besiskverbiančiais į žmogaus žiaurumo gelmes. Tokia buvo „Pianistė“ (angl. The Piano Teacher), „Baltasis kaspinas“ (angl. The White Ribbon) ir kiti ankstesni jo filmai, tačiau „Meilė“, neatsisakanti tik Hanekei būdingo preciziško šaltumo, visiškai kitaip žvelgia į pagrindinius veikėjus: režisieriui šiame filme svarbiau parodyti dviejų žmonių artumą ir rūpinimąsi vienas kitu skaudžiomis gyvenimo aplinkybėmis, o ne žmonių žiaurumą įprastame, mums visiems gerai pažįstame, kasdieniame pasaulyje. Haneke filmą sukūrė galvodamas apie tai, kaip jis rūpinosi savo sveikatą prarandančiais tėvais. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka legendiniai prancūzų aktoriai Emmanuelle Riva ir Jeanas-Louisas Trintignan’as. Sunkiai kur kitur kine (ar bet kokiame kitame mene) randamas režisieriaus jautrumas paverčia šią juostą visiškai neįkainojama ir verta dar vienos peržiūros. 

Mano laimė / My Joy, 2011 m. (režisierius Sergejus Loznica, Ukraina/Baltarusija) 

Ilgai svarsčiau, kurį iš dviejų svarbių šio dešimtmečio režisierių filmų – Andrejaus Zviagincevo „Leviataną“ ar Sergejaus Loznicos „Mano laimę“ – pasirinkti. „Leviatanas“ savotiškai didingas filmas, tarsi bandantis apibrėžti visos Rusijos visuomenės diagnozę – gniuždančią, skaudžią, pagrįstą smurtu ir neviltimi tikrovę. Iš pirmo žvilgsnio kiek anksčiau pasirodęs Loznicos filmas panašus į „Leviataną“. Jis taip pat pasakoja apie Rusijos kaimiškų vietovių skausmą, užmirštumą, nematomumą, tačiau paradoksaliai tai daro kur kas švelniau ir humaniškiau. Abiejų filmų verdiktai panašūs: smurtas ir neviltis yra rusiško gyvenimo centrinė ašis, tačiau Loznica sugeba sunkiai paaiškinamu būdu išvengti brutalaus nihilizmo, kuriuo tvoja žiūrovui „Leviatanas“. Filmas skaudus, išgręžiantis, bet kartu jautrus ir švelnus, tarsi leidžiantis kalbėti tiems, kurie pasirodo ekrane. Nors ir nebyliai. 

„Mano laimė“ (atkreipkite dėmesį į abiejų filmų pavadinimų tono skirtumus) yra  žvilgsnis į bedievišką, nepaisančią įstatymų, brutalią socialinę struktūrą, tačiau tas žvilgsnis empatiškas, atrodo, besistengiantis pastebėti tuos žmones, kurie yra uždaryti į šį negailestingą pasaulį. Loznicos savotiškas susidomėjimas ir atjauta neleidžia filmui nugrimzti į visišką nihilizmą. Atrodo, kad režisierius iš tiesų rūpinasi vaizduojamų žmonių likimu ir nori, kad jie būtų pamatyti

Išsiskyrimas / A Separation (režisierius Asgharas Farhadi, Iranas)

Pirmoje filmo scenoje kadre pasirodo du žmonės: vyras ir žmona, gyvenantys Teherane. Tiesa, pagrindinis jų tikslas šioje scenoje, o ir dažnai visame filme yra išsiskirti. Žmona norėtų palikti Iraną ir kartu su savimi pasiimti judviejų vienuolikmetę dukterį, kad galėtų užtikrinti jai geresnę ateitį. Vyras galbūt ir norėtų pats išvažiuoti iš Irano, tačiau turi slaugyti sunkiai sergantį tėvą. Tarp šių dviejų žmonių, atrodo, nėra neapykantos, būdingos meilės ir santuokų pabaigoms – veikiau jie vienas kitą gerbia, slapta vis dar myli, tačiau niekaip negali peržengti įžeistos savigarbos slenksčio dėl nesutampančių krypčių gyvenime. 

Jau vien pirmosios filmo minutės paliečia keletą svarbių temų: visų pirma moterų padėtį Irane. Ir nors pagrindinė veikėja yra išsilavinusi ir galinti galvoti apie kitą, už Irano esantį pasaulį, tačiau filme susiduriame ir su kitomis Irano moterimis, kurios šios prabangos neturi. Filmo pasakojama istorija yra ne tik apie dviejų žmonių santykius, bet ir apie santykius tarp Irano visuomenės klasių, jų skirtingų prietarų, išsilavinimo lygių ir pasaulėvaizdžių. 

Mėnesiena / Moonlight, 2016 m. (režisierius Barry Jenkinsas, JAV)

Matyt, visi gerai atmenate, kai Oskarų teikimo ceremonijos metu filmui „La La Land“ (rež. Damien Chazelle) buvo klaidingai įteiktas geriausio tų metų filmo apdovanojimas. Tąkart laimėjo gerokai santūresnė ir subtilesnė juosta apie meilę ir ryšius tarp žmonių. „La La Land“ dažnai būna rėksmingas ir demonstratyvus (tiesa, sąmoningai), o „Mėnesiena“ visuomet išlieka ramus ir subtilus.

Filmas pasakoja apie savo seksualinę tapatybę atrandantį juodaodį berniuką Chironą, kuris gyvena narkotikų ir vyriškumo stereotipų valdomoje juodaodžių pasaulio kasdienybėje, tačiau šis filmas yra labiau apie žvilgsnius, tylą, pauzes, prisilietimus subtilią vaizdo ir garso vienovę, režisūrinę ir aktorinę meistrystę, gebėjimą kino kalba pasakoti istorijas, kurios judina žmonių emocinius pasaulius, keičia stereotipus ir išankstines nuostatas.

Atsimenu, kad po filmo peržiūros pabandžiau permesti akimis ir scenarijų (jį taip pat parašė režisierius Barry Jenkinsas). Vienoje iš paskutinių filmo scenų pagrindinis veikėjas Chironas, jau suaugęs vyras, užkandinėje susitinka vaikystės draugą ir mylimąjį. Jie persimeta vos keliais žodžiais. Scenarijuje ši scena apibūdinama šitaip: „Žemė po jų kojomis sujudėjo ir jie abu tai pajautė.“ Niekas šių žodžių filme neištaria, tačiau kalba pagrindinių veikėjų (ir aktorių) žvilgsniai, judesiai, filmo garsai ir montažas. Sunku rasti subtilesnį ir paveikesnį filmą nei šis. 

Degantis / Burning, 2018 m. (režisierius Lee Chang-dongas, Pietų Korėja)

Ilgai svarsčiau, kad sąraše būtinai turėtų pasirodyti bent vienas filmas iš Japonijos ar Pietų Korėjos: jų Europos kino festivaliuose, o ir pačioje kino rinkoje, vis daugėja. Pavyzdžiui, dvejus metus iš eilės Kanų kino festivalio pagrindinį prizą – „Auksinę palmės šakelę“ – laimi šių šalių filmai. Pernai prizą laimėjo puikus japonų režisieriaus Hirokazu Koreeza filmas „Vagiliautojai“ (angl. Shoplifters), o šiemet įspūdingas režisieriaus Bong Joon-ho trileris iš Pietų Korėjos „Parazitas“ (angl. Parasite), tačiau šįkart nusprendžiau pasirinkti kito pietų korėjiečio Lee Chang-dongo filmą „Degantis“. 

„Degantis“ šiek tiek paliečia daugelį jau minėtų filmų plėtojamų temų, o ypač – tiek Japonijoje, tiek Pietų Korėjoje kartais sunkiai pastebimą nelygybę ir skurdą. Vieni turtus paveldi, o kiti – nelabai geba išlipti iš skolų ir net gavę išsilavinimą nepakyla į aukštesnį socialinį sluoksnį. Režisierius šiuos du pasaulius sujungia naratyvu, tačiau beveik kiekvieną kartą atsieja vaizdais. Būdami vienoje erdvėje, jie gyvena visiškai kitose tikrovėse. Nors ir lėtas, tačiau puikiai įtampą išlaikantis ir vėliau tikėtai, bet vis tiek kvapą gniaužiančiai, sprogstantis filmas.

Tonis Erdmanas / Toni Erdmann, 2016 m. (režisierė Maren Ade, Vokietija)

Nepatogus, absurdiškas, skausmingas ir be galo juokingas „Toni Erdmanas“ pasakoja apie tėvo ir dukters ryšį, jos „užimtą“ gyvenimą, į kurį nuolat beldžiasi kito žmogaus artumas, bet kurio ji nesugeba priimti. Juk yra kitų, svarbesnių dalykų. 

Sunku paaiškinti, kodėl šis filmas toks naujas ir įdomus neatskleidžiant svarbios detalės: pagrindinės veikėjos tėvas, besistengdamas atrasti ryšį su ja, persirengia keistu, ekstravagantišku personažu, pasivadinančiu Toni Erdmanu. Viso filmo metu dukra puikiai žino, kad ją nuolat sekiojantis keistuolis yra jos tėvas, tačiau ji niekam negali šito pripažinti (gėda), nuolat nuo jo bėga, bet galiausiai atranda būdą su juo kalbėtis ir būti kartu. 

Šio filmo stiprybė – kruopščiai ir atidžiai kuriami veikėjai, subtiliai rodomos ir kartais šiek tiek slepiamos jų psichologinės motyvacijos ir nuoširdžiai juokingos interakcijos. Ir, žinoma, tema, kuri atrodo puikiai pažįstama šiuolaikinei visuomenei: siekimas visko karjeroje ir nieko žmogiškuose santykiuose. Atrodo, kad vokiečių režisierė Maren Aden puikiai „pagavo“ šį laikmetį apibūdinantį jausmą. 

Turino arklys / The Turin Horse, 2011 m. (režisierius Bela Tarras, Ágnes Hranitzky, Vengrija)

Režisieriai atsispiria nuo filosofo Friedricho Nietzsche’es istorijos: anot liudininkų, vieną rytą filosofas išėjo iš namų ir gatvėje pamatęs žiauriai mušamą arklį apsikabino jį ir ilgai raudojo. Grįžęs namo jis teištarė vieną frazę: „motina, aš kvailys“ ir galiausiai nebepakilo iš ligos patalo – daugelis sako, kad išprotėjo. Režisieriai prideda vieną paprastą detalę, iš kurios išdygsta visas filmas: niekas nepasakojo, kas gi atsitiko filosofą iš proto išvedusiam arkliui. Arklys ir jo šeimininkai tampa filmo ašimi. 

Tam, kad susidomėtume šiuo filmu, pakanka pasižiūrėti penkias pirmąsias filmo minutes. Tikras (autorinis) kinas: tokio aplink vis mažiau. 

Žaidimas / Play, 2011 m. (režisierius Rubenas Östlundas, Švedija)

Jeigu pastaraisiais metais domėjotės naujausiais Europos kino numylėtiniais (angl. darlings), tai tikrai esate girdėję švedų režisierių Rubeną Östlundą. Paskutinis švedo filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) laimėjo pagrindinį prizą Kanų kino festivalyje, o prieš tai visus „nurungė“ kita režisieriaus juosta „Force Majeure“, pasakojanti apie vyrą ekstremaliomis aplinkybėmis apleidžiantį šeimą ir vėliau turintį grįžti į „kasdienį“ ir „normalų“ gyvenimą. Tiesa, jo „šeimos gynėjo“ vaidmuo prarastas, ir jam tenka suvokti, kas jis toks iš tiesų šioje šeimoje yra. Šis puikus filmas gliaudo „vyriškumo“ sampratą Švedijos visuomenėje ir mūsų pasaulyje. 

Bet geriausias Rubeno Östlundo filmas pasirodė dar prieš šiuos du kritikų ir žiūrovų numylėtinius. „Žaidimas“ pasakoja apie dvi berniukų grupes (vieni jų baltaodžiai „švedai“, o kiti – tamsaus gymio imigrantų vaikai). Tarp jų įvyksta keli konfliktai, kurie galiausiai išsivysto į neįtikėtinos įtampos psichologinį trilerį. Tiesą sakant, seniai nesu žiūrėjusi tokio nepatogaus filmo. Filmui pasirodžius Švedijoje, reakcijos buvo prieštaringos: vieni jį vadino rasistiniu mėšlu, o kiti – gyrė už meistrišką režisieriaus gebėjimą pastatyti prieš Švedijos visuomenę veidrodį ir jį laikyti taip įkyriai priešais jos akis, kad sunku jas nusukti ir visi yra priversti galvoti apie save, savo mąstymo klišes ir pasirinkimus. Tikras nepatogus kinas. 

Žudymo aktas / The Act of Killing, 2012 m. (režisierius Joshua Oppenheimeris)

Šis dokumentinis filmas pasakoja apie indoneziečius, kurie 1965–1966 m. dalyvavo masinėse „komunistų“ žudynėse. Žudžiusiųjų pusė laimėjo, todėl jiems niekada nereikėjo susitaikyti su padarytais nusikaltimais: visuomenė tiesiog jų nevertė to padaryti, o atvirkščiai – juos gerbė ir sveikino. Režisierius Joshua Oppenheimeris atsuka savo kamerą ne į nukentėjusiųjų artimuosius (tam skirtas vėliau pasirodęs filmas „Tylos žvilgsnis“ (angl. The Look of Silence)), o į žudikus. 

2005 m. Oppenheimeris susipažįsta su vienu iš žudikų – Anwaru Congo, kuriam pasiūlo filmuotis ir papasakoti savo istoriją. Galiausiai prie Anwaro prisijungia ir keli jo draugai, taip pat dalyvavę žudymuose. Režisieriaus pasiūlymas jiems buvo paprastas: sukurti filmą apie save ir savo potyrius egzekucijų ir tardymų metu. „Herojai“ imasi kurti pasakojimą apie save: groteskišką, fantasmagorišką, brutalų. Jie atkuria žudymų scenas, keičiasi budelių ir aukų vaidmenimis, kartais, atrodo, ir mąsto apie tai, ką jie padarė ir susiduria su kažkur giliai tūnančiu sąžinės graužaties jausmu.

Filmas nebando atkurti tikrovės (nors tai tarsi turėtų būti pagrindinis dokumentinio filmo tikslas), tačiau tai, ką juntame, matome ir patiriame žiūrėdami į tuos kelis žmones, bandančius atsiminti ir makabriškai pavaizduoti pačius „herojiškiausius“ jų gyvenimo laikus, atrodo tikriau nei bet kokia tikrovė. Atrodo, kad atsiduriame pačioje žmogaus bjaurasties šerdyje. 

Pats režisierius apie savo filmus yra sakęs: „Manyčiau, jog mano darbai yra apie neigimą. Apie melavimo sau pasekmes. Apie tai, kaip mes sukuriame save per istorijas ir jų pasakojimą, ir labai dažnai šios istorijos yra bandymai pabėgti ir apleisti didžiausias baimes ir kaltes, būdas sau meluoti. Nemanyčiau, jog tas istorijų pasakojimas padaro mums daug gero.“ Visą pokalbį su juo galite skaityti čia.