Jei nori dirbti su vaikais – būti geru muziku negana. Pokalbis su edukatore B. Baltrušaityte-Urmilevičiene

Pašnekovė atrodo įkvėpta. 2019 m. gruodžio 7-ąją pasibaigė vienas jos koordinuojamų renginių – edukacinis Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis, kurį muziejus surengė devintą kartą. Šis renginių ciklas – toli nuo „meinstrymo“. Festivalio dalyviai skatinami domėtis viduramžių, renesanso ir baroko muzika, groti senaisiais instrumentais. Į „ekskursiją“ po senovę leidžiasi ne tik darnių šeimų, bet ir socialinės rizikos vaikai. Organizuojamos veiklos sutrikusios klausos darželinukams, kartu muzikuoja mokiniai iš sostinės ir nuošalių Lietuvos vietovių.

„Jei nori dirbti su šiais vaikais – būti geru muziku negana“, – sako senosios muzikos atlikėja, kompozitorė ir muzikos mokytoja.

Kaip sau atradai senąją muziką?

Tiesą pasakius, kol studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, apie senąją muziką žinojau nedaug. Dvidešimt vienų išvykau į Bazelį studijuoti džiazo ir kompozicijos, vėliau susidomėjau klasikine Šiaurės Indijos muzika. Mano indų muzikos pamokos vykdavo mokytojo Keno Zuckermano namuose, kur veikia Ali Akbaro Khano mokykla. Ten atvažiuoja muzikų iš visos Europos, nes ši indų klasikinės muzikos tradicija yra labai žinoma.

Pas mano mokytoją, kuris taip pat yra ir liutnininkas bei viduramžių improvizacijos dėstytojas, jau daug metų kas mėnesį vizituoja iš Prancūzijos atvykstantis vienas žymiausių šių dienų senosios muzikos specialistų Dominique‘as Vellard‘as. Vieną dieną sutikau jį atsitiktinai Bazelio muzikos akademijos kavinėje. Jis buvo girdėjęs, kad domiuosi grigališkuoju choralu (prieš išvykstant giedojau Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje) ir pakvietė ateiti į pamoką. Manyčiau, man tiesiog labai pasisekė. Taip prasidėjo senosios muzikos atradimai, kurie nustelbė iki tol buvusius muzikinius interesus ir yra tokie neišsemiami, kad vis dar tęsiasi iki šiandien.

Vytauto Abramausko nuotrauka

Džiugu, kai profesionalūs atlikėjai rengia koncertus vaikams, šeimoms. Tokiu būdu vaikas gali pamilti atlikėją. Gal pirmiausia jam patiks visai ne muzika, bet, tarkime, arfininkės plaukai, gražūs ir ilgi, jos šiltas žvilgsnis, ir pasirodys tas instrumentas toks stebuklingas ir dar ta muzika…

Tavo matymu, kodėl su technologijomis augančiam jaunimui įdomi senoji muzika?

Dabar, kai žmogų jau dažnai pakeičia kompiuteris, dažnai mąstau šia tema – kas žmogų daro žmogumi ir kaip kartais žmogus yra arti dirbtinio intelekto. Pastebiu, kad šiandien yra vis didesnis susidomėjimas emociniu intelektu, meno terapija ir panašiais dalykais. Tai reiškia, kad žmogus vis labiau tolsta nuo savęs, nuo to, kas jam duota – laisvė, kūryba… Manau, nereikia baigti meno studijų, kad būtum kūrybiškas, galima būti kūrybiškam gaminant mišrainę Kalėdų stalui ar nusiunčiant mielą žinutę mylimam žmogui. Tiesiog šitaip paprastai.

Senoji muzika vis dar nėra labai populiari Lietuvoje. Manau, Lietuvoje su ja susipažįsta vis dar retas vaikas. Tačiau senosios muzikos edukacijų vis daugėja. Pastebiu, kad jų yra kelių rūšių – supažindinančios ir ugdančios profesionaliai, labiau orientuotos muzikos mokyklų mokiniams ir pedagogams. Tokios edukacijos yra vienintelis kelias supažindinti ir sudominti vaikus su senąja muzika. Tai tikrai nelengvas iššūkis technologijų laikais – kai muzika turi konkuruoti su kompiuteriu.

Bet vis dėlto vaikų gausu muzikos mokyklose, jiems skirtuose klasikinės muzikos koncertuose. Vaikai vis dar nori groti klasikiniais instrumentais!

Kažkas ypatinga turi paliesti vaiko širdį, kad jis norėtų groti. Kartais pastebiu, kad, jei renginys skirtas vaikams, tai manoma, jog kaip vaikams reikia paprasčiau. Pastebiu tai ne tik muzikoje. Jei vaikas dar tik kelerių metų, manoma, kad tikrai nereikia jo vestis į koncertus, skaityti gerų knygų, eiti į parodą. Nes juk per mažas, nieko nesupranta.

Manau, vaikai yra per daug nuvertinami. Todėl galvoju priešingai, kad jiems reikia parodyti visa, kas geriausia. Džiugu, kai profesionalūs atlikėjai rengia koncertus vaikams, šeimoms. Tokiu būdu vaikas gali pamilti atlikėją. Gal pirmiausia jam patiks visai ne muzika, bet, tarkime, arfininkės plaukai, gražūs ir ilgi, jos šiltas žvilgsnis, ir pasirodys tas instrumentas toks stebuklingas ir dar ta muzika… Na, supranti (šypsosi). Vaikai gyvena pasakomis. Jie nuoširdūs. Jie geriau nei kas nors kitas jaučia, o muzikos juk pamatyti negalima, ji jaučiama tik širdimi, beje, apie tai kalbėjo ir Mažasis princas.

Kokia pirmiausia Šv. Cecilijos festivalio siekiamybė?

Manau, kad šio festivalio misija yra pirmiausia ugdyti meilę muzikai. Norėčiau, kad kuo daugiau vaikų muzikuotų ir kad tas mokymosi procesas jiems būtų malonus, ne baimę keliantis. Tikiu, kad muzika daro pasaulį geresnį, taip pat tikiu, kad šių laikų chaose, kai žmogus yra vis labiau nutolęs pats nuo savęs, muzika jam padeda gyventi, gydo. Taip pat norėčiau, kad augtų kultūringa, inteligentiška, muzikaliai išprususi karta, kuri vertintų meną, kokybę. Šie vaikai yra būsimi meno mecenatai, kai kurie iš jų taps profesionalūs muzikai, kiti galbūt būsimi seimo nariai, kurie, tikiu, supras muzikos ir meno reikšmę.

Man labai svarbu ištraukti vaikus iš mažesnių miestų, regionų, iš skirtingų socialinių gyvenimo sąlygų. Taip pat manau, kad visi vaikai be išimčių turi lygias teises pažinti senąją muziką. Turime už juos kovoti, kad jie būtų scenoje ir dar ne bet kokioje, bet Valdovų rūmų koncertinėse menėse, kur pasirodo geriausi Lietuvos, Europos ir pasaulio atlikėjai. Tai tikrai kelia tų vaikų savivertę, įkvepia jiems pasitikėjimo, motyvuoja ir atskleidžia gyvenimo ir ateities perspektyvą.

Vytauto Abramausko nuotrauka

Vytauto Abramausko nuotrauka

Ne visada geras specialistas yra geras mokytojas. Mokytojo darbas yra atskiras menas, tam reikia didelės kantrybės empatijos ir didelės širdies. Bet vaikai šiuo atveju yra geriausi vertintojai. Jie jaučia atlikėjo ar mokytojo nuoširdumą, čia jų neapgausi. O ir visi mes esame tik žmonės, turime visi kartu dėti pastangas kuriant tą muzikos rojų čia žemėje.

Festivalis rengiamas jau beveik dešimtmetį. Koks jis buvo šiemet?

Edukacinį Šv. Cecilijos festivalį prieš devynerius metus pradėjo rengti Valdovų rūmų edukacijos skyrius. Per visus tuos metus užaugo ir viena karta – kai kurie paaugliai ar studentai atrado senąją muziką ir išvyko jos studijuoti ar ruošiasi toliau tęsti tokio pobūdžio studijas užsienyje. Per tą laiką keitėsi ir pats festivalis, ne tik dalyviai.

Šių ir praėjusių metų festivaliai – labai skirtingi. Šiemet norėjosi į festivalį įtraukti ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, su kuriais būtų dirbama nuosekliai kelis mėnesius, muzikos studijos principu. Veikė Šv. Cecilijos muzikos studija, kurioje vyko edukaciniai užsiėmimai 4–6 metų vaikams. Kvietėme ir Lietuvos sutrikusios klausos ikimokyklinio ugdymo centro vaikus – jiems užsiėmimai vyko darželyje. Kiekvieną savaitę čia atvykdavo mokytoja Viktorija Silenkovaitė, o Ieva Baublytė muzikuodavo išilginėmis fleitomis ir gotikine arfa.

Su visais studijos dalyviais parengėme bendrą edukacinį koncertą „Angelų giesmės šv. Cecilijai“. Parengėme muzikinį pasakojimą su lėlėmis, kurias sukūrė dailininkė Monika Vaicenavičienė. Taip lapkričio 22-ąją minėjome Šv. Cecilijos dieną. Tą vakarą vyko nuostabus klavesinininkės ir baroko muzikos meistriškumo kursų mokytojos Alinos Rotaru koncertas. Gruodžio 5–7 d. tradiciškai vyko meistriškumo kursai muzikuojantiems mokiniams ir studentams. Šiemet kvietėme tobulinti baroko muzikos subtilybes. Meistriškumo kursus vedė Alina Rotaru, Ieva Baublytė ir dr. Rūta Vosyliūtė. Kursus vainikavo bendras dalyvių ir mokytojų koncertas „Baroko operos personažai“. Sulaukėme daug dalyvių iš Panevėžio, Biržų muzikos mokyklų, Marijampolės, Paparčių, Vilniaus. Atradome daug naujų talentų, džiaugiamės jais visais.

Kokių žmogiškų savybių reikia mokytojui, dirbančiam su muzikuojančiais vaikais?

Man asmeniškai muzika visuomet pirmiausia siejasi su meile, gerumu, aukštesnėmis vertybėmis. Esu dėkinga likimui, kad pati turėjau nuostabius muzikos mokytojus, todėl noriu tas vertybes perduoti kitiems. Norėtųsi, kad šias vertybes pajustų bei išsineštų ir festivalio dalyviai, kad juos suptų gera atmosfera, kad norėtų sugrįžti. Todėl galvodama apie naują festivalio programą, stengiuosi, kad jame dalyvautų šias vertybes suprantantys kursų mokytojai.

Pirmiausia mokytojas kaip žmogus, asmenybė, o tik vėliau kaip muzikos profesionalas, specialistas. Man svarbus tas žmogiškas santykis – pagarba vaikui, studentui, mokytojui, bendra prasme – pagarba žmogui. Ne visada geras specialistas yra geras mokytojas. Mokytojo darbas yra atskiras menas, tam reikia didelės kantrybės empatijos ir didelės širdies. Bet vaikai šiuo atveju yra geriausi vertintojai. Jie jaučia atlikėjo ar mokytojo nuoširdumą, čia jų neapgausi. O ir visi mes esame tik žmonės, turime visi kartu dėti pastangas kuriant tą muzikos rojų čia žemėje.

Kiek muzikos edukacijose svarbus pažinimo procesas, o kiek – rezultatas?

Deja, bet stebint muzikos mokymo procesus Lietuvoje, vis dar dažnai tenka pastebėti, kad rezultato siekimas peržengia žmogiškumo, pagarbos ribas. Nesiginčysiu dėl posakio, kad menas reikalauja aukų, bet kalbant apie šį festivalį – jo tikslas yra mokymosi procesas, pažinimas, bet ne rezultatas. Tai nereiškia, kad rezultatas nėra svarbus, bet norėčiau ir tikiu, jog gerų rezultatų galima pasiekti dirbant ir mąstant pozityviai. Dabar jau nebe tie laikai, kai taikomos įvairios bausmės ar gali būti toleruojamas mokinio sumenkinimas, mokytojo iškėlimas. Žinoma, kalbu apie abipusę pagarbą. Norėčiau, kad jaunajai kartai tokie negatyvūs pedagoginiai metodai būtų nesuprantami ir netoleruojami, o mokinys ir mokytojas daugiau būtų kolegos, partneriai muzikoje, draugai, nes muzikuojant atsiskleidžia atlikėjo siela, o tam reikia pasitikėjimo. Jei nepasitiki mokytoju, negali atsiskleisti.

Esi ketverių sūnaus mama. Ką tau reiškia kūrybinis darbas su vaikais?

Pastebiu, kad ketverių–penkerių metų vaikų pasaulis yra apskritai fenomenalus, todėl turbūt mane labiausiai ir žavi. Ne tik dėl asmeninės patirties, bet ir dėl beribės fantazijos gelmių, laisvumo, nuoširdaus bendravimo. Man kaip kompozitorei, realus pasaulis nėra įdomus, domina nerealybė – tai, ko kiti nemato, nejaučia, negirdi. Galbūt dėl to bendravimas su vaikais yra tas raktas. Taip pat tokio amžiaus vaikams įspūdžiai būna patys ryškiausi, todėl, manau, tikslinga juos edukuoti jau dabar. Kartais pajuokauju:, jei visuose darželiuose Kalėdų senelis grotų viola da gamba ar teorba, tai šiuos instrumentus žinotų kone visi Lietuvos vaikai (juokiasi).

Į naujus dalykus vaikai reaguoja labai autentiškai, ypač mažiausi. Kas Valdovų rūmuose juos nustebina labiausiai?

Valdovų rūmų muziejus vien savo gausiais eksponatais, parodomis, edukacijomis ir ekskursijomis bei renginiais tikrai turi kuo nustebinti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Kalbant apie edukacijas, iš tiesų turime puikią edukatorių komandą, kurie yra puikūs savo srities profesionalai ir labai nuoširdžiai dirba su vaikais. Mokėti dirbti su vaikais ir paaugliais, mano manymu, yra didelis meistriškumas ir talentas, o dar per trumpą laiką juos sudominti, išmokyti, prakalbinti eksponatus ir dar padaryti taip, kad jie kaskart sugrįžtų.

Turime tokių stebuklingų edukacinių priemonių, kaip kad, pavyzdžiui, gotikinė arfa, kuri turi magiškų galių – dažnai užburia net ir labiausiai išdykusių vaikų grupę (šypsosi). Tačiau, kaip minėjau, vaikai pirma atranda žmogų, o tik vėliau supranta istorijos grožį ir reikšmę. Esu girdėjusi ne kartą, kaip po edukacinio užsiėmimo šeima grįžta namo ir vis dar iki vėlumos kalbasi apie riterius, pilis, vis dar gyvena toje pasakoje. Tas žmogus – edukatorius ar gidas – yra tiltas tarp dabarties ir praeities. Ir kartu – beveik burtininkas.