2019 12 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Ką teatrai siūlo per Naujuosius?

Scena iš rež. Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Dėdės ir dėdienės“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Lietuvos teatrai atsisveikina su senaisiais ir pasitinka Naujuosius. Rekomendacijos, ką verta pasižiūrėti paskutinėmis metų dienomis teatre. Šviesių ir kūrybingų
2020-ųjų!

Gruodžio 31-osios vakarą, 18 val., Vilniaus mažajame teatre – spektaklis „Dėdės ir dėdienės“

Režisierė – Gabrielė Tuminaitė. Pjesės autorius – Juozas Tumas-Vaižgantas

Spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ – jautrus pasakojimas, gyvi žmonės, tyri jausmai. „Tai kiekvieno iš mūsų istorija, nes visi mes – Mykoliukai ir Severiutės. Kažkuriuo savo gyvenimo periodu paleidę laimę iš rankų. Mykoliuko ir Severiutės istorija – ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, palikęs tik kasdieninę pareigą – gyventi“, – sako režisierė G. Tuminaitė.

Mažojo teatro spektaklyje –  jautrus siužetas, nuostabi Giedriaus Puskunigio muzika ir išskirtinis Severijos personažas. Ji atvira, temperamentinga, gaivališka. „Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė“, – apie Agnės Šataitės Severiją rašė literatūrologas Regimantas Tamošaitis. A. Šataitė už Severiutės vaidmenį apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Ryškūs ir iškalbingi ir kiti spektaklio personažai: Vainius Sodeika (Mykoliukas), Mindaugas Capas (Geišė), Arvydas Dapšys (Mykolas), Indrė Patkauskaitė (Dovydienė), Daumantas Ciunis (Dovydžiukas), Agnė Kiškytė (Prancūzaitė).

Šis klasikinis Vaižganto kūrinys tarsi priebėga nuo pasaulio triukšmo ir chaoso. Jis tarsi kulminacija ir atsisveikinimas su metais, kurie buvo dedikuoti Juozui-Tumui Vaižgantui.

Scena iš rež. Erico Lacascade’o spektaklio „Balkonas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Gruodžio 31 d. 17.30 val. Jaunimo teatre – spektaklis „Balkonas

Režisierius – Ericas Lacascade’as. Pagal Jeano Genet pjesę.

Spektaklis „Balkonas“ apima skirtingas Jaunimo teatro erdves. Tai – intriguojanti kelionė po teatrą, kaip mažą visuomenės modelį, kvestionuojantį įsivaizdavimus apie gyvenimo teatrą ir scenos tiesą.

„Teatrinė patirtis, sukrėtusi ne mažiau negu atradimas, kad yra toks dalykas, kaip sifilis“ – taip pjesę „Balkonas“ įvertino vienas įtakingiausių XX a. teatro kritikų aštrialiežuvis britas Keneth‘as Tynenas.

„Balkono“ pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. „Balkono“ salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsilaisvina iš savo politinių vaidmenų. J. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo slypinčią tuštumą. Šioje J. Genet pjesėje, kaip retame dramos kūrinyje, originaliai persipina žemieji žanrai ir filosofija.

Pjesėje vaizduojama politinio viešnamio alegorija ypač aktualiai atrodo šiuolaikiniame, moralinius orientyrus praradusiame pasaulyje.

Pasak E. Lacascade, šiame spektaklyje išryškinama paralelė tarp teatro, kaip simuliakro, ritualo ir išorinio pasaulio tikrovės. Režisierius atkreipia dėmesį, kad J. Genet, pasitelkdamas prostituciją, brėžia paralelę tarp politinės galios ir visuomenės. Mat galiausiai šio viešnamio valdytoja tampa šalies karaliene. Ir trečias E. Lacascade’ą dominantis dalykas – tai sukilimas, kurį juntame, kuris šurmuliuoja už langų, – jis kyla. Su sukilimu susijusi bendra nesaugumo, prastų sąlygų, neužtikrintumo dėl ateities atmosfera. Maištas prieš valdžią, kurį matome Europoje.

Anot teatrologės Daivos Šabasevičienės, „Balkonas“ išplečia mąstymo lauką tiek geografiniu, tiek filosofiniu požiūriu. Šis Jaunimo teatro spektaklis kalba ne tik apie žmonijos nuodėmes, bet ir apie pasąmonę, kuri gali būti nesusijusi su stebėtojo asmenine patirtimi, tačiau sudaro šiuolaikinio pasaulio esmę. Pasitelkdamas prancūzų intelektualo Genet tekstą, režisierius bando užčiuopti realybės dinamiką. Personažai ne ieško autoriaus, bet kuria save, t. y. jų pasąmonė formuoja realius pavidalus, kol išryškėja hiperrealistiniai žmonės, išlipę iš laikraščių, televizijos, iš pasaulio, kuriam svarbu tik fasadinė žmogaus pusė.

Rež. Aido Giniočio spektaklis „Senos damos vizitas“. Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotrauka

Gruodžio 31 d. 18 val. Kauno dramos teatre – spektaklis „Senos damos vizitas“

Režisierius – Aidas Giniotis. Pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę.

Į mažą nuskurdusį provincijos miestelį, kuriame jau seniai nebeveikia gamyklos, nestoja svarbius keleivius vežantys traukiniai, atvyksta pasakiškai turtinga ponia Kler (aktorė Jūratė Onaitytė). Kadaise ji užaugo tame miestelyje, bet išvykusi nesirodė daugiau nei keturis dešimtmečius. Multimilijardierė Kler, galinti finansiškai paremti miestelio bendruomenę,  yra paskutinė gyventojų viltis atstatyti miestelio gerovę. Senoji ponia sutinka paaukoti miesteliui milijardą su viena sąlyga – kad miestelyje būtų atstatytas teisingumas.

Spektaklio režisierius Aidas Giniotis ieško atsakymo į svarbiausius dramaturgo keliamus klausimus – ar galima už pinigus nupirkti teisingumą, laisvę, laimę? O gal teisingumas tėra kaukė, kuria pridengiame savo godumą ir kitas silpnybes? Kiek kainuoja jaunystės klaidos ir išdavystė, kiek kainuoja vieno žmogaus gyvybė, kiek kainuoja mūsų humanistiniai idealai ir principai? Pasak režisieriaus, šiame spektaklyje yra trys svarbiausi veikėjai – tai senoji dama Kler Cachanasian, jos jaunystės draugas Ilis (aktorius Liubomiras Laucevičius) ir miestelio bendruomenė. Visos pjesės intrigos rezgamos šiame trikampyje. Tos intrigos neprarado savo aktualumo nuo pat pjesės sukūrimo, nes mes vis dar gyvename pasaulyje, kuris pernelyg rūpinasi materialinėmis vertybėmis.

„Senos damos vizitas“ – pjesė, atnešusi šveicarų dramaturgui Friedrichui Dürrenmattui (1921–1990) pasaulinę šlovę. Rašytojas manė, kad tragedijų laikai jau praėjo, ir tik komedija gali atskleisti šiandienos gyvenimo tragizmą. F. Dürrenmatas priverčia juoktis ir liūdėti, kvatotis ir baisėtis, lyg klounas, žavingus triukus demonstruojantis ant bedugnės prarajos krašto.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel Photography“ nuotrauka

Gruodžio 29 d. 17 val. Klaipėdos dramos teatre – spektaklis „Mūsų klasė“

Režisierius – Oskaras Koršunovas. Pjesės autorius – Tadeuszas Słobodzianekas.

1941-aisiais mažame Jedvabnės kaime Lenkijoje įvyko protu sunkiai suvokiamas dalykas: vietiniai žydai, Jedvabnės gyventojai, buvo uždaryti daržinėje ir gyvi sudeginti. Jų žudikai nebuvo kokie nors specialiai iš pragaro atvykę monstrai, o patys paprasčiausi žmonės – žydų kaimynai ir bendraklasiai, kadaise galbūt sėdėję viename suole. Kartu žaidę, krėtę išdaigas, kartu svajoję, kuo bus užaugę.

Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatre statantis jau ketvirtą spektaklį, sako, kad T. Słobodzianeko pjesė yra išskirtinė – kartu ir labai lakoniška, ir be galo daug atverianti. Aktoriai, vaidinantys personažus, vaidina realius žmones. Kai kurie iš jų netgi išliko įamžinti dokumentiniuose kadruose. Jedvabnės istorija pasakoja apie vienos klasės gyvenimą, bet per ją atskleidžiama viso XX a. istorija – kaip keitėsi valdžios, ideologijos, kaip veikė totalitarizmo propaganda, kaip žmonės buvo įstumiami į tokias situacijas, kuriose prarasdavo žmoniškumą. Apie tai reikia kalbėti nuolatos – nes grėsmė, kad panaši tragedija gali pasikartoti, niekur nedingo.

Jedvabnės tragedijos pagrindu sukurta lenkų dramaturgo T. Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paprastai ir be patoso klausia mūsų visų: kaip apskritai nutinka, kad lyg ir geri bei padorūs žmonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, staiga tampa negailestingais žudikais? Ar ir dabar kiekviename civilizuotame ir kultūringame žmoguje tebegyvena po demoną? Kaip panašioje situacijoje pasielgtumėme mes patys?

„Mūsų klasė“ nėra įprasta pjesė apie gėrį ir blogį, apie aukas ir budelius. Čia kiekvienas personažas vertas kad ir nedidelės žmogiškos užuojautos. Ir kiekvienas neša vis sunkėjančią savo gyvenimo klaidų naštą. Nuo vaikiško pasipuikavimo, nenoro pažvelgti į kitą žmogų kaip į sau lygų iki masinių žudynių – ne toks jau ilgas kelias, kaip galėtų atrodyti.

T. Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ veiksmas apima ilgą laiko tarpą – nuo 1925 m. iki šių dienų. Aštuoniasdešimt metų – tokios apimties medžiaga literatūroje natūraliai prašytųsi storo epinio romano. T. Słobodzianekas sugebėjo ją sukoncentruoti į neilgą pjesę, ir per vienos klasės mokinių gyvenimus parodyti visą XX amžių. Jis nebando nieko smerkti ar teisinti – tiesiog bešališku balsu pasakoja apie sudėtingus žmonių gyvenimus, ir tas pasakojimas staiga tampa universaliu, kalbančiu apie žmogaus prigimtį, apie visos žmonijos istoriją: praeitį, dabartį, ir – deja, bet visai tikėtina – ateitį.

Sarah Lamb ir Vadimas Muntagirovas. Martyno Aleksos nuotrauka

Gruodžio 31 d. 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – metų palydėtuvės su baleto žvaigždėmis „Baleto Gala“ koncerte

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2019-uosius palydi iškilmingu „Baleto Gala“ koncertu, kuriame kartu su šio teatro solistais pasirodys baleto žvaigždės iš Londono Karališkojo baleto, Berlyno valstybinio baleto ir Lenkijos nacionalinio baleto trupių. Paskutinį metų vakarą publika gėrėsis ir tituluota pramoginių šokių pora iš JAV.

Sarah Lamb ir Vadimas Muntagirovas iš Londono Karališkojo baleto jau pažįstami baleto gerbėjams – Lietuvoje jie vieši ne pirmą kartą. Amerikietė Sarah Lamb yra Bostono baleto mokyklos auklėtinė. Už puikius pasiekimus baigdama mokyklą prezidento Billo Clintono buvo apdovanota Aukso medaliu. Karjerą pradėjo Bostono baleto trupėje, o 2004 m. persikėlė į Londoną ir jau 15 metų yra Karališkojo baleto trupės solistė. Jos partneris V. Muntagirovas kilęs iš šokėjų šeimos Čeliabinske. Baigęs Permės baleto mokyklą, įstojo į Karališkąją baleto mokyklą Londone. Nuo 2009 m. šoko Anglijos nacionalinio baleto trupėje, o nuo 2014 m. yra Karališkojo baleto trupės narys. 2015 ir 2018 m. V. Muntagirovui Jungtinės Karalystės šokio kritikų asociacijos nacionaliniuose apdovanojimuose atiteko geriausio šokėjo titulas, o 2013 ir 2018 m. – apdovanojimas „Benois de la danse“.

Berlyno valstybinis baletas į Vilnių deleguoja Ksenia Ovsyanick ir Dinu Tamazlacaru. K. Ovsyanick yra gimusi Baltarusijoje, baleto mokėsi Baltarusijos valstybinėje baleto mokykloje ir Anglijos nacionalinio baleto studijoje. Karjerą taip pat pradėjo Anglijos nacionalinio baleto trupėje, o 2018 m. tapo Berlyno valstybinio baleto trupės soliste. Tais pat metais balerina laimėjo tarptautinį „Dance Open“ baleto apdovanojimą. Jos partneris Dinu Tamazlacaru kilęs iš Kišiniovo. Mokėsi Moldavijos nacionaliniame choreografijos mokykloje ir Vienos baleto konservatorijoje. Karjerą pradėjo Berlyno teatro „Unter den Linden“ baleto trupėje, o 2004 m. prisijungė prie Berlyno valstybinio baleto ir jau 15 metų šoka šioje trupėje.

Ne kartą Vilniuje savo pasirodymus rengusiai Lenkijos nacionalinio baleto trupei šįkart atstovauja šokėjai Palina Ruseckaya, Pawel Koncewoj, Patryk Walczak bei solistų pora – Yuka Ebihara ir Dawidas Trzensimiechas. Balerina Y. Ebihara kilusi iš Japonijos, baleto mokėsi Kinijoje, Japonijoje ir Kanadoje. Karjerą pradėjo Vankuverio „Goh“ jaunimo baleto trupėje, šoko Norvegijos nacionaliniame balete ir Kroatijos nacionaliniame teatre, o 2011 m. tapo Lenkijos nacionalinio baleto soliste. Jos partneris D. Trzensimiechas gimė ir baleto pradėjo mokytis Lenkijoje, vėliau baigė Londono karališkąją baleto mokyklą. Iš jos buvo pakviestas į Londono Karališkąjį baletą, porą sezonų šoko Rumunijos nacionalinės operos baleto trupėje, o 2016 m. grįžo gimtinėn ir prisijungė prie Lenkijos nacionalinio baleto trupės.

Aistros Baleto Gala koncertui turėtų suteikti iš Ukrainos kilusių šokėjų pora – Antonina Skobina ir Denys Drozdyuk. Jie dukart tapo Lotynų Amerikos šokių čempionais Jungtinėse Valstijose ir dukart – pasaulio Lotynų Amerikos šokių čempionato finalininkais. Kaip kviestiniai solistai dažnai dalyvauja Amerikos baleto žvaigždžių pasirodymuose. A. Skobina pramoginių šokių mokėsi Vokietijoje, Anglijoje ir JAV, vėliau baigė Niujorko filmų akademiją. D. Drozdyuk šokio meno bakalauru tapo Niujorko „Juilliard“ mokykloje, O Niujorko universitete gavo šokių pedagogo magistro diplomą. Laimėjo tarptautinį konkursą „So You Think You Can Dance Canada“.

Naujametinį vakarą šventinę nuotaiką žiūrovams kurs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė bei jos solistai Olga Konošenko ir Jonas Laucius, Julija Stankevičiūtė ir Jeronimas Krivickas, Kristina Gudžiūnaitė ir Genadij Žukovskij, Anastasija Čumakova ir Daniel Dolan. Duetą iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ atliks J. Stankevičiūtė ir Mantas Černeckas. Publika taip pat stebės ištraukas iš baletų „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“, „Miegančioji gražuolė“, „Tristanas ir Izolda“, „Korsaras“, „Eglė žalčių karalienė“ ir kt. Gros LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Martyno Staškaus. Koncerto vedėjas – Nerijus Masevičius.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Gruodžio 29 d. 18 val. Utenos kultūros centre – Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“

Režisierius – Oskaras Koršunovas. Pagal Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“.

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta“ dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.

Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų.

Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės.

Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjamą tradiciją.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.