2019 12 28

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Paskelbkime Vėtrą Prezidentu

Darius Indrišionis. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Nors šis pasiūlymas dvelkte dvelkia ironija, bet šiokį tokį racionalų pagrindą visgi turi. Kaip apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą rašoma LGGRTC tinklalapyje: „Patyręs, kad daugelis antisovietinių pogrindžio grupių veikia atskirai, nusprendė jas suvienyti. 1946 m. pradžioje su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT). LTT intensyviai ruošėsi sukilimui, kurį buvo numatyta pradėti sulaukus Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių karo. Buvo leidžiamos instrukcijos, atliekamas konkretus organizacinis darbas: kuriamos karinės apygardos, ryšių su jomis sistema ir pan.“ Nevyniokime žodžių į vatą – tuo laikotarpiu, kai veikė LTT, Generolas Vėtra reprezentavo aukščiausią su sovietais kovojančios Lietuvos valdžią – taigi, remiantis ankstesnių metų praktika (omenyje turimas J. Žemaičio-Vytauto ir A. Ramanausko-Vanago paskelbimas buvus faktiniais su okupacija kovojusios Lietuvos vadovais), J. Noreika-Generolas Vėtra taip pat gali būti laikytinas su okupacija kovojusios Lietuvos Prezidentu.

Ir toks pasiūlymas neabejotinai būtų daug racionalesnis nei pastarosiomis savaitėmis Lietuvą pusiau perplėšusi LGGRTC pažyma, kurioje Generolas Vėtra nurodomas kaip „aktyviai prisidėjęs prie Šiaulių žydų gelbėjimo“. Pasiūlymas skelbti Vėtrą Prezidentu remtųsi ne liudijimais JAV teisme, duotais prabėgus kelioms dešimtims metų po aptariamųjų įvykių, o gerokai labiau savalaikiais šaltiniais  – emgėbistų sudaryta baudžiamąja byla, konfiskuotais LTT dokumentais, tardomų (ir, tikėtina, žiauriai kankinamų) LTT narių parodymais. „Bet juk čia čekistų dokumentai! Jie nepatikimi!“ – galėtų rėkti oponuojantieji. Galbūt. Tačiau čia juk kalbama ne apie kažkokią čekistų išgalvotą organizaciją LTT – išgalvotą siekiant susidoroti su keliais režimo priešininkais. Čia kalbama apie išties buvusią, šiomis dienomis pripažįstamą kovos už Lietuvos laisvę organizaciją – Lietuvos Tautinę Tarybą, kuri, kaip rašoma LGGRTC tinklalapyje, „intensyviai ruošėsi sukilimui“. 

Turbūt suprantate, jog aukščiau esančios dvi pastraipos – savotiška satyra. Nuoširdžiai kalbant, nemanau, kad Joną Noreiką reikėtų skelbti buvus Lietuvos Prezidentu. Nepaisant to, šitokį pasiūlymą ginti ir įrodinėti būtų galima daug tvirčiau nei anksčiau minėtoje LGGRTC pažymoje išsakytus teiginius. Ar LGGRTC pažymos pagrindu tapęs kunigo Borevičiaus liudijimas JAV teisme 1986 m. yra dėmesio vertas šaltinis? Taip, yra. Tačiau dėl didelio laiko tarpo, prabėgusio nuo teisme aptariamų 1941-ųjų įvykių, bei kitų priežasčių (tikėtino lietuvių išeivių nusistatymo teisme ginti kitus lietuvius) – šį šaltinį reikia vertinti kritiškai. Ar vien iš šio šaltinio buvo galima  padaryti LGGRTC pažymoje išdėstytus teiginius, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo? Ne, negalima. O gal visgi galima?..

Pabandykime įsivaizduoti tokią situaciją: koks nors istorikas, besiknaisiodamas Lietuvos komunistų partijos archyvuose, aptinka kokio nors Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų inteligento (tikėtina – inžinieriaus ar agronomo), represuoto pokario metais, laišką-prašymą, adresuotą aukščiausiai sovietinės Lietuvos valdžiai – galbūt Sniečkui, galbūt Gedvilui ar Šumauskui, galbūt Paleckiui. Laiške galėtų būti prašoma padėti – rasti darbą grįžus iš lagerio ar tremties, sutrumpinti bausmę, panaikinti teistumą ir panašiai. Tikrai rastume ne vieną tokį prašymą. Ir, kas paradoksaliausia, rastume ir ne vieną atvejį, kai tokie prašymai būdavo bent jau iš dalies patenkinami. Kodėl? Gal dėl kažkokių pragmatiškų priežasčių, gal dėl asmeninio ar giminystės ryšio su prašymo autoriumi, gal ir dėl pačių sovietinės valdžios atstovų asmeninės nuomonės, kad kai kurios represijos buvo perviršinės. Taigi – istorikas randa štai tokį dokumentą: Sniečkus padeda iš lagerio grįžusiam, pagal 58-ąjį straipsnį nuteistam, inžinieriui rasti darbą. Ar galėtume iš tokio dokumento daryti išvadą, kad Sniečkus buvo didis Lietuvos patriotas, gelbėjęs tarpukario inteligentus ir taip slapčia kovojęs prieš sovietus? Ne, negalėtume daryti tokios išvados. O LGGRTC galėtų?

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

LGGRTC pažyma yra puiki iliustracija tų visuomenės masių, kurioms viskas ir iš karto yra aišku. Klausimų nekyla – Vėtra didvyris, ir taškas. Visa jo veikla – vien didvyriški žygdarbiai Lietuvos ir jos gyventojų naudai. Pasirašė tam tikrus dokumentus? Na, tai buvo rutininiai dokumentai – kitaip pasielgti jis negalėjo. Be to, tą darydamas jis nežinojo, kas bus toliau. Vėtra didvyris – ir taškas. Abejojate? Argumentai neįtikina? Tada jūs – galimai bendradarbiavote su KGB. Arba esate penktoji kolona – atlyginimą jums moka Kremlius. Galimai ir stribvaikis esate (arba jūsų senelis – 16-osios divizijos politrukas). Gimėte po devyniasdešimtųjų? Tada – stribanūkis. Gėda jums.

Nekeista, kad tokioje atmosferoje dalis žmonių, turinčių ką pasakyti, nusprendžia geriau patylėti. Geriau kukliai nutylėti savo nuomonę, nei būti užsipultam grupės asmenų, laikančių save tikraisiais Lietuvos patriotais. Sąmoningai norinčių (ar pasąmoningai siekiančių) to, kad Lietuvos istorija nebebūtų diskusijų objektas. Kad būtų aiškiai pasakyta – šitie žmonės yra didvyriai, o šitie – niekšai. Šita nuomonė yra teisinga, o šita nuomonė – neteisinga. Kad atsirastų (vėl atsirastų) Lietuvos istorijos kanonai, kurių ginti stotų visa masė organizacijų ir pavienių patriotų. Kad už tų kanonų nesilaikymą būtų teisiama. Arba žudoma. „Mes – iš sušaudytų dainų krašto“ – kadaise ši publikacija sukretė visą sovietmečiu formuotą Lietuvos – socialistinės Lietuvos – istorijos kanoną. Kodėl dabar tarp mūsų dar yra tokių, kurie nori kurti kitą, bet irgi – kanoną?

Įsivaizduokime tokią situaciją: vieną rytą visi, kurie prieštarauja, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra būtų įamžintas ant Vrublevskių bibliotekos sienos, staiga pakeičia savo nuomonę. Kardinaliai. Visi iki vieno sutinka – Vėtra buvo didvyris, visi jo poelgiai buvo teisingi, jis – sektinas pavyzdys. Ginčai nutyla – visi, anksčiau oponavusieji, viešai atsiprašo ir atgailauja (beje, vienas žymus žurnalistas jau žengė šiuo keliu). Sutinka ir dėl kitų ginčytinų asmenybių įamžinimo – pavyzdžiui, Kazio Škirpos. Pasibaigia visi istoriniai debatai: didvyriais ir niekšais skelbiama be menkiausių ginčų, istorinės atminties klausimai priimami vienbalsiai. Vienas kitas nepritapėlis bando kelti nepatogių klausimų. Su juo greit susitvarkoma. Kanonas gyvuoja ir klesti. Ar tikrai norėtumėte tokios, diskusijoms uždaros, Lietuvos istorijos? Ar nekeltų toks istorijos traktavimas pagiežos? Manau, kad tokia situacija būtų mūsų visų pralaimėjimas. Manau, jog drąsios diskusijos visais probleminiais istorinės atminties klausimais galimybę praradusi visuomenė susilpnėtų ir taptų labiau paveiki tikroms – o ne išgalvotoms – informacinio karo atakoms.

Pabaigai – maža iliustracija, kalbanti apie tai, kaip kai kurie mūsų visuomenės atstovai jau ima prarasti gebėjimą gilintis į problemas, apie kurias kalba viešai. Pradedant komentarais socialiniuose tinkluose, tęsiant vieno naujienų portalo žurnalistės straipsniu ir baigiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narės tekstu, Jonas Noreika, Lietuvos kariuomenės karininkas, turėjęs kapitono laipsnį, buvo įvardintas generolu. Ne, ne „Generolu Vėtra“ – kas išties būtų jo naudotas slapyvardis. Generolu. Tiesiog. „Jaunuoliai, susimąstykit, – mintijo vienas interneto komentatorius, – tokio jauno amžiaus, o jau generolas. Toli jums iki jo.“ Siūlyčiau sprendimą: jei ne Prezidentu, tai bent generolu Vėtrą paskelbkime – kad nepainiotume žmonių.