Šventoji Šeima – krikščioniškos šeimos pavyzdys

Šventoji šeima su Jonu Krikštytoju. Caravaggio, 1606 m.

Šventasis Raštas beveik nieko mums neužsimena apie pirmuosius Jėzaus vaikystės metus. Viskas, ką žinome, yra laikinas apsistojimas Egipte, sugrįžimas į Nazaretą ir įvykis, kai dvylikametis Jėzus piligrimystės su tėvais į Jeruzalę metu pasiliko šventykloje su Rašto aiškintojais. Liturgijoje Bažnyčia trumpai ir greitai prabėga šį Jėzaus gyvenimo periodą.

Šeimų byrėjimas praėjusį šimtmetį ir dabartinio pradžioje paskatino popiežius, ypač toliaregiškąjį Leoną XIII, įtraukti Šventosios Šeimos iškilmės šventimą į liturginį kalendorių su viltimi, kad tai įdiegs krikščionių šeimoms nuolankią meilę ir atsidavusią ištikimybę, kurios būdingos šeimai iš Nazareto. Pirmasis Bažnyčios tikslas iškeliant ir skatinant šią šventę yra pristatyti Šventąją Šeimą kaip modelį ir pavyzdį visoms krikščionių šeimoms.

Kiekviena santuoka numato vaikų gimimą. Nors Marija ir Juozapas nebuvo susivieniję kūnišku būdu, jų santuoka buvo tikra, neišardoma, išskirtinė vienybė, skirta vaiko auginimui. Marija ir Juozapas buvo susivieniję tam, kad dovanotų Jėzų pasauliui, apsaugotų ir užaugintų Jį. Jie turėjo tik vieną vaiką, bet jis aprėpė visą žmoniją, taip kaip Izaokas, vienintelis vaikas, išpildė Dievo Abraomui duotą pažadą apie nesuskaitomą daugybę palikuonių.

Kaip tėvas Juozapas buvo vienas pirmųjų savo sūnaus religinio gyvenimo mokytojų. Tikėtina, kad Juozapas buvo pirmasis, pas kurį Jėzus atėjo su savo klausimais. Tad Jėzaus supratimas apie Dievą, kaip apie Jo dangiškąjį Tėvą, buvo formuojamas ne tik Juozapo asmeninio gyvenimo pavyzdžio, bet ir jo atsakymų į Jėzaus klausimus. Juozapo tikėjimas buvo vienas iš Jėzaus tikėjimo pamatų. Šventoji Šeima laikėsi religinių Izraelio įstatymų; ji kasmet su kitomis žydų šeimomis ėjo į piligrimystę Jeruzalėn, atliko visas Įstatymo nusakytas prievoles.

Tačiau Juozapo figūra dingsta iš Evangelijų Jėzui pradėjus savo tarnystę. Kas nutiko Jėzaus globėjui? Tradicija sako, kad tuo laiku, kai Jėzus pradėjo mokyti, Juozapas mirė. Tik trumpai pasirodęs Evangelijų pasakojime, nepalikęs jokių žodžių, Juozapas gyveno tylų tarnystės Dievui gyvenimą, kuris išlieka mums beveik nežinomas. Tai tikrai buvo nusižeminimo gyvenimas. Šiandien daugelis krikščionių atlieka paslėptus gailestingumo darbus. Visi tokie tylūs meilės veiksmai žymi krikščioniškąjį gyvenimo būdą. Net jeigu niekas kitas nemato tų kilnių poelgių, juos mato Dievas.

Šiandienos šventė demonstruoja Kristaus nusižeminimą ir paklusnumą bei pagarbą ketvirtajam Dievo įsakymui, pabrėždamas mylintį Jo tėvų rūpestį, pasireiškiantį Jo globa.

Popiežius Jonas Paulius II 1989 m. išleido Apaštališkąjį paraginimą Redemptoris Custos (Išganytojo globėjas), kuris buvo skirtas šventojo Juozapo asmenybei ir misijai Kristaus ir Bažnyčios gyvenime. Praėjus šimtmečiui jis reziumavo popiežiaus Leono XIII mokymą, kuriam: „Juozapas tapo globėju ir oficialiu dieviškų namų gynėju ir galva. Todėl verta ir natūralu, kad kaip jis tarnavo visiems šeimos poreikiams Nazarete ir gaubė ją savo apsauga, taip dabar turėtų savo dangiškos globos apsiaustu apdengti ir ginti Jėzaus Kristaus Bažnyčią”.

Ne taip seniai palaimintasis popiežius Pijus IX paskelbė šv. Juozapą Katalikų Bažnyčios globėju.

Šventosios Šeimos liturginė šventė mums kalba apie mylintį rūpestį, kurį mes turime perimti iš Jėzaus žemiškųjų tėvų ir teikti Kristaus Kūnui. Marija ir Juozapas rūpinosi Jėzaus fiziniu kūnu. Sekdami jų pavyzdžiu, mes galime rūpintis Jo Mistiniu Kūnu, Bažnyčia, ir taip pat Eucharistija, kurią Jis mums patikėjo.

Jei Marija tam tikru būdu buvo pirmasis istorijoje tabernakulis (Jonas Paulius II Ecclesia de Eucharistia, nr. 55), tuomet mes esame tabernakuliai, kuriuose mūsų Viešpats Jėzus norėjo asmeniškai apsigyventi eucharistiniu pavidalu, patikėtu mums. Tad galime mokytis iš Marijos ir Juozapo! Ar jie kada nors žiūrėjo pro pirštus į rūpinimąsi Jėzaus fiziniu buvimu? Joks dėmesio kiekis, joks meilės veiksmas ir adoruojanti pagarba nebus per didelė! Netgi priešingai, mūsų adoracija ir pagarba visad bus menka prieš didžiulę dovaną, ateinančią pas mus šventojoje Eucharistijoje.

Pagal užsienio šaltinius parengė Monika Midverytė OFS