2020 01 03

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Dangaus miestas Vilnius

Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Bažnytinio paveldo muziejaus dešimtmečio proga atidarytoms parodoms. Be šiuolaikiniam sakraliniam menui dedikuotos ekspozicijos, apie kurią galite paskaityti čia, muziejus lankytojų akims naujai atvertoje erdvėje – pastato šeimininkių bernardinių vienuolyno palėpėje – įkurdino ypatinga estetika spindinčią Vilniaus vienuolijų istorijos parodą. Ši ekspozicija, teigia jos kuratoriai – tąsa nuolatinės muziejaus Vilniaus katedros ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių lobynų parodos, pristatomos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. 

Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“ pristato 17-os Vilniaus vienuolijų istoriją ir meno vertybes: nuo pirmųjų XIV amžiuje įsikūrusių vienuolijų – pranciškonų ir dominikonų – iki XVIII amžiaus vidurio į sostinę atvykusių šaričių.

Vienos parodos kuratorių dr. Dalios Vasiliūnienės sumanytas pavadinimas kuria dvilypę Dangaus miesto aliuziją – vienuolyno kaip Dangaus miesto, kurio visa struktūra paremta aukštybių siekio idėja, ir Vilniaus kaip Dangaus miesto. Juk ne veltui žvelgdamas į jo panoramas pirmiausia, ką pamatai – į dangų vieną po kito nyrančius bažnyčių bokštus. Be to, šią Bažnytinio paveldo muziejaus parodą rengti padėjęs istorikas dr. Liudas Jovaiša yra pažymėjęs, kad XVIII amžiuje Vilnius buvo daugiausia vienuolių telkęs Lenkijos ir Lietuvos miestas.

Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Visos Vilniaus bažnyčios susijusios su vienuolijomis 

Gražus šios parodos akcentas apžiūrint ją – pro palėpės langus matomi šešių Vilniaus vienuolijų vaizdai: bernardinų architektūros palikimas – Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia; Užupio Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia – regulinių atgailos kanauninkų buveinė; Švč. Jėzaus Širdies, arba Vizitiečių, bažnyčia, šiuo metu patenkanti į Pataisos darbų kolonijos pastatų sudėtį; Viešpaties Dangun Žengimo, arba Misionierių, bažnyčia; taip pat iš čia matomas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, augustinų buveinės, bokštas ir jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios karūna.

Kai kurių vienuolijų, tarp jų bazilijonų, vizičių, regulinių atgailos kanauninkų, daiktinis palikimas menkiau išlikęs, todėl parodoje eksponuojami vos keli šių vienuolijų sakralinio paveldo objektai, pavyzdžiui, bazilijonų tėra viena monstrancija arba atgailos kanauninkų – vos vienas kryžius relikvijorius. Na o štai apie benediktinių, bernardinų, jėzuitų istoriją kalba dešimčių meno kūrinių lobynas. 

Po parodą pavedžioti maloniai sutikusi viena jos kuratorių, Bažnytinio paveldo muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Rita Pauliukevičiūtė teigė, kad atidžiau patyrinėję Vilniuje nerastume nė vienos bažnyčios, kuri nebūtų susijusi su kokia nors vienuolija – išskyrus Katedrą, vyskupo bažnyčią. 

Tik dvi sostinės bažnyčios, pasak jos, buvo įkurtos ne kaip vienuolinės – tai Šv. Jonų ir Šv. Kryžiaus, nors vėliau irgi tapusios vienuolijų buveinėmis. O visos kitos – įkurtos vienuolijų. Kadangi Vilniuje ir Vilniaus arkivyskupijoje esančių sakralinių vertybių neįmanoma atriboti nuo vienuolijų, R. Pauliukevičiūtės žodžiais, todėl ši paroda tapo logiška Bažnytinio paveldo muziejaus nuolatinės ekspozicijos tąsa.

Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus vyriausioji fondų saugotoja, parodos „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“ kuratorė Rita Pauliukevičiūtė. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Estetika ir chronologija

Kadangi „Dangaus miestas“ kalba apie vienuolijų ir jų sakralinio meno istoriją, iškart žvalgaisi parodoje chronologinio dėsningumo. Vis dėlto kuratorė R. Pauliukevičiūtė paaiškino, kad ekspozicijos rengėjai leido sau jos griežtai nesilaikyti – galvota ir apie estetišką objektų išdėstymą. Kiekviena konkrečiai vienuolijai dedikuota sala įkurdinta atskirai, kita vertus, žiūrėta ir kiek bei kokie eksponatai joms atstovauja. 

Vos įėjus į „Dangaus miestą“, pasitinka pirmosioms Vilniaus vienuolijoms – pranciškonams, bernardinams, dominikonams – skirtos salos, ir čia chronologija jau matoma: pranciškonai konventualai Vilniuje apsistoja XIV amžiaus pabaigoje, bernardinai – XV amžiuje, dominikonai – XVI amžiaus pradžioje. XVI amžiuje sostinėje įsikūrus jėzuitams ir davus jiems postūmį su Jėzuitų kolegijos, Vilniaus universiteto atsiradimu, XVII amžiuje sostinėje vos ne kas dešimtmetį savo namus atranda vis naujos vienuolijos: reguliniai atgailos kanauninkai, bazilijonai, benediktinės, karmelitai, bonifratrai, augustinai, misijonieriai, trinitoriai, vizitės, ir paskutinės XVIII amžiuje į Vilnių atkeliauja šaritės. 

Ekspozicijos salose nepamatysime atspindėto trijų Vilniuje gyvavusių vienuolijų: rokitų, marijavičių ir paulinų, daiktinio palikimo, mat jo tiesiog nėra tarp muziejuje saugomų eksponatų. 

Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Benediktinių abatės lazda. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Šnipiškių Jėzaus skulptūra. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Elgetos paaukota taurė 

Kokie eksponatai čia patys svarbiausi? „Mokslininkai, menotyrininkai, kuratorės, rengę šią parodą, atkreipė dėmesį, kad daug jos eksponatų pasižymi aukštu meniniu lygiu ir techniniu atlikimu. Tai rodo, ką miestui ir valstybei duoda vienuolynų kultūra. Dėl to sudėtinga išskirti svarbiausius eksponatus – kiekvienoje vitrinoje jie tokie. Beje, kiekvienoje saloje įdėjome po pasakojimą apie tos vienuolijos vieną kurį daiktą, – pasakojo parodos kuratorė R. Pauliukevičiūtė. – Žinoma, reikia išskirti seniausius eksponatus: Bernardinų bažnyčios monstranciją, kuri jau ne visa gotikinė, nes daug kartų buvo tvarkyta, per rusų kariuomenės siautėjimą slėpta darže, daug jos detalių – ir iš XIX amžiaus. Tai seniausias parodos eksponatas ir vienintelis iš gotikos–renesanso sandūros.“ 

Intriguoja pasakojimai apie konkrečius vienuolijų eksponatus, pavyzdžiui, apie karmelitams (Visų Šventųjų bažnyčiai) priklausančią sidabrinę auksuotą taurę, ornamentuotą auksakalio meistro, kurią bažnyčiai padovanojo elgeta. Senosios regulos Visų Šventųjų bažnyčios Mišių taurės pėdoje yra įrašas, kuris liudija, kad taurę Švč. Mergelei Marijai Škaplierinei 1650-aisiais iš surinktos išmaldos dovanojo elgeta Kasparas Miskelevičius. Taigi žemiausio luomo atstovas. 

Su šios parodos rengimu yra susijusių labai džiugių istorijų, atradimų. R. Pauliukevičiūtė pasakojo, kad neseniai Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios rūsyje atrasta viena iš, matyt, buvusių kelių garsaus Šnipiškių Jėzaus, nešančio kryžių, skulptūrų, kuri stovėjo koplytėlėje prie Žaliojo tilto priešais Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią ir buvo pirmoji stotelė vilniečiams piligrimystėje Kalvarijų link. Sovietmečiu ši koplytėlė buvo išsprogdinta, ir taip skulptūra pasimetė. Tikėtina, kad atrastoji ir eksponuojama parodoje yra senesnė už buvusią paskutinę koplytėlėje, mat jos buvo keičiamos. Dabar kaip tik atliekami tam skirti tyrimai. 

Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Benediktinių novicijos karūnėlė. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Architektė Julija Reklaitė prie benediktinių abatės lazdos. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Abatės lazda ir benediktinės įvilktuvių karūnėlė

Įspūdinga trinitorių vienuolijos sala, kurią reprezentuoja skulptūros, tikriausiai buvusios Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčios fasade, bet ar XIX amžiuje, ar sovietmečiu – tiksliai neaišku – papuolusios į Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Gerokai sunykusios skulptūros restauruotos ir eksponuojamos parodoje.

Įdomus atvejis – dominikonų vienuolija. Į jiems priklausančią bažnyčią, kuri veikė ir sovietmečiu, iš daugelio tuo laikotarpiu Vilniuje uždarytų šventovių buvo perkelta daug liturginių reikmenų, drabužių. Taigi dominikonų vienuolijos sakralinis palikimas – turtingas, tačiau, R. Pauliukevičiūtės teigimu, sunku atskirti, kokie daiktai iš tikrųjų priklausė šiai vietai, o kokie atkeliavę čia rado prieglobstį. 

„Dabar pats darbymetis menotyrininkams mėginant atpainioti šių daiktų kilmės istorijas, prikelti vaizdą iš nebūties ir vėl sudėlioti sugriuvusią mozaiką“, – sakė parodos kuratorė. 

Iš panašių atradimų – ir Šv. Jonų bažnyčios monstrancija, kuri, nors ir priskirtina iš pirmo žvilgsnio jėzuitams, vis dėlto gerai įsigilinus į šventųjų ikonografiją, matyt, priklauso pranciškonams konventualams. 

Gausu eksponatų saloje, pasakojančioje apie benediktinių vienuoliją, kurios buveinė – Šv. Kotrynos bažnyčia. Mat šių maldos namų, kaip ir Katedros, lobynas slėptas ir rastas jau vėlyvu sovietmečiu. Iš benediktinių palikimo išsiskiria apeiginė novicijos įvilktuvių karūnėlė, taip pat įspūdinga benediktinių abatės lazda, naudota dar paskutinės abatės Julijos Anzelmos Miličiūtės XX amžiaus pradžioje. 

„Gali būti, kad tai nėra visiškai XX amžiaus dirbinys, nes lazdoje rasta ir barokinių detalių. Gali būti, kad tai iš kartos į kartą perduodamas pastoralas, nes daugumoje portretų benediktinių abatės vaizduojamos su štai tokia lazda, kurios viršutinėje dalyje – Dievo avinėlis, supamas laurų vainiko“, – pasakojo parodos kuratorė.

Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka