2020 01 04

Lukas Ambraziejus SJ

Laiškai bičiuliams

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Ekologija: iššūkis tikėjimui

Sausra Tailande.

EPA nuotrauka

Tirpstame

Vienas didžiausių džiaugsmų gyvenant Miunchene man yra galimybė kartkartėmis išvažiuoti į Alpes ir jų laukymėse praleisti dieną, dvi ar net visą savaitę. Praėjusią vasarą su draugu be jokios alpinizmo įrangos įveikėme mums abiem iki tol aukščiausią viršukalnę – 3457 metrų aukščio Kreuzspitze ties Austrijos ir Italijos siena. Prieš keletą dešimtmečių toks kopimas nenaudojant jokios įrangos nebūtų įmanomas, nes paskutiniai keli šimtai metrų buvo padengti storu ledynų užklotu. Tačiau dabar viršūnėje – pliki, rausvi, geležies sotūs akmenys. Iš įspūdingo ledyno šiandien belikusi tik purvina, tamsi ir gerokai susitraukusi kieto sniego plokštė.

Niekur taip aiškiai nepastebima klimato kaita, kaip traukiantis ledynams. Šalčiausios žemės vietos, tokios kaip kalnai arba Arktis, šyla dukart greičiau nei kiti regionai. Naujausiais duomenimis, pusė Alpių ledynų ištirps iki 2050 metų. Prognozės Arkčiai – panašios.

Vykstant Amazonės gaisrams ištartą frazę: „Mūsų namai dega, o mes žiūrim pro šalį“, – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasiskolino iš savo pirmtako Jacques’o Chiraco, kuris prieš 17 metų Johanesburge, pasauliniame susitikime dėl darnios plėtros, taip apibūdino žmonijos laikyseną ekologinės krizės akivaizdoje. Degantys tropikų miškai Brazilijoje atspindi procesą, kuris lėtai ir mums vis dar nepastebint vyksta visoje planetoje. Mes gyvename krosnyje, kuri užsiliepsnoja ne iš karto, bet kaista pamažu. 2018-ieji buvo ketvirti karščiausi metai nuo aplinkos temperatūros matavimo pradžios. Kiti treji karščiausi metai buvo 2015, 2016 ir 2017-ieji.

Lukas Ambraziejus SJ.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai kas, sakytume, kodėl turėtume skųstis ilgomis vasaromis ir trumpomis žiemomis? Tiesa ta, kad šitas karštis drauge atsiveda ir giltinę. Šiemet musonas išpylė rekordinį vandens kiekį Mumbajuje; Iranas šį pavasarį kovojo su neįprastai ilga sausra, kurią sekė viską šluojantys potvyniai; kovo mėnesį Mozambiką išdarkiusį ir 700 gyvybių pasiglemžusį cikloną Idai Jungtinių Tautų Organizacija pavadinio viena didžiausių gamtos katastrofų Pietų pusrutulyje; rugsėjo mėnesį Bahamus užpuolęs uraganas Dorian buvo antras stipriausias registruotas uraganas istorijoje ir šimtus tūkstančių paliko benamiais. Nėra ko stebėtis – šiltesnę planetą supa daugiau vandens garų, kurie ekstremalų orą daro labiau tikėtiną.

Ne tik žmonės kenčia nuo klimato kaitos. Gyvūnija ir augalija taip pat nyksta, tiesiog prieš mūsų akis. Kasdien dėl kintančio klimato ir mąžtančių natūralių teritorijų miršta įvairiausios gyvūnų ir augalų rūšys: skirtingais duomenimis, nuo 22 iki 1000 kartų greičiau, negu gamtoje yra normalu. Mokslininkai kalba apie dabar vykstantį šeštąjį masinį išmirimą Žemės istorijoje. Praeitą sukėlė miesto dydžio meteoritas, prieš 66 milijonus metų rėžęsis į Meksikos įlanką. O štai šį „sukūrėme“ savo pačių jėgomis. Turime kuo didžiuotis?

Dvi medalio pusės

Popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si“ pagrindinė žinia yra ta, kad ekologinė ir socialinė krizės yra dvi to pačio medalio pusės. Tai reiškia, kad mūsų dūsaujanti ir dūstanti planeta atspindi mūsų naikinančias socialines praktikas bei egoistiškus įpročius. Ir atvirkščiai, mūsų skurstanti planeta provokuoja socialinius konfliktus bei, kraštutiniu atveju, karus.

Uragano „Dorian“ nuniokota pakrantė, Bahamų salos.

EPA nuotrauka

Ankstesnėje savo enciklikoje „Evangelii gaudium“ popiežius modernią ekonomiką apibūdina kaip ekonomiką, kuri žudo. Jis kalba apie dabartinėje ekonomikoje įsišaknijusią socialinę atskirtį, kai benamis, niekieno nepastebėtas, sušąla gatvėje, o dviejų punktų praradimas akcijų rinkoje tampa didžiausia naujiena (žr. §53). Taip pat popiežius kaltina ekonominę nelygybę, kai vienur tą pačią dieną išmetamos tonos maisto, o kitur žmonės miršta iš bado. Tokia ekonomika, žudanti žmones, žudo ir Žemę.

Ryškiausias tokios aplinką naikinančios ekonomikos „be žmogiško veido“ pavyzdys yra „eksternalizacija“. Ši sąvoka apibūdina situaciją, kai gamybos procesų socialinius ar ekologinius kaštus sumoka ne kaltininkai, bet kiti asmenys. Tai gali būti purvinas vanduo, kurį gamykla be jokių sankcijų leidžia į upę. Arba tarptautinės korporacijos, perkeliančios aplinkai ir sveikatai žalingą gamybą iš pasiturinčių šalių į skurdesnes, kuriose darbo jėga pigesnė ir aplinkos apsaugos standartai žemesni. Eksternalizacija gali vykti ir kai eiliniai žmonės, vartojantys daug mėsos, to nė nežinodami, skatina dideles soją auginančias bendroves supirkti žemę iš mažų vietinių ūkių („land grabbing“), taip atimdami iš jų pragyvenimo šaltinį. Pasiturinčios šalys gyvena „per pigiai“, o skurdžios bendruomenės darosi dar skurdesnės. Geras pavyzdys yra absurdiškai pigūs, dažnai valstybiškai subsidijuojami lėktuvų bilietai pasiturinčiose šalyse, kad jų piliečiai galėtų kada panorėję visur skraidyti, tuo metu kai dėl tirpstančių ledynų skęsta ištisi pakrančių kaimai Bangladeše. Dalis „Nutellos“ gamybai reikalingų lazdynų riešutų yra surinkti Turkijos plantacijose dirbančių migrantų vaikų išsilavinimo ir sveikatos sąskaita. Ne veltui Pranciškus enciklikoje „Evangelii gaudium“ mūsų socioekonominę sistemą vadina „iš esmės neteisinga“ (žr. §59).

Ekologinės problemos skatina socialinę atskirtį, neteisingumą ir destabilizuoja mūsų visuomenės pamatus. Besivystančios šalys neturi išteklių ir gebėjimų prisitaikyti prie kintančio klimato, tačiau pasiturinčios šalys, pvz., Olandija, gali sau leisti vykdyti milijardinius barjerų statybos projektus, skirtus apsisaugoti nuo kylančio jūros lygio. Tačiau Bangladešui tokios priemonės yra visiškai neįkandamos. Lietuvai šylantis oras nesukuria per daug didelių nepatogumų, bet Filipinams, kuriuose siautėjantys taifūnai tampa vis dažnesni, tai gyvybės ir mirties klausimas.

Anglies dvideginio emisijos vienam asmeniui 1950–2003 m. Šviesios spalvos žymi labai žemus kiekius, tamsios – labai aukštus. Lietuva – pačiame viršuje, skurdžiausi regionai – pačioje apačioje.

Kita opi problema – migracija. Nors svarbiausia jos priežastis yra ginkluoti konfliktai besivystančiose šalyse, nereikia pamiršti, kad jie tampa daug labiau tikėtini dėl klimato kaitos senkant gamtos ištekliams. Kai dirbami laukai suryjami besiplečiančios dykumos, kai visų metų derlius sudžiūva arba yra sunaikinamas potvynių, visuomenės susipriešinimo tikimybė ir intensyvumas auga. Visa tai tampa dirva organizuotam nusikalstamumui, klanų šantažui ir pilietiniams karams. Besivystančiose šalyse žmonės leidžiasi į pavojingas keliones arba dėl neištveriamų klimato sąlygų ieškodami pragyvenimo šaltinio, arba dėl konfliktų, kuriuos sukelia klimato kaita. Tokiu būdu besivystančioms šalims, istoriškai mažiausiai prisidėjusioms prie anglies dioksido išmetimo ir klimato kaitos, tenka patirti sunkiausius jos padarinius ir mokėti didžiausią kainą.

Dar vienas dalykas yra mūsų demokratija, kuri ekologinės krizės akivaizdoje pakibo ant plauko. Demokratiškai išrinkti politikai priima sprendimus ketveriems penkeriems metams į priekį – iki kitų rinkimų. Tačiau ekologinės problemos reikalauja sprendimų dvidešimčiai, trisdešimčiai, šimtui metų į priekį! Jeigu išrinkti lyderiai nepradės leisti griežtų įstatymų, kurie galbūt jiems patiems kainuos jų karjerą, jauni žmonės taps vis radikalesni. Jeigu dabar nesuvaržysime savo laisvių savanoriškai ir demokratiškai, ateityje būsime priversti jas atiduoti nesavanoriškai ir nedemokratiškai. Skęstanti planeta nusitemps su savimi ir mūsų pačių demokratines laisves.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip artimai yra susijusios socialinės (ekonominės) ir ekologinės problemos. Ekologinė krizė yra skambantys varpai, žadinantys mus atsimerkti artinantis gamtos katastrofai, bet taip pat ir imtis rimtų reformų mūsų visuomenės santvarkoje. Nes kol gyvuos socialinis neteisingumas, tol gyvuos ir neteisingumas mūsų motinos Žemės atžvilgiu.

Procentinis žemdirbystės produkcijos pokytis dėl klimato kaitos 1990–2050 m. Skurdžios Afrikos šalys nukentės labiausiai.

Mylintis tikėjimas

Šalia socialinio ir ekologinio krizės matmens yra ir trečias – tikėjimo krizė, apie kurią iki šiol pasakyta gerokai mažiau nei apie kitas dvi. Mūsų iš proto einanti planeta žiauriai šaiposi iš tų tikinčiųjų, kurie religiją griežtai atskiria nuo visuomenės, šventumą – nuo pasaulietiškumo. Toks atskyrimas yra senas gundymas Bažnyčios istorijoje. Tai gundymas visiškai atskirti dvasią nuo kūno, gėrio pradą nuo blogio prado, dievišką Kristų nuo žmogiško Jėzaus. Šitoks dualizmas turėjo daug vardų, ir Bažnyčia visada jį nuteisdavo kaip ereziją: tai gnosticizmas, manicheizmas, arianizmas ir t. t. Šiandien šita erezija grįžta į mūsų parapijas ir maldos grupes apsirengusi pasaulį neigiančiu pamaldumu bei griežtai formalistinėmis apeigomis.

Tikėjimas, kuris uždaromas į privačią erdvę, tikėjimas, kuris pamirštamas parduotuvėje, restorane ir darbovietėje, tikėjimas, nesusipažinęs su pasaulio problemomis, yra negyvas. Esame tikėjimo krizėje, jeigu iki šiol laikėme tikėjimą tik viena savo gyvenimo dalimi tarp kitų. Jeigu tikėjimas išgyvens ekologinę krizę, tai ne kaip gyvenimo dalis, bet kaip visą gyvenimą apimanti atmosfera. Tikėjimas, jei jis išliks, bus įmanomas tik kaip meilė. Kaip rašė Hirošimos siaubą išgyvenęs Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Pedro Arrupe: „Nėra nieko praktiškesnio, nei rasti Dievą, nei pamilti pačiu absoliutiškiausiu, galutiniu būdu. Tai, ką tu pamilsi, kas pasiglemš tavo vaizduotę, nulems viską. Tai nuspręs, kas tave ryte išjudins iš lovos, ką veiksi vakarais, kaip praleisi savo savaitgalius, ką skaitysi, kokius žmones pažinosi, kas sudaužys tau širdį ir kas žavės tave džiaugsme ir dėkingume. Įsimylėk ir lik meilėje, ir tai nulems viską.“

Esame tikėjimo krizėje, jeigu mūsų merdėjanti planeta, jos nykstantis grožis, milijonai dėl klimato kaitos kenčiančių žmonių, neteisingumas ateities kartų atžvilgiu ir neišmanymas tų, kurie neigia žmogaus atsakomybę už šiuos dalykus, neranda vietos mūsų asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje. Esame tikėjimo krizėje, jei savo kasdienoje, šeimoje ir aplinkoje nesiimame mažų žingsnių, kad po savęs iš Žemės nepaliktume griuvėsių krūvos. Jeigu tai, kas vyksta aplink mus, nebus apimta maldos ir neves į konkrečius, save varžančius sprendimus, mūsų tikėjimas tebus tik raidė be dvasios. Bet jeigu pamilsime Dievą, pamilsime ir tai, ką myli jis – jo kūriniją ir jo žmones. Tuomet prieš eidami pirkti naujausio išmaniojo telefono, kuriam retuosius metalus Konge iškasė šiuolaikinių vergų rankos, rimtais susimąstysime. 

Viltis

Taip pateikta padėtis gali atrodyti fatališka. Nes taip ir yra. Mes – giliai pelkėje. Mūsų pačių beribis, pats save peraugti siekiantis savanaudiškumas plaka mus tūkstančiais kirčių. Mūsų planeta, mūsų visuomenė ir mūsų pačių vidus yra nusėti begale kraujuojančių žaizdų. Bet, kaip spindėjo Prisikėlusiojo žaizdos, taip gali pražysti ir šitos žaizdos, jei tik jas kaip auką atnešime Viešpačiui. „Sėdintysis soste tarė: ‚Štai aš visa darau nauja!‘“ (Apr 21, 5).

„Laiškai bičiuliams“, 2019 ruduo–žiema

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.