2020 01 06

„ŽODIS tarp mūsų“

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 2, 1–12 „Atvykome iš Rytų šalies pagarbinti karaliaus“

    Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.
    Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.
    Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį’ “.
    Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
    Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.
    Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Skaitiniai ABC (75)

Iz 60, 1–6: Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi

Ps 72, 1–2. 7–8. 10–11. 12–13. P.: Viešpatie, tave garbins visos žemės tautos.

Ef 3, 2–3a. 5–6: Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai


Kokia buvo pati geriausia dovana, tavo gauta per šias Kalėdas? O kokią geriausią dovaną tu dovanojai? Paprastai geriausios dovanos nebūna nei itin brangios, nei itin praktiškos, bet dovanotos iš širdies, parinktos su meile, galvojant apie tą žmogų, kuriam skirta dovana.

Ne visose šalyse Kalėdų dovanos dovanojamos gruodžio 25-ąją, kai kur dovanomis keičiamasi per Trijų Karalių šventę. Ši tradicija radosi pagerbiant išminčius, dovanojusius kūdikiui Jėzui aukso, smilkalų ir miros. Šios dovanos pirmiausia turi simbolinę vertę. Pasak šv. Ireniejaus, auksas skirtas Jėzui – Karaliui, smilkalai Jam dovanoti kaip Vyriausiajam Kunigui, o mira simbolizavo Jo auką. Šv. Edita Stein kitaip aiškino šių dovanų simboliką: auksą ji siejo su klusnumu, mirą su mirtimi sau, o smilkalus – su tyru atsidavimu Jam.

Ne tik išminčiai galėjo įteikti Jėzui dovanų, ir mes turime progų ką nors padovanoti Viešpačiui. Žinoma, dabar Jis yra įžengęs į Dangų ir nieko nestokoja. Tad pamąstykime: kokią dovaną galėtume įteikti visatos Kūrėjui ir Viešpačiui? Tokios dovanos nenupirksi! Ką galėčiau padovanoti Jam aš, vargšų vargšas? Nebent savo širdį!

Yra tokių dovanų, kurias branginame ne dėl jų vertingumo, bet dėl dovanotojų meilės mums ir mūsų meilės jiems. Pavyzdžiui, mama saugo savo vaikučio jai padovanotą laukų gėlytę, tėtis – dukrelės piešinį. Knygos vertėjas džiaugiasi jos autoriaus autografu ir palinkėjimais jam. Panašiai džiaugiasi Dievas, kai mes Jam dovanojame tai, ko negali įteikti niekas kitas. Kai Jam dovanojame save.

Niekas kitas negali pagarbinti Dievo taip, kaip tu. Niekas negali Jo sekti taip, kaip tu. Kiti irgi dovanoja Jam dovanas, bet jos kitokios, nes jie kitokie. Tad įteik Jam nepakartojamą dovaną – save. Ji tikrai pradžiugins Jėzų.

Viešpatie Jėzau, dovanoju Tau savo širdį – širdį, kurią Tu sukūrei, kad mylėtų Tave.

„Žodis tarp mūsų“, 2014  sausis–vasaris