2020 01 06

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Radvilų moterys: sumanios žemvaldės, mecenatės, keliautojos

Kažin ar rastume lietuvį, negirdėjusį apie Barborą Radvilaitę, karaliaus Žygimanto Augusto mylimąją sutuoktinę. Jų meilės istorija jau pusę tūkstančio metų randa atgarsį visose kartose ir seniai yra virtusi legenda.

Tačiau garsioji Lietuvos didikų Radvilų giminė pasauliui yra davusi ir daugiau ryškių moterų: mecenačių, protestantizmo rėmėjų, keliautojų, menininkių, sumanių ūkio tvarkytojų. Nors ištekėdamos Radvilaitės žemių paprastai negaudavo (kraitį sudarė pinigai, papuošalai, kitos vertybės), dėl kilmės ir turto jos buvo geidžiamos nuotakos visoje Europoje.

Gruodžio 19 d. LDK valdovų rūmuose į kultūros vakarą „Kodėl tik Barbora? Veikliosios Radvilų moterys“ susirinkusiai gausiai publikai ryškiausias Renesanso ir baroko Radvilaites bei Radvilienes pristatė istorikai dr. Nelija Kostinienė, dr. Jolita Sarcevičienė, Eimantas Gudas ir dr. Deimantas Karvelis.

„Nesu Dievo apdovanota grožiu, turiu aštrų protą…“

Pristatydama XVI a. gyvenusią Oną Radvilaitę-Kiškienę-Sadovskienę (1525–1600) istorikė N. Kostinienė sakė, kad ši asmenybė tarp savo amžininkų buvo pelniusi apkalbų ir dėmesio aureolę – kaip ir jos garsioji giminaitė Barbora Radvilaitė. Ona buvo Mikalojaus Radvilos, Šventosios Romos imperijos kunigaikščio, anūkė. 1542 m. mirus tėvui Ona buvo sužadėta su Stanislovu Kiška, už kurio ištekėjusi ji, vyriausioji sesuo šeimoje, atnešė didelį kraitį. Abu sutuoktiniai buvo karšti protestantai, rengę sinodus, diskusijas, statę mokyklas. 1554 m. miręs Stanislovas Kiška savo testamente nurodė, kas rūpinsis vaikais. Svarbiausiuoju globėju buvo paskirtas Mikalojus Radvila Juodasis, artimas karaliaus Žygimanto Augusto bičiulis, su kuriuo Ona puikiai sutarė dėl savo vaikų auklėjimo ir mokslo. Vyresnysis sūnus Jonas mokslams buvo labai gabus, tačiau kitam sūnui lemtis pagailėjo sveikatos – jis buvo kurčnebylys.

Onos Radvilaitės-Kiškienės Sadovskos nuotrauka iš Kėdainių krašto muziejaus CD „Kėdainiai“

Tęsdama savo tėvo politiką, Ona sumaniai supirkinėjo žemes. Apie save rašė: „Nesu Dievo apdovanota grožiu, turiu aštrų protą…“ Užaugus sūnums Onai pabodo našlauti ir ji nutarė susitvarkyti gyvenimą, ištekėdama už vyro tarno, iš Sielcų kilusio neturtingo bajoro Kristupo Sadovskio, kurį taip mylėjo, jog, kaip pati rašė Mikalojui Radvilai Rudajam, nė dienos negalėjo be jo išbūti. Tokia santuoka buvo kone didesnis mezaljansas nei Žygimanto Augusto vedybos su Barbora Radvilaite, tad supykęs Onos sūnus Jonas surinko kariuomenę, užėmė motinos dvarus ir įkalinęs laikė ją tol, kol ji neperrašė jam viso turto, atskyrusi dukros dalį ir patikėjusi jam sergančio jaunesniojo brolio globą. Vėliau Ona susitaikė su sūnumi, rūpinosi juo sergančiu. Mirus sūnui ji per teismus susigrąžino du trečdalius turto, kurį marti, panorusi ištekėti už Kristupo Radvilos Perkūno, buvo „išnešusi“ iš šeimos. Mirė Ona sulaukusi gilios senatvės.

Pasak N. Kostinienės, Onos Radvilaitės-Kiškienės-Sadovskienės istorija atskleidžia tikrąją Renesanso laikų moters padėtį: visuomet atsirasdavo kas nors, kas įstatymiškai sugebėdavo apriboti jos laisvę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Turtingiausioji Europos nuotaka

Istorikas D. Karvelis, pasakodamas apie XVII a. gyvenusią Liudviką Karoliną Radvilaitę (1667–1695), apgailestavo, kad ši jauna moteris, turtingiausia XVII a. Europos nuotaka, iki šiol nėra sulaukusi nė vienos knygos apie save. Liudvika Karolina, gimusi Karaliaučiuje, dar kūdikystėje tapo našlaite: mamos neteko būdama vieno mėnesio amžiaus, o sulaukusi vienų metukų – ir tėčio. Liudvika Karolina laikoma paskutine protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos palikuone, nes mirė būdama tik 28-erių metų amžiaus, nepalikusi sūnų.

1675 m. globėjas Frydrichas Vilhelmas sukūrė planą ištekinti Liudviką Karoliną už Vilhelmo Oraniečio, kuris 1688 m. tapo Anglijos karaliumi. Planas, matyt, nepavyko, nes 1680 m. globėjas pradėjo žygius ištekinti Liudviką Karoliną už savo sūnaus. 

Liudvikos Karolinos dviejų santuokų istorija nuskambėjo visoje Europoje. Ji būtų galėjusi tapti Anglijos ir Lenkijos karaliene, tačiau rinkosi meilę, eidama prieš srovę. Jos tėtis Boguslavas Radvila vedė savo dukterėčią Oną Mariją Radvilaitę, kuri, ištekėjusi už jo, tapo Radviliene. Jausdamas artėjančią mirtį, tėvas surašė edukacinę instrukciją, kaip ugdyti ir lavinti dukterį. Jos auklė turėjusi būti vieniša vidutinio amžiaus moteris, bajorų kilmės, ne girtuoklė. Mergaitę numatyta auklėti evangelinio tikėjimo dvasia. Tėvas rašė: „Kai tik ji sulauks tokio amžiaus, kad gali skaityti, iškart kasdien būtinai turi perskaityti po du skyrius iš Knygų knygos – Biblijos. Iš Senojo Testamento kai kuriuos skyrius gali praleisti.“ Du kartus per savaitę ji turėdavusi melstis su asmeniniu kunigu. Juo tapo garsusis biržietis Mikalojus Minvydas, prisidėjęs prie lietuviškosios raštijos kūrimo. Liudvika Karolina turėjusi išmokti dvi kalbas: vokiečių ir lenkų, o italų ir lotynų mokytis jai buvo nepatarta. „Jei ji, sulaukusi šešerių septynerių metų dar nemokės lenkų kalbos, ją reikėtų išsiųsti arba į Slucką, arba į Biržus“, – savo instrukcijoje rašė tėvas, pasak kurio, gyvendama dvariškių apsuptyje, ji išmoktų lenkų kalbos. Deja, Biržuose Liudvika Karolina taip ir neapsilankė, nors jos garbei ten net buvo nukaltas medalis.

Liudvikai Karolinai tėvas prognozavo gyvenimą Lietuvoje arba Vokietijoje. Jam buvo svarbu, kad dukra ištekėtų už protestanto. Santuokos su kataliku atveju evangelikų liuteronų tikyba turėjusi būti išsaugota Radvilų valdose. Mergaite iki pilnametystės rūpinosi vienuolika globėjų, tarp kurių pirmasis buvo Brandenburgo elektorius Frydrichas Vilhelmas. Diskusijos apie Liudvikos Karolinos santuoką prasidėjo jai sulaukus vos ketverių metukų. 1675 m. globėjas Frydrichas Vilhelmas sukūrė planą ištekinti Liudviką Karoliną už Vilhelmo Oraniečio, kuris 1688 m. tapo Anglijos karaliumi. Planas, matyt, nepavyko, nes 1680 m. globėjas pradėjo žygius ištekinti Liudviką Karoliną už savo sūnaus. Bet čia įsikišo ir karalius Jonas Sobieskis, panoręs apvesdinti savo sūnų Jokūbą su Liudvika – didžiulės Radvilų valdos rūpėjo ir jam. Galiausiai valdovas sutiko leisti tekėti Liudvikai Karolinai su sąlyga, kad jam bus užrašyta 40 000 talerių ir kad jaunikis vokietis įsipareigos niekada neprieštarauti jo sūnaus Jokūbo tapimui karaliumi. Jaunavedžiams sąlygos pasirodė priimtinos ir Liudvika ištekėjo už Liudviko.

Pasipiktinimas valstybės Seime kilęs toks didelis, kad, pasak metraštininkų, totorių įsiveržimas likęs antruoju klausimu po Liudvikos Karolinos vedybų. 

Porai apsigyvenus Berlyne, Liudvika pradėjo mokytis administruoti milžiniškas Radvilų valdas. Tačiau 1687 m. mirė jos vyras. Jaunoji našlė liūdėjo neilgai – iškart po vyro mirties prasidėjo vakarėliai, naujų rūbų ir brangenybių pirkimas. Ji netgi lankėsi Dubingiuose ir Vilniuje, ką įrodo išlikę du jos laiškai dvariškiui Jonui Pacevičiui.

Rengdamasi antrai santuokai, Liudvika Karolina kandidatus rinkosi pati. O jų buvo trys: Šventosios Romos imperatoriaus svainis Karolis Pilypas, Noiburgo ir Reno kunigaikštis, katalikas, Jono Sobieskio sūnus karalaitis Jokūbas ir Krokuvos vaivados Potockio sūnus, bet ši partija buvo menka. Tad lenktynės vyko tarp Jokūbo Sobieskio ir Karolio Pilypo. 1688 m. slapta į Berlyną pas ją atvykusiam karalaičiui Jokūbui Liudvika Karolina pažadėjo ištekėti ir netgi parašė jausmingą laišką. Tačiau tą pačią dieną ji jau susitiko su Karoliu Pilypu, o lenkų ponai, ją atsekę iki jo rūmų, nebuvo įleisti. Pro kitas duris buvo atvestas kunigas, kuris sutuokė Liudviką Karoliną su Karoliu Pilypu. Tokios kiaulystės lenkų istorikai iki šiol negali atleisti Liudvikai, vadindami ją avantiūriste.

Karalaitis Jokūbas Sobieskis antrą kartą liko apgautas. Pasipiktinimas valstybės Seime kilęs toks didelis, kad, pasak metraštininkų, totorių įsiveržimas likęs antruoju klausimu po Liudvikos Karolinos vedybų. Buvo iškeltas netgi Radvilų valdų konfiskavimo klausimas, tačiau ši užmačia subliuško, vienam Sapiegų giminės atstovui surikus liberum veto.

Per neilgai trukusią antrąją santuoką Liudvika pagimdė keturias dukras. Iš jų išgyveno tik viena. Nors ir ištekėjusi už vyro kataliko, Liudvika Karolina visą gyvenimą išliko uolia protestante. Ji susirašinėjo su reformatais ir jais rūpinosi. Kai 1682 m. jėzuitai sugriovė protestantų bažnyčią, įsteigė 12 stipendijų gabiems Lietuvos protestantų jaunuoliams studijuoti Heidelberge, Berlyne, Karaliaučiuje ir kt. Ji prisidėjo prie 1681 m. lietuviškojo katekizmo išleidimo, rūpinosi, kad etninėse lietuviškose žemėse kunigai pamokslautų lietuviškai. 5000 auksinų Liudvikos Karolinos Radvilaitės testamente buvo skirta Naujojo Testamento vertimui, išleistam 1701 m. Apie jos mirtį Lietuvos raštijos veikėjas Samuelis Bitneris taip rašė: „Griuvo galingas bokštas, be kurio Dievo bažnyčios šiame krašte virsta apgailėtinais griuvėsiais…“

Liudvika Karolina mirė Bžege, gimdydama sūnų, ten buvo ir palaidota.

„Galėjau paskatinti akis reginiais, kuriuos teikia svetimi kraštai…“

Teofilės Konstancijos Radvilaitės-Moravskos portretas (1738–1818 m.). Nežinomas dailininkas, XVIII a. III ketv. Varšuvos nacionalinio muziejaus („Muzeum Narodowe w Warszawie“; MP 3119) eksponatas.

XVIII a. gyvenusi Teofilė Konstancija Radvilaitė-Moravska (1738–1818) išgarsėjo nesuvaldomu būdu ir aistra kelionėms, kurias, keliaudama po Europą, aprašė dienoraštyje. Pasak istorikės J. Sarcevičienės, tai buvo labai neįprasta anais laikais. Teofilė Konstancija Abiejų Tautų Respublikoje pagarsėjo dalyvavimu 1764 m. mūšyje, kuriame jos brolio Karolio Stanislovo Radvilos milicija susirėmė su rusų kariuomene. Po kelių mėnesių ji šokiravo visuomenę savo pasirinkimu ištekėti už šešeriais metais jaunesnio brolio kariuomenės karininko. Karolis Stanislovas, kuriam, matyt, iki gyvo kaulo buvo įgrisusios sesers užgaidos, tepasakė: „Velniai tave tegul traukia…“ Su išrinktuoju Teofilė Konstancija nuskubėjo į Lvovą, kur, susiradusi vyskupą, jam pašnibždėjo, jog yra „tokios padėties, kad privalo ištekėti“. Santuoka buvo laiminga, sutuoktiniai susilaukė trijų vaikų.

Savo vaikams Teofilė Konstancija-Moravska dedikavo kelionės dienoraštį, kuriame rašė: „Kuomet padėtis gimtinėje, o dar labiau užsienyje gyvenančių brolių meilė paskatino mane kelionei, noriai jon išsiruošiau, nes galėjau paskatinti akis reginiais, kuriuos teikia svetimi kraštai. O drauge ir siela ras naudos apmąstydama ir apžiūrinėdama, mat, tiek gamtos galia, tiek Kūrėjo malonė davė tokią gausybę dovanų. Savo kelionę aprašau išsamiai, kad pati ją prisiminčiau, suteikčiau malonumo geriems bičiuliams, o labiausiai, kad jūs, mano mylimieji vaikai, atėjus pažinimo metui šiame menkame darbelyje rastumėte nors kiek žinių, kad šio aprašymo paskatinti, jei aplinkybės leis pakeliauti po pasaulį, išmoktumėte dorų dalykų, vengtumėte blogų papročių, sektumėte darbščiąja bite, kuri iš augalėlių surenka saldų medų.“

Nors keliauti tuometiniais laikais buvo didžiulis iššūkis, Teofilė Konstancija puikiai įveikė visus kelionės sunkumus. Keliaujant per Alpes brolį kunigaikštį pasikeisdami nešė dvylika žmonių, tačiau Teofilė Konstancija keliavo mulu, su kuriuo įklimpo į sniegą taip giliai, kad mulą vos galima buvo ištraukti.

Laimingai įveikusi Mont Cenis perėją, kunigaikščio palyda pasiekė Veneciją. Sužinojusi, kad brolis Venecijoje ilgai užtruks, tvarkydamas savo būsimos kelionės į Turkiją reikalus, nenuorama Teofilė Konstancija, nusprendusi nesėdėti sudėjus rankų, pašto karietomis keliavo po Italiją ir netgi užsiropštė į Vezuvijų. Apie šį kilimą į kalną ji taip rašo: „Yra du būdai užlipti į tą kalną: būti nešamam krėsle ypač stiprių, dažnai besikeičiančių žmonių. Tačiau tai mažiau saugus būdas. Nešantysis gali lengvai suklupti, o nešamas – susižaloti. Antrasis būdas saugesnis. Du patyrę, labai panašūs ūgiu ir jėga, žmonės apsijuosia juostomis ar kuo panašiu, į kurias reikia tvirtai įsikibti ir taip su dideliu vargu kapanotis aukštyn, nes kojos klimpsta į pelenus. Tie tempiantys žmonės labai vargsta, nes sunku išstovėti, netgi sėdėti sunku, nes pelenai nuo slydimo sulaiko tik pačioje kalno papėdėje. Dėl atstumo sugaištama daugelis valandų. Aš ant to kalno buvau taip aukštai, kad ir iš vyrų retas kas pasiekdavo. Pateiksiu tikrą mūsų regėtą to įrodymą: rusų generolas Černyševas ir kunigaikštis Dolgorukis ten atvyko tuoj po mūsų. Antrasis iš jų buvo visai jaunas, net nešamas krėsle taip greit nusivylė kelione, kad nepasiekęs mano buvimo vietos pasuko atgal…“

Moravską domino gamtos mokslų kolekcijos, ji lankėsi mini gamtos muziejuose ir įdomybių kabinetuose, kur stebėjo žuvų, paukščių, uolienų rinkinius. Galiausiai ir pati nusprendė tokį muziejų Vilniuje įkurti, tad kelionės metu rinko ir pirko įvairius eksponatus, o brolis padovanojo jai fizikos instrumentų rinkinį. Teofilės Konstancijos nešokiravo nei purvinos pakelės smuklės, nei kontrabandininkai, nei sulūžęs vežimas. Ji buvo daug pakantesnė už LDK keliautojus vyrus, kurie savo pasipiktinimą kitų kraštų papročiais ir tradicijomis liedavo kelionių aprašymuose. Pergyvenusi savo sutuoktinį ji ir vėl ištekėjo už daug jaunesnio vyro ir mirė sulaukusi garbaus 80 metų amžiaus. Pasak istorikės J. Sarcevičienės, šią moterį, kuri nepasiekė svaiginančios santuokinės karjeros, tačiau mokėjo vertinti gyvenimo spalvas, galima laikyti Apšvietos amžiaus moters pavyzdžiu.

Praėjusiųjų metų spalį nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai lankytojams duris atvėrė tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“, kurioje pristatomi daugiau kaip 400 Radvilų giminės veiklos ženklų. Paroda veiks iki sausio 12 d.